| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tėvų pamirštiesiems padeda Bažnyčia Bronius VERTELKA
Pamūšio Šv. Antano Paduviečio parapijiniai vaikų globos namai vienintelė tokia auklėjimo įstaiga Pakruojo savivaldybėje. Ją įkūrė, globoja ir visokeriopai remia Pakruojo klebonas ir dekanas kun. Ričardas Rutkauskas. Pamūšio bažnyčios šventoriuje globos namų dešimtmečiui pažymėti pastatytas ir Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pašventintas medinis kryžius. Vaikai čia patenka savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimu. Jie gauna pilną išlaikymą, sotų maitinimą (valgo kiek nori), sudarytos sąlygos turiningam laisvalaikiui. Jie gali užsiimti sportu, praleisti laiką prie kompiuterio, vasarą iškylauja poilsio stovykloje. Ne vienas globotinis pabuvojo užsienyje. Rytą mažieji vežami į vaikų darželį Pakruojyje, vyresnieji mokosi Balsių pagrindinėje mokykloje. Parapijiniuose globos namuose diegiama nuostata, kad visi turi gyventi kaip vienos šeimos nariai, kaip broliai ir seserys. Ypatingų ugdymo būdų ar metodų čia nėra visas bendravimas paremtas šeimos gyvenimu. Vaikai padeda tvarkyti namus ir jų aplinką. Kiekvieną sekmadienį globotiniai eina į greta stovinčią Pamūšio bažnyčią, kai kurie gieda chore. Mažesnieji noriai patarnauja šv. Mišioms. Pabūti patarnautojo vietoje tai ir dėmesio gavimas, ir savęs parodymas. Globotiniai ieško Dievo. Jiems labai sunku užmegzti tokį kontaktą, bet vėliau, kai suvokia, kad yra galimybė į kažką atsiremti, jų širdelėse įvyksta dvasinis perversmas. Vaikai mokomi žegnotis, jie pakrikštijami, privedami Pirmosios Komunijos ir gauna Sutvirtinimo sakramentą. Paliekantiems globos namus primenama mokslo svarba. Dauguma tęsia mokslą profesinėse mokyklose, turintys protinį atsilikimą specialiose mokyklose. Tačiau jie gali ir toliau lankytis globos namuose, kartu švęsti Velykas ar Kalėdas, sutikti Naujuosius metus. Atvyksta net ir tie, kurie išėjo prieš 56 metus. Kai kurie sugrįžta su savo šeimomis, nes tai jų vaikystės namai. Nedaug tėvų tėra, kurie prabudus sąžinei paskambina ar užsuka. Pernai tik viena mama sugebėjo tvirčiau atsistoti ant kojų ir paimti auginti savo penkis vaikus. Šeima gyvena Latvijoje, bet nenutraukia ryšių su globos namais. Nepasukti klystkeliais moteriai neleidžia jos brolis. Kai kurie globos namų ugdytiniai yra įvaikinti, gyvena Italijoje ir Prancūzijoje. Užsieniečiai paima ir po kelis vaikus, net su fizine negalia. Padirbėti globos namuose, įgauti praktikos atvyksta savanorių iš užsienio. Pernai buvo savanorė iš Vokietijos, kuri tėvynėje studijuoja tarptautinius santykius. Šiemet laukiama trijų merginų savanorių iš Čikagos. Globos namuose siekiama, kad jų vaikai nebūtų išskiriami iš kitų vaikų tarpo. Vis dėlto, kiekvieno laimė yra paties rankose: kokią ją susikurs, tokią ir turės. Globotiniai neturi savo šeimų, bet visada jiems atvirai keliamas klausimas: ar jums būtų buvę geriau, kad ir toliau būtumėte gyvenę pas savo tėvus nevalgę, neapsirengę, nenuėję į mokyklą? Taigi vėl klausimas kas yra blogiau? Mes nesakome, kad jie turi absoliučią laimę, šeimos trūkumo nejausti neįmanoma, tačiau mes stengiamės kelti jų savivertę ir sakome, kad jie gali užaugti puikiais žmonėmis, kad turi galimybių tai pasiekti, sakė socialinė pedagogė Roma Bartkevičiūtė. Ji turi priekaištų ir valdžios vykdomai socialinei politikai, nes šeimai skiriamas dėmesys tik tada, kai reikia vaiką iš jos atimti. O iki to laiko daroma mažokai. Būtina daryti viską, kad vaikai gimtų šeimoje. Paklausti vaikų namų globotiniai, ar norėtų grįžti į savo šeimas, tikriausiai visi atsakytų teigiamai jokia institucija negali pakeisti tėvo ar motinos.
Pamūšis, Pakruojo rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |