2011 m. rugsėjo 30 d.
Nr. 70
(1950)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Panevėžio vyskupijoje

Utenos dekanate

Bažnyčios 10-metis

Vyskupas bendrauja su
tikinčiaisiais po šv. Mišių

Buvusiam Pakalnių, o dabar
Pandėlio klebonui kun. Kostui
Balsiui (dešinėje) įteikiama
dovana. Centre –
kun. Alfredas Puško

Varpininkė ir bažnyčios
raktininkė Marytė Talaikienė

Bažnyčios choras šv. Mišių metu

Kun. Alfredas Puško

Tikintieji Pakalnių
Švč. Trejybės bažnyčioje

PAKALNIAI. Apie 1762 metus Pakalnių dvaro savininkas Antanas Kulieša pastatė medinę bažnyčią. 1906 metais jos vietoje kun. Jurgis Kazlauskas su  parapijiečiais pastatė kitą medinę bažnyčią. 2000 m.  balandžio 25-ąją ši sudegė. Parapijos administratoriaus kun. Kosto Balsio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, laiminant Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui, 2000 m. rugpjūčio 6-ąją prasidėjo naujosios (ant senosios pamatų), bažnyčios statyba. Bažnyčios architektas – Kazys Tamošėtis. Iškilusią šventovę 2001m. rugsėjo 16-ąją pašventino Panevėžio vyskupas J. Preikšas. Švęsti Pakalnių Švč. Trejybės bažnyčios 10 metų sukaktį rugsėjo 18-ąją atvyko Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir jo generalvikaras kun. teol. lic. Tomas Skrudupis. Garbingus svečius sutiko Leliūnų klebonas kun. Alfredas Puško, aptarnaujantis  Pakalnių parapiją. Iki šv. Mišių  dar buvo likę laiko, todėl jie galėjo pabendrauti su besirenkančiais.

Plojimų audra kilo pasirodžius Pandėlio klebonui kun. Kostui Balsiui, šios didingos bažnyčios statytojui. Atvykėlis  čia turėjo gausybę pažįstamų, spaudė jiems rankas, glėbesčiavosi. Jis užsuko ir į varpinę, kur skambinti šv. Mišioms ruošėsi Marytė Talaikienė. „Maryte, tu tokia pat, nei kiek nepasikeitusi“, – gėrėjosi ja buvęs Pakalnių klebonas.

Susirinkusius į bažnyčią sveikino Pandėlio parapijos atstovė ir jos klebonas kun. K. Balsys, linkėdami visiems dvasinės stiprybės,  tvirto tikėjimo ir bet kokiu atveju  neprarasti vilties.

Vyskupas J. Kauneckas tęsė: „Štai jau dešimt metų, kai pastatyta ši graži šventovė. Ir tuo džiaugiamasi. Suprantami jūsų padėkos plojimai statybų vadovui kun. Kostui. O dabar ypač Dievui turime dėkoti, kad jau švenčiame dešimtmetį nuo šios bažnyčios konsekravimo.“

Šv. Mišias aukojęs vyskupas J. Kauneckas savo pamoksle kalbėjo, kad susirinkusieji šviečia dangaus šviesa. Nebūtų gyvosios Bažnyčios, jeigu  čia nebūtų jų. Nebūtų ir šios šventovės. Štai Biržų rajone sudegė Suosto bažnyčia. Nedaug buvo vilties, kad šioje vietoje išaugs nauja: kaime visai nedaug žmonių, net mokyklą uždarė. Atsirado labai aktyvi katalikė, tikrai nešiojanti Dievo šventovę širdyje, Regina Simonavičienė, kuri ėmėsi jos atstatymo.  Dabar Suoste gražiu smailu bokštu puikuojasi nauja bažnyčia. Mažytė, bet stovi. Kitas pavyzdys – buvęs inžinierius Albinas Jasiūnas ėmėsi žygių atstatyti Pandėlio bažnyčios bokštus. Tuo metu atsirado geradarys iš Vokietijos, kuris padovanojo varpus. Kas tai nulėmė? Iš tiesų ne kunigai,  bet eilinis tikintysis, kuris netgi Pandėlyje negyvena, bet iš ten kilęs. Ir šitokiu būdu iškyla bažnyčios, iškyla jų bokštai. Eiliniai tikintieji yra tikroji Dievo Bažnyčia. Pasitaiko ir tokių, kurie atsisako tikėjimo, ima prieš jį kovoti.

Vyskupas klausė: kodėl šiandieninėje Lietuvoje taip sunkiai sekasi valstybės atkūrimas, kodėl mūsų šalyje tiek daug nusivylusiųjų? Kodėl Lietuvoje žmonės tarp kitų Europos Sąjungos valstybių turi mažiausias pensijas ir mažiausias vidutines algas? Argi lietuviai blogesni už kitų šalių piliečius? Į tai galima atsakyti tomis pačiomis mintimis. Daugelis žmonių leidžia save sugriauti. 2005 metų  tyrimų duomenimis, Lietuvoje tarp visų ES valstybių žmonės mažiausiai lankė bažnyčią, o štai skyrybų joje iš ES šalių buvo daugiausia. Daugiausia nusikaltimų, daugiausia savižudybių, daugiausia girtuoklystės. Garbingas svečias ragino kasdieninį darbą užbaigti malda. Tai – mažasis šventadienis, kai kelias minutes pasimeldžiama. Be maldos Lietuva neprisikels.

Už vyskupo pasakytą išminties nestokojantį pamokslą, jo atvykimą į Pakalnius ganytojui susirinkusiųjų vardu dėkojo Leliūnų seniūnė Lina Petronienė ir įteikė jam gėlių puokštę. Dovanos sulaukė bažnyčios statytojas, dabar Pandėlio klebonas kun. K. Balsys. Jis prisiminė tą valandą, kai kažkieno bloga ranka įžiebė degtuką ir bažnyčia virto pelenų krūva. Likę be jos parapijiečiai braukė ašaras, tarsi būtų praradę savo namus. Bet vėl stovi šventovė. Ji tokia, kokios norėjo Dievas. Kun. K. Balsys džiaugėsi matydamas ją tvarkingą ir gražiai prižiūrimą. Jis kun. A. Puško įteikė Palaimintąjį Joną Paulių II vaizduojantį paveikslą – dovaną šventovei.

 Kun. A. Puško išskirtinį padėkos žodį skyrė rajono savivaldybei (merui, vicemerui, administracijos direktoriui), kad pernai parėmė vaikų ir jaunimo  išvyką į Šventąją,  šiemet – kelionę  į Tatrų kalnus Slovakijoje. Už tai, kad akį veria bažnyčia ir jos aplinka, už tikrą, šiltą bendradarbiavimą, abipusį sutarimą šiltų žodžių negailėjo Leliūnų seniūnijai (seniūnė Lina Petronienė), AB „Utenos melioracija“ (vadovas Lionius Purvinis). Įmonė parėmė perkant vargonus iš Vokietijos, puošiant bažnyčią, tvarkant varpinę. Bažnyčios angelu sargu vadino jos raktininkę ir jau kelis dešimtmečius  džiaugsmo ir liūdesio valandą varpais skambinančią Marytę Talaikienę. Už gražias giesmes dėkojo choristams ir jų vadovei. Padėką pelniusių žmonių sąrašas buvo ilgas.

Baigdamas šv. Mišias vyskupas buvusiems bažnyčioje suteikė asmeninį palaiminimą. Kun. A. Puško prašė nesiskirstyti ir pakvietė į kultūros namus pabendrauti.

Bronius VERTELKA

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija