Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Jėzus ir šv. Teresėlė

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus, iš anksto žinodamas, koks žemiškasis likimas Jo laukia, pradėjo kalbėti apie šeimininką, kuris įveisė vynuogyną ir išnuomojo vynininkams (Mt 21, 33). Atėjus derliaus nuėmimo metui, jis siuntė pas juos tarnus, o vėliau net savo sūnų, kad būtų atiduota teisėtai šeimininkui priklausanti vaisių dalis.

Žinome, kad šis vynuogynas simbolizuoja Izraelio tautą, tarnai – Dievo išrinktus pranašus, sūnus – Dievo Sūnų, o vynuogių skynimo metas – tai meilės bei klusnumo vaisiai Įstatymo vykdymui ir pačiam jo Leidėjui.

Žodžiais nenusakomas vynininkų gobšumas ir žiaurumas! Jie begėdiškai susidoroja su tarnais, o siųstąjį sūnų, tikėdamiesi jo, kaip vynuogyno įpėdinio, palikimo, užmuša. Piktadariai neišvengia bausmės (Mt 21, 41), nes nuo dieviškojo teisingumo spindulių neįmanoma pasislėpti medžių šešėlyje (Pr 3, 8).

Šio alegorinio palyginimo atomazga – Išganytojo ištarmė: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Mt 21, 42). Tai žodžiai, kurių tiesa ryškiau nei saulė nušvito Kristaus iš numirusių prisikėlime. Paradoksaliu būdu per mirtį gimė tikroji gyvybė, nebepavaldi mirčiai. Todėl gera žinia yra ta, kad tie žmonės, kurie savo piktadarybėmis kėsinosi iš savo egzistencijos pamatų išmušti kertinį Viešpaties malonės akmenį, nuo šiol – per tikro atsivertimo vaisius – vėl turi galimybę jį mūryti savo širdyje, tai yra dieviškos šventovės fundamente. Taigi tikrasis mūsų palikimas yra meilė Dievui, kuri jau dabar daro mus laimingus Jame.   

Prisiminkime šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, Bažnyčios mokytoją  (jos liturginio minėjimo diena – spalio 1-oji), kuri Kristaus vynuogyne gražiausia prasme norėjo griežti pirmuoju smuiku – būti ta drąsia ir nuolankia Jėzaus sekėja, kuri, Šventosios Dvasios vedama, tikėjimo bei maldos sparnais stengėsi apglėbti net visą žemės rutulį. Ji rašė: „Jaučiu turinti KARIO, KUNIGO, APAŠTALO, DAKTARO, KANKINIO pašaukimą, pagaliau jaučiu priedermę ir norą tau, Jėzau, atlikti visus herojiškus žygdarbius... Ak, nors ir esu tokia maža, vis tiek norėčiau apšviesti sielas kaip pranašai, Bažnyčios mokytojai... Norėčiau apkeliauti visą žemę, skelbti Tavo vardą, norėčiau skelbti Evangeliją visuose penkiuose pasaulio žemynuose, ligi pačių tolimiausių salų... Norėčiau būti misioniere ne kelerius metus, norėčiau ja būti nuo pasaulio sukūrimo ligi amžių pabaigos... Bet labiausiai, o mano mylimasis Išganytojau, norėčiau už Tave išlieti savo kraują iki paskutinio lašo...“

Pagal šio sekmadienio Evangeliją šv. Teresė buvo toji naujoji Kristaus vynuogyno vynininkė (Mt 21, 41). Ji  kaip Jėzus visus savo darbus – gyvenimo kryžių – aukojo Jam, idant tas kryžius taptų neįkainojamo gėrio dovana kitiems. Nors Teresė kai kurių savo vienuolyno seserų dažnai buvo nesuprantama ir savaip nepriimama, tačiau ji žinojo, kad išlikdama iki galo ištikima Kristui, išliks „meile Bažnyčios širdyje“.  

Ji tokia liko amžiams. Kai dėl lėtos ir visą organizmą apraizgiusios džiovos 1897-ųjų rugsėjį, būdama vos 24 metų, atsidūrė mirties patale, ji sakė: „Mirti iš meilės nereiškia mirti jausmų įkarštyje... Kokia malonė yra turėti tikėjimą! Jei neturėčiau tikėjimo, būčiau nė akimirksnio nedvejodama atėmusi sau gyvybę“.

Tai žodžiai, pasakyti mūsų neišgyventoje kančioje. Jie tiesiogiai siejasi su Kristumi, kuris agonijoje tarė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mk 15, 34). Kaip Dievas, Jėzus yra ir viso vynuogyno Vynininkas, kuris žemėje ir danguje gėrisi Jį mylinčiaisiais. Jėzus, kaip Žmogus, geriausiai pažįsta kiekvieno žmogaus kančią. Jis sako: „Būkite ištikimi Man, tai ir Aš jums visur ir visada būsiu ištikimas“.

© 2011 „XXI amžius“