| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Paskutinis Žemaičių vyskupas Arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus portreto bruožai
Šiemet sukako 85-eri metai, kai buvo įkurta Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) provincija (1926 m). LKB centre Kaune, XIX amžiuje statytuose vyskupų rūmuose, M. Valančiaus gatvėje rezidavo paskutinis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius (18611945). Rugsėjo 30 dieną minime jo gimimo 150-ąsias metines. Ta proga pagal amžininkų užrašytus istorinius šaltinius ir jo paties atsiminimus bandyta atkurti pagrindinius arkivyskupo Pr. Karevičiaus asmenybės bruožus. Irena Petraitienė Ingresas: sveikinimai ir reikalavimai Minčių bangos, kas bus naujas Žemaičių vyskupijos ganytojas, 1913 m. rugsėjį mirus vyskupui Felicijonui Gasparui Cirtautui, ritosi po visą Lietuvą. Kaunas Žemaičių vyskupijos, o taip pat ir tautinės savimonės puoselėjimo centras, todėl Bažnyčios autoriteto laikysena, žodis, asmeninis pavyzdys yra ypatingai svarbūs lyg švyturys laivams. Kam skirta juo būti? Tuo tarpu laikraštis Kurjer Wilenski (Vilniaus žinios) paskelbė, kad į mirusiojo vyskupo G. Cirtauto vietą rusų vyriausybė jau numatė ir pasirinko žinomą litvomaną kan. Pranciškų Karevičių. Bet nepridėjo: žemaitis, Peterburgo dvasinės akademijos pastoracinės teologijos profesorius, nuo 1911 metų Lietuvių mokslo draugijos narys. Asmeniškai jį pažinoję vienu balsu tvirtino: eruditas, ryški asmenybė, pasak kun. rašytojo Mykolo Vaitkaus romėno senatoriaus veido, aštrių blizgančių akių. Konsekracijos iškilmės vyko Petrapilio (Peterburgo) Šv. Kotrynos bažnyčioje gegužės 17 d. Konsekravo Mogiliovo arkivyskupas Vincentas Kliučinskis, asistuojant Seinų vyskupui A. Karosui ir Mogiliovo vyskupiui Ciepliakui. Pradėjęs ruoštis būsimajam ingresui Kaune, vyskupas Pranciškus daug dėmesio skyrė įvairiems organizaciniams klausimams, ypač Žemaičių vyskupijos kapitulos atnaujinimui. O radęs laisvesnę valandėlę eidavo į Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčią, kad vargonininkas kompozitorius Česlovas Sasnauskas patartų, kaip geriau giedoti pamaldų tekstus, taisyklingiau, nežemaičiuojant tarti žodžius. 1914 m. gegužės 31 d. Kaune, Žemaičių vyskupo Pr. Karevičiaus ingreso ceremonija senojoje Katedroje buvo labai iškilminga. Pasak kun. Kazimiero Šaulio, savo pamokslą vysk. Pr. Karevičius pasakė žemaitiškai aukštaitiška kalba, akcentavo būtinybę kelti švietimą, rūpintis visuomenės ir liaudies padėties gerinimu. Kaunas pajuto gavęs tikrą lietuvį vyskupą, jaunosios kartos tautininką. Vyskupui kalbant lietuviškai, presbiterijoje, kur sėdėjo stambesniosios dvarininkijos atstovai, nuvilnijo šurmulys. Dvarininkai buvo labai nepatenkinti ir tuo, kad ne jie pirmieji vyskupą pasveikino, o kunigų seminarijos rektorius prel. Maironis su klierikais. Taip susiklostė, kad vyskupo žiedą pabučiuoti dvarininkai galėjo vos ne paskutiniai. Prieš save jie patys užleido miestiečius, kurie Žemaičių vyskupui įteikė lenkų pasirašytą nepasitenkinimo dėl lietuvių aktyvumo kupiną raštą. Vysk. Pr. Karevičius atsiminimuose rašė: Patariau jiems su lietuviais eiti išvien, padėti jiems lietuviškąją kultūrą kurti, išvien eidami, turėsią įtakos jiems ir tokiu būdu bus išvengta kai kurių kraštutinumų. Tai buvo mano nuoširdus ir naudingas patarimas... Vis dėlto jis buvo bažnytinės dvasios žmogus, savo tėvynės patriotas, turėjęs aiškią poziciją tautos lenkinimo atžvilgiu, bet vienodai gerbiantis atskirus asmenis. Trumpa kelionė į Romą ir ilga atgal Iškart po ingreso naujas žemaičių vyskupas kibo į darbą. Kunigų seminarijos vicerektorių kun. Pacevičių, akademijos bendramokslį, paskyrė Katedros klebonu. O prof. K. Paltaroką, pasak vyskupo, ištikimą lietuvį, didžių gabumų kunigą, iš prefektų pervedė į vicerektoriaus pareigas. Ir, žinoma, sukvietė Žemaičių vyskupijos kapitulą bendrai apsvarstyti kiekvieną jo pasiūlytą kandidatą prieštaravimų nebuvo. Vis dėlto dar prieš ingresą, derinant kapitulos kandidatūras, Kaune ir Romoje kilusią įvairaus pobūdžio sumaištį reikėjo apšviesti tiesos šviesa. Todėl nieko nelaukęs, liepos pradžioje, visų nuostabai Jo Ekscelencija išvyko į Romą. Jam rūpėjo pabaigti Apaštalų Sostui vežamą pasiaiškinimą dėl paskirtų kapitulos kunigų. Vatikane jį priėmė popiežiaus sekretorius Merry del Val, anot paties vyskupo, gražios, kilnios, aristokratiškos, be to, ir maldingos išvaizdos kardinolas. Žemaičių vyskupijos ganytojas švelniai, bet drąsiai, į akis žiūrėdamas, aiškino: lenkams patriotams, ypač tautinės demokratijos vadams, atrodo, kad lietuviai, keldami savąją kultūrą, tolinasi nuo lenkiškosios, taip ardydami protėvių sudarytą uniją. Todėl ir puola lietuvius kunigus-visuomenės veikėjus. Nė iš tolo nepanašu, kad prel. Juozapas Skvireckas, Šventojo Rašto profesorius, jo vertėjas, galėtų būti socialdemokratas. Kan. Kazimieras Olšauskas, siekdamas darbininkus atitraukti nuo socialistų įtakos, suorganizavo lietuvius ir lenkus į vieną Šv. Juozapo draugiją, įkūrė švietėjišką Saulės organizaciją. Kalbėdamas apie prel. Aleksandrą Dambrauską-Jakštą, vyskupas jį pavadino parexellence dvasios vyru. Vien tik jo įkurta Šv. Kazimiero draugija lietuviškoms knygoms ko verta Apaštalų sosto atlaidais apdovanota. Apie prel. Joną Mačiulevičių-Maironį perskaičiau vysk. Cirtauto raštą, pakeliant jį prelatu. Kai Mogiliovo arkivyskupas Kliučinskis kvietė jį į Petrapilio akademijos rektorius, Maironis geriau pasirinko būti Kunigų seminarijos rektoriumi Kaune ir tarnauti Lietuvai. Romoje vysk. Pr. Karevičiui pavyko išsklaidyti susikaupusius debesis, pateikus svarius argumentus atskleisti tiesą, sutvarkyti ne tik lietuvių, lenkų, bet ir Žemaičių vyskupijai priklausiusių baltgudžių tikybos reikalus: buvo atstatytos jų teisės bažnyčiose melstis ir maldaknyges skaityti sava kalba. Amžininkai liudija, kad vysk. Pr. Karevičius visada turėjo drąsos ir paprastiems, ir aukštiems Bažnyčios dignitoriams mandagiai pasakyti tiesą į akis. Atsisveikinęs su Apaštalų Sostu, vyskupas Pranciškus nutarė tuo pačiu Vokietijoje pasigydyti Peterburge įsigytą slogą, bet, nespėjus jam sanatorijoje įsikurti, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Kokiu būdu greičiau sugrįžti į tėvynę? Šveicarija pareiškė neįsileisianti keliauninkų iš Vokietijos. Paklausęs patarimo, vyskupas išvyko į Londoną, laivu grįžo Ženevą, vėl Roma popiežiaus Pijaus X laidotuvės, toliau: Konstantinopolis, Odesa, Kijevas... Atsiminimuose rašoma: Laimingai nuvykome į Konstantinopolį. Kapucinų bažnyčioje atlaikius šv. Mišias, kunigaikštis Volkonskis nusivežė mane į Justinijono Didžiojo statytą bažnyčią. Tuo pačiu laiku vyko ir Biržų dvarponis grafas Tiškevičius, Londone rusų pasiuntinybės sekretorius. Kunigaikštis Volkonskis sakėsi norėjęs mane supažindinti su grafu, bet šis nuo mano pažinties atsisakė, nes aš per ingresą įžeidęs dvarponius. Taip ir likome nesusipažinę. Traukiniu per Kijevą vysk. Pr. Karevičius atvyko į Lietuvą, tą pačią dieną iš Vokietijos sugrįžo jo kancleris kun. K. Šaulys. Komendanto Grigorjevo įsakymu konsistorija iš Kauno buvo išsikėlusi į Smolenską, pažymėta atsiminimuose. Stabtelėjęs kuriam laikui Panevėžyje, kur Vaškūnų dvaro rūmuose buvo evakuota Žemaičių kunigų seminarija, vyskupas vizitavo Ramygalos, Šeduvos, Viekšnių, Zarasų, Rietavo, kitas parapijas, buvo susitikęs su kunigaikščiu Bogdanu Oginskiu, grafu Kalatoniu Pliateriu, su kuriais teko diskutuoti aktualiu lietuvių-lenkų klausimu. Vyskupą Pr. Karevičių vizitacijose lydėjusiems kunigams nusistebėjus ganytojo kantrybe, klausant priekaištų, jis, rašoma atsiminimuose, paaiškino: Būtų negarbinga man bėgti, geriau ramiai pasišnekučiuoti ir švelniai atsisveikinti. Grafas juk katalikas. Sužinojau, kad keli prieš mane buvę abyvateliai bendromis pastangomis suredagavo, ką grafas turi man kalbėti.... Lenkų grafo nemandagias vaišes atlygino man vokiečių protestantai baronai. Atvykus į Felinksbergą Kurše, baronas Rumell tą patį vakarą pareiškė man pagarbą. Tai buvo paskutiniai susitikimai su tikinčiaisiais, prieš akis laukė kelionė į Kislovodską, paskui Smolenskas, kur vyskupas apigyveno pas savo buvusį mokinį lietuvį kunigą Petrą Auglį. Nepriklausomybės dvasios tėvas Grįžtame pas savuosius. Širdis kartoja: Leiskit į tėvynę... dienoraštyje rašė kun. Kazimieras Paltarokas, ištikimas vysk. Pr. Karevičiaus ilgos kelionės palydovas. Kokios mintys ir godos kelionėje supo ganytoją? Atsiminimuose parašyta: Ilgai turėjau laukti, kol kardinolas Gaspari, susirašinėjęs su vokiečių vyriausybe, gavo atsakymą ir atsiuntė telegramą: Malonu man pranešti, kad vokiečių valdžia sutinka tamstą įsileisti valdyti Žemaičių vyskupiją. Tą akimirką, be abejo, džiūgavo vyskupo širdis, o dabar pirmyn, pirmyn... 1916 m. rugpjūčio 19 d. Kauno geležinkelio stotyje ganytoją sutiko generalvikaras kun. Juozas Stakauskas su kunigais ir vokiečių kariškiais. Iš stoties vyskupas, nuvykęs katedron, padarė ingresą ir pasakė pamokslą, išvardydamas, kiek Rusijoje yra Lietuvių komiteto nuo karo nukentėjusiems šelpti skyrių, kiek išlaikoma gimnazijų, pradžios mokyklų, kiek prieglaudų. Lietuvių dvasia nepalaužta, inteligentija su katalikų dvasininkais ją visais būdais palaiko. Tokios žinios gaivino tiek lietuvių, tiek lenkų širdis, stiprino viltį, tačiau vokiečiams tai girdėti buvo nemalonu. Jūs neturite inteligentų, dažnai mėgdavo kirsti okupacinio režimo vykdytojai, pradėję steigti vokiškas mokyklas, leisti laikraštį, kitais būdais įvedinėdami savąją tvarką. Kun. K. Paltarokas iš karto pastebėjo okupuotos Lietuvos naują stilių. Kuo jis pasireiškė? Be okupacinio režimo primesto vargo miesto ir kaimo žmonėms, ryškiausias bruožas, anot Petro Klimo, ūpas kiaurai patriotiškas. Politinėse diskusijose 1916 m. kovo mėnesį gimsta ir bemaž aiškus lietuvių grupės nusistatymas siekti Lietuvos nepriklausomybės ir savarankiškumo. Vokiečių okupantus nesėkmės karo frontuose vertė ieškoti naujų galimybių kraštą aneksuoti, tikintis įžiebti norą pačiai tautai prisijungti, sudaryti Kuršo ir Lietuvos uniją. Todėl okupacinė valdžia kreipėsi į didžiausius lietuvių autoritetus daktarą, visuomenės veikėją Joną Basanavičių ir Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių, kad šie pasiūlytų kandidatus į vadinamą Patikėtinių tarybą. Gautas atsakymas: tokia taryba turi būti sudaryta iš išrinktų žmonių, sušaukus Vilniuje lietuvių tautos atstovų konferenciją. Vokiečių generolai E. Liūdendorfas, P. Hindenburgas, Kaune apsistojęs Rytų fronto vadas Izenburgas visi jie turėjo progos įsitikinti lietuvio vyskupo Pranciškaus oria laikysena, argumentuotu žodžiu, drąsiu įdėmiu žvilgsniu, atremiant vokiečių reikalavimus ir aiškinant svarbiausią tautos siekį nepriklausomybę. Izenburgui, kuris jam įteikė reikalavimą apie vokiškos tvarkos reikalavimus skelbti iš bažnyčių sakyklų, pareiškė: Jūs galite mane įmesti į kalėjimą, galite sušaudyti, bet mano sąžinės priversti nepavyks. Aš pasielgsiu kaip šventasis Tėvas nuspręs. Po tokio atsakymo Izenburgas nusileido. Kai 1916 m. popiežius Benediktas XV paskelbė bažnyčiose rinkliavą Lietuvos gyventojams, nukentėjusiems nuo karo veiksmų šelpti, vokiečių okupacinė valdžia numatė tų aukų dalijimą pavesti savo administracijai, nesitikėdama ryžtingo, pirmiausia vysk. Pr. Karevičiaus ne. Vyskupas nesutiko, lietuviai politikai su džiaugsmu jam pritarė. Ruošiantis būsimai Vilniaus konferencijai, Kaune prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas įvykdė vyskupo pavedimą. Savo butą šalia seminarijos jis pavertė tikru pasitarimo dėl Lietuvos ateities štabu. Į pasitarimą atvykęs kun. Justinas Staugaitis rado kunigus Kazimierą Šaulį, Kazimierą Paltaroką, iš Vilniaus atvykusius svečius Antaną Smetoną, Jurgį Šaulį, kauniečius Tadą Daugirdą, Saliamoną Banaitį. Jie, ir vėliau prisijungę kiti asmenys, dalyvavo 1917 m. rugsėjį vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje, kuri priėmė nutarimus dėl Lietuvos ateities ir išrinko Valstybės Tarybą, paskelbusią 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą. Tarp signatarų ir Žemaičių vysk. Pr. Karevičiaus kancleris kun. K. Šaulys. Ekscelencija, neskirkite manęs Vilniun. Duokite eiti man tuo keliu, kuriuo Dievo Apvaizda aiškiai mane vedė ir veda.... 1918 metai, Marijampolė, laišką pasirašo kun. Jurgis Matulevičius. Rašiusiojo tonas nuolankus, mintis šviesi, jausmas gilus. Vyskupas Pranciškus turbūt ilgai žiūrėjo pro langą į priešais esantį Katedros mūrą. Apie ką mąstė? Nesunku atspėti. Vilniuje tautiniu atžvilgiu įtampa žymiai didesnė nei Kaune. Čia labai reikia kunigo Jurgio dvasingumo, inteligencijos, jo nuovokos, sugebėjimų. 1918 m. gruodžio 18 d. Kauno Katedroje įvyko vyskupo Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio konsekracija. Sakra jis priėmė iš brangaus Ekscelencijos Pranciškaus Karevičiaus rankų. 1919 m. balandžio 11 d. įvyko Valstybės Tarybos organizuoti prezidento rinkimai. Pirmuoju Lietuvos prezidentu beveik vienbalsiai buvo išrinktas Antanas Smetona, kurį čia pat salėje prisaikdino vysk. Pr. Karevičius. Ganytojas visa savo esybe suaugo su atgimstančia ir besiformuojančia valstybe: jis laimino kiekvieną svarbesnį besikuriančios valstybės žingsnį, nė vienas svarbesnis įvykis neapsiėjo be jo dalyvavimo, be jo žodžio, be jo prakalbos, nė viena tautos iškilmė nebuvo švęsta. Todėl valstybės kūrėjai daugeliu atžvilgių jautėsi stipresni, turėdami tokį bendradarbį ir tokį dvasios tėvą, o vyskupijos dvasininkai tokį reiklų ganytoją, parapijos klebonus skatinusį šalia sielovados plėtoti socialinę veiklą, steigti švietėjiškas draugijas, tėvišką, jaučiantį, kada rūstesnį žodį pakeisti švelnesniu, labiau įkvepiančiu. Vizitatorių nešamos permainos Vilniaus gatvės grindiniu bėgančio bėrio kanopų garsas kartais sklisdavo pro atvirus M. Valančiaus gatvėje esančius vyskupų rūmų langus. Konkės, arkliais traukiami tramvajai, sustodavo Vilniaus gatvėje, Rotušės aikštėje. Kun. M. Vaitkus atsiminimuose pasakoja, kad gražu būdavo žiūrėti, kaip vyskupas Pranciškus vejasi pajudėjusią konkę ir nusitvėręs turėklų greitai įsliuogia. Skuba. Gal į Seimą, gal į kurią draugiją, gal į krikščionių demokratų partijos būstinę? Į Lietuvą iš Rusijos jau buvo sugrįžęs kun. Mykolas Krupavičius, iš Amerikos kun. Pranciškus Būčys. Valandų valandomis, dalyvaujant vyskupui Pr. Karevičiui, trukdavo diskusijos dėl rengiamo žemės ūkio reformos įstatymo. Prel. Maironis, pavyzdžiui, jos visai nesuprato. Ekscelencija Pranciškus iš pradžių irgi neslėpė, kad jam kyla daug klaustukų. Dvarininkai, ypač lenkai, vėl atakuoja Romą pretenzijomis, kad žemės reforma skriauda dvarininkams, pažeidžiamos nuosavybės teisės. Su tokiu pačiu požiūriu į Kauną 1921 m. atvyko Vatikano atstovas jėzuitas tėvas Cechini. Todėl vyskupas savo namuose surengė išplėstinį aukštosios dvasininkijos ir krikščionių demokratų partijos posėdį, dalyvaujant t. Cechini. Tąkart, pasak vysk. J. Staugaičio, žemės ūkio reformos advokato vaidmens ėmėsi kun. prof. P. Būčys (vėliau vyskupas). Dvarininkams nėra daroma tokia skriauda, kokią jie vaizduoja. Daugybė dvarų praskolinta, jei ne karas, seniai būtų išvaržyti. Ir anksčiau dvarų žemė dirvonuodavo. Lietuvos vyriausybė turi rinktis: arba apginti praskolintų dvarų savininkų teises, arba savo šalies žmones nuo bedieviško komunizmo. Nors vizitatoriaus t. Cechini nepavyko įtikinti Lietuvos reikalo teisumu, bet nei Seimas, nei vyskupai šiuo klausimu jokių pastabų iš Romos nėra gavę. O kai žemės ūkio reformos įstatymas Seime buvo priimtas, vyskupas Pr. Karevičius nuėjo tiesiai į krikščionių demokratų būstinę ir visus šiltai pasveikino. Benediktinių vienuolyno klausimas irgi buvo vienas tų riešutų, kurio vienu kandimu nebuvo galima įveikti. Į Kauną atvykęs t. Cechini labai rūpinosi benediktinių klausimu, nes tas vienuolynas, pasak vysk. P. Būčio, kreivai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybę. Buvo sutarta vienuolyną padalinti: lietuvaites palikti Kaune, o lenkes arba lenkiškai nusistačiusias išleisti į Lenkiją. Lietuvos užsienio ministerija, svarstydama tą klausimą, konsultavosi su kan. K. Paltaroku ir kun. P. Būčiu. Buvo kilusios diskusijos dėl vienuolių seserų dalių (kraičio), įneštų stojant į vienuolyną, atlyginimo. Kun. prof. P. Būčiui teko kanoniškai viską paaiškinti. 1920 m. sausiui baigiantis, pasiekė žinia, kad į Lietuvą vizito pirmą kartą atvyks Varšuvos nuncijus ark. Achilė Ratti (vėliau popiežius Pijus XI), kuris skirtas vizitatoriumi ir Lietuvos katalikų bažnyčiai. Iš vienos pusės būta džiugesio, iš kitos abejonių, nes sužinota, jog aukštasis svečias atvažiuoja per Vilnių, maršalo Pilsudskio lydimas ir jį lydėdamas. Tačiau nuncijus ark. Achilė Ratti buvo su derama pagarba geležinkelio stotyje, dalyvaujant valdžios, tarybos, dvasininkijos atstovams, priimtas. Iš stoties aukštasis svečias vyko tiesiai į vyskupo Pranciškaus namus, kur turėjo apsistoti. Čia susirinko Kauno kapitula ir keli kviestiniai svečiai, vakarienės metu bendrauta lotyniškai. Vysk. Pr. Karevičiaus prašomas, aukštasis svečias sutiko rytojaus dieną padaryti iškilmingą ingresą į Katedrą ir atlaikyti pontifikalines šv. Mišias. Nuncijus tą vakarą dar ilgai kalbėjosi su vyskupu Pr. Karevičiumi Lietuvos Bažnyčios reikalais. Žinoma, ir aktualiu benediktinių vienuolyno klausimu... Į Katedroje vykusias šv. Mišias atvyko prezidentas A. Smetona, valdžios ir Tarybos atstovai. Po pietų aukštasis svečias aplankė Kunigų seminariją, skyrė vizitus prezidentui A. Smetonai, ministrui pirmininkui A. Voldemarui. Pasak J. Staugaičio, nuncijus ark. A. Ratti buvo labai protingas žmogus, gyvo temperamento, korektiškas ir nuoširdus. Tai patvirtinta jį išrinkus popiežiumi Pijumi XI, nes Lietuvos atžvilgiu Šventojo Tėvo politika buvo labai palanki ir toli gražu ne propoloniška. Popiežius Pijus XI 1925 m. Lietuvos Bažnyčios vizitatoriumi paskyrė arkivyskupą Jurgį Matulevičių-Matulaitį. Jis puikiai pažinojo visas mūsų gyvenimo sroves ir nusiteikimus. Naujasis vizitatorius pradėjo rūpintis Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu. 1926 m. balandžio 4 d. iš Romos Kauną pasiekė žinia: paskelbta apaštališkoji konstitucija Lituanorum gente. Vadinasi, patvirtinta Lietuvos bažnytinė provincija. Kauno arkivyskupu metropolitu paskirtas vysk. J. Skvireckas, Telšių vyskupu prel. J. Staugaitis, Panevėžio kan. J. Paltarokas, Vilkaviškio vysk. A. Karosas, Kaišiadorių kan. J. Kukta. Tuo pačiu metu Romoje buvo ir vysk. Pr. Karevičius, kuris popiežiui Pijui XI įteikė savo atsistatydinimą ir pareiškė norą stoti į marijonų vienuolyną. Pijus XI buvo labai patenkintas, rašoma vysk. Pr. Būčio atsiminimuose, popiežius įteikė vysk. Pr. Karevičiui labai gražią ir didelę Verbų sekmadienio palmę ir Žemaičių vyskupą pakėlė į Skytopolio arkivyskupus. O arkivyskupas J. Matulevičius-Matulaitis, kaip apaštališkasis vizitatorius, leido arkivyskupui Pr. Karevičiui duoti vienuoliškus įžadus be noviciato. Vėliau sužinota atsistatydinimo valandėlės detalė: vienas kardinolas, kurio žinyba tvarkė atitinkamus reikalus, be galo nustebęs, susigraudinęs neišturėjo netaręs: Santo Šventuolis. Arkivyskupas marijonas Šventadieniais dvasiniams skaitymas paskirdavau po keletą valandų. Jau 1877 metais pradėjau jausti norą visiškai pasišvęsti ypatingai Dievo tarnybai: jei nebūtų galima likti kunigu, tai stoti kur nors paprastu vienuoliu, rašoma ark. Pr. Karevičiaus atsiminimuose. Mane daugiau viliojo misionierių institutas ar ordinas, siunčiąs savo narius į pagonių misijas. Iš gimtųjų namų Giršinuose, Mosėdžio valsčiuje (Skuodo r.), Pranciškus, gimęs 1861 m. rugsėjo 30 d., atsinešė maldingumą, troškulį skaityti, šviestis, mokytis ir mokyti kitus. Jo tėvas Pranciškus Karevičius, baigęs Kretingoje tėvų bernardinų mokyklą, įstojo į Varnių kunigų seminariją, bet dėl įvairių giminėje susiklosčiusių aplinkybių, kunigystės šventimų neėmė, grįžo į Giršinus. Vedė žmoną Petronėlę Pocevičaitę iš Vaičaičių kaimo, Ylakių parapijos. Užaugino tris dukteris ir mane, vienatinį sūnų Jaunystės svajonės išsipildė brandžiame 65 metų amžiuje. Atsirado laiko maldai ir knygai. Marijonų vienuolyne Marijampolėje, rašė kun. M. Vaitkus, arkivyskupas vienuolis galėjo patenkinti savo taurią aistrą daug skaityti, kiekvienu spausdintu žodžiu domėtis ir į viską atsiliepti. Nuoširdi buvo nuo Peterburgo dvasinės seminarijos laikų besitęsianti bičiulystė su prel. A. Dambrausku-Jakštu, kuris kiekvieną naujai parašytą svarbesnį savo kūrinį pirmiausia siųsdavo paskaityti arkivyskupui Pranciškui, žinodamas jo reiklumą ir pastabumą. A. Jakštas savo draugui kun. M. Vaitkui yra pasakojęs, kad jo veikalui Pikto problema arkivyskupas pareiškė beveik du šimtus pastabų. Panašių atvejų būta nemažai. Jis atidžiai sekdavo spaudą, perskaitydavo visas geresnes naujai pasirodžiusias knygas ir pats rašė. Arkivyskupas Pr. Karevičius plačiai yra aprašęs Petrapilio lietuvių koloniją ir jos santykius su Mogiliovo arkivyskupais 1928 m. Lietuvyje, penktame devintame numeriuose, rašė į Sargybą. 1926 m. Tiesos Kelio dešimtame numeryje aprašė savo draugo kun. Lomsargio apaštališkąją veiklą Rusijoje. Tame pačiame leidinyje gvildeno ir kitus bažnytinius klausimus, ypač apie objektyvios tiesos ir krikščioniškos meilės reikalingumą bažnytiniuose ginčuose. Mokydamas darbu, mokė ir žodžiu. Broliams marijonams yra vedęs kelias dešimtis dvasinių konferencijų, o Vargdienių seserų kongregacijos centre Marijampolėje konferencijas vedė kas savaitę. Arkivyskupas Pranciškus, pats būdamas didelis šv. Pranciškaus garbintojas ir tretininkas nuo jaunystės, nepavykus prisikviesti į Lietuvą vokiečių pranciškonų čia įkurti savo skyrių, 1928 m. pasikvietė savo seserėčią sesers Fortūnatos Karevičiūtės ir Felikso Galdiko dukterį Oną Galdikaitę, pranciškonių Nonenvarto vienuolyno seserį Augustiną, kurti savarankišką vienuoliją. Pradžia Padvarių kaime, netoli Kretingos, vėliau Kaunas. Pastatytas keturių aukštų mūrinis namas. Iš to meto yra išlikęs Naujasis Testamentas su įrašu: Mielajai Kristuje seserėčiai, Dieviškosios Jėzaus Širdies kongregacijos Pranciškonų seseriai Augustinai Galdikaitei jos rūpesčiu Kaune išstatytuose mūro namuose Koplyčios pašventinimo proga: Dėdė Arkivysk. Pranciškus Karevičius (Karys) MIC, 1936 m. spalio 4 d. Kaune, Žemaičių g. Nr 59. Arkivyskupas buvo dažnas svečias Kaune. Jis Kauno Katedroje vyskupu konsekravo Panevėžio vyskupu paskirtą Kazimierą Paltaroką, su kuriuo 12 metų siejo ta pati katalikų dvasininko tarnystė, su kuriuo atlaikė įvairius išbandymus karo metais ir kuriant nepriklausomą Lietuvą. O ir vėliau, kurią sunkesnę Panevėžio vyskupo K. Paltaroko dieną, žiūrėk, atskrieja arkivyskupo Pranciškaus stiprinantis dvasinis žodis. Marijampolėje vienuoliui marijonui arkivyskupui Pranciškui teko išgyventi ir vieną netikėtą iššūkį. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vatikane, puoselėjant viltį rusų tautai grįžti į vienybę su katalikų vienybe, rašoma vysk. Pranciškaus Būčio atsiminimuose, buvo sudaryta Rytų Bažnyčios kongregacija. Buvo kilę minčių rytų apeigų vyskupu skirti ark. Pr. Karevičių, bet marijonų provinciolas kun. J. Kriščiukaitis neleido arkivyskupui marijonui laikyti Marijampolės bažnyčioje pamaldų rytų apeigomis. Rytų apeigų vyskupas Pr. Būčys teigė, jog ir pats ark. Pr. Karevičius tik iš klusnumo, visai nenorėdamas, buvo besimokinąs rytų apeigų pas vysk. Najardį Kryžovcuose, netoli Zagrebo. Marijampolės vienuolyne arkivyskupas marijonas Pranciškus Karevičius Amžinybėn išėjo 1945 m. gegužės 30 d., palaidotas Kauno Arkikatedros kriptoje šalia Didžiojo žemaičių vyskupo M. Valančiaus. Šaltiniai: Pr. Karevičius, Atsiminimai, J. Staugaitis, Atsiminimai, P. Būčys, Atsiminimai, K. Paltarokas, Atsiminimai, M. Vaitkus, Keturi ganytojai.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |