|
Kiek Lietuvai kelia pavojų etninės grupės
Gintaras Visockas
Viešojoje erdvėje neseniai buvo paskelbtas interviu su Kultūros ministro patarėju, etnologu Imantu Melianu. Nors interviu nuskambėjo didelę klausytojų auditoriją turinčioje LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laidoje Įžvalgos, niekas neatkreipė dėmesio į svarbiausiąjį diskusijos aspektą. Kultūros ministro patarėjas I. Melianas kai kuriuos valstybei aktualius reiškinius šiandien traktuoja kiek kitaip nei apibūdindavo juos prieš keletą metų, kai buvo įvardinamas ne kaip etnologas, o buvęs VSD pareigūnas. Mano supratimu, pasikeitimai pernelyg ryškūs ir svarbūs, kad juos būtų galima pamiršti arba nepastebėti. Juk kalbama apie reiškinius, kurie gali kelti pavojų mūsų valstybei. Taigi dabar kultūros ministro patarėjas, etnologas tvirtina, jog Lietuvos lenkai mūsų valstybei nė kiek nepavojingi, kaip nepavojingi dzūkai, aukštaičiai ar žemaičiai. Štai garsioji citata, kuri įsiminė. Manau, kad Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai.
Pirmasis įspūdis: šventą tiesą pasakė. Be abejo, Lietuvai jokio pavojaus nekelia nė viena etninė ar tautinė grupė. Tačiau tokiais atvejais visuomet būtina išlyga: etninės grupės ir tautinės mažumos nepavojingos tol, kol jomis kas nors nepradeda manipuliuoti arba daryti joms įtakos. Tą išlygą buvęs VSD pareigūnas prieš keletą metų visuomet pabrėždavo. Nūnai šio svarbaus akcento I. Meliano kalbose vis mažiau ir mažiau. Šitaip tvirtindamas remiuosi ne vienu ir ne dviem interviu. Su I. Melianu pažįstamas daug metų. Išsamiai rašiau apie jo atleidimo iš VSD peripetijas, paskelbiau ne vieną jo straipsnį apie sudėtingus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius dėl Kalnų Karabacho. Taip pat skaičiau keletą jo tekstų, kuriuose kalbama ir apie žemaičius. Dar prieš keletą metų I. Melianas įrodinėjo, jog žemaičiai nekelia pavojaus, kol nepradedamos kurstyti jų separatistinės nuotaikos. Suprask, Žemaitija ramus, taikus regionas. Bet bandymų žaisti žemaitišku išskirtinumu vis dėlto pasitaikydavo ir vis dar, deja, pasitaiko. Ir kai kurios žemaitiškos intrigos galbūt nėra visiškai nekaltos.
Paklausykime, ką visuomenės aktualijų portalui slaptai.lt dar prieš keletą metų tvirtino buvęs VSD pareigūnas I. Melianas. Štai citata iš I. Meliano straipsnio: Nerimą keliančios tendencijos atsirado XX amžiaus pabaigoje, kai susikūrė Žemaičių kultūros draugija. Žinoma, nėra nieko baisaus, kad ŽKD nariams buvo išdalinti Žemaičių pasai, kad prasidėjo žurnalo Žemaitiu žemė ir knygų žemaičių tarmėmis leidyba ir, kad įvažiuojant į Telšius mus pasitinka užrašas Telšė. Blogiau buvo tai, kad beveik visa Žemaitija 2002 metų Lietuvos prezidento rinkimuose vos ne vienbalsiai balsavo už kontraversiškąjį Rolandą Paksą suveikė parapijinis žemaitiškasis patriotizmas. Ne veltui a.a. Gintaras Beresnevičius pusiau juokais, pusiau rimtai rašė: R. Paksą išsirinko tautinės mažumos rusai, lenkai ir žemaičiai.
Kur kas labiau odiozinė yra kita organizacija Justino Burbos vadovaujama irgi R. Paksą rėmusi) Žemaičių visuomenės parlamento taryba (ŽVPT). Ji atvirai skelbė separatistinius (ir antisemitinius) šūkius; jo veiklą finansavo tarsi gerbiamas verslininkas HBH Žemaitija savininkas. Dar vienas R. Pakso bendražygis Egidijus Skarbalius užsimojo įkurti Žemaičių partiją. Nėra abejonių, kad labiausiai žemaičių separatizmu yra suinteresuota Rusija. Šalia Rusijos administruojama Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritis, latviškas Kuršas su daugiausia rusų gyvenamais Liepojos ir Ventspilio miestais, ir mūsų Klaipėda su 40 proc. rusakalbių gyventojų. Todėl autonominė Žemaitija neišvengiamai taptų Rusijos manipuliacijų įrankiu.
Galima įžiūrėti ir objektyvių atsirandančio žemaičių separatizmo priežasčių. Regionas, ilgą laiką kartu su Suvalkija ir Vidurio Lietuva buvęs kultūros pažangos likusiai Lietuvai pavyzdžiu, pastaruoju metu tampa banalia periferija. Tai, kad valdžia nekreipia į tai jokio dėmesio, leidžia prognozuoti, kad žemaičių separatizmo problema gali komplikuotis. Šiuo metu daugumos žemaičių savimonė yra dvejopa jie pripažįsta save lietuviais, bet kur kas kategoriškiau (lyginant su kitų Lietuvos etnografinių grupių atstovais) pabrėžia esą žemaičiai. Neretai galima sutikti žmonių, kurie pareiškia: aš ne lietuvis, aš žemaitis.
Pagaliau, atsirado asmenų, kurie pareikalavo, jog žemaičių tautybė būtų užfiksuota jų asmens dokumentuose. Demokratinė valstybė neturėtų varžyti tokių žemaičių savimonės apraiškų, ypač, kai yra panašių pavyzdžių ir kitose šalyse: šlionzakai Lenkijoje ir moravai bei silezai Čekijoje. Įdomu, kad Moravijoje ir Čekų Silezijoje absoliuti dauguma žmonių visgi laiko save čekais, o Lenkų Silezijoje lenkais. Ne kitaip būtų ir Žemaitijoje. Tokiu būdu galima teigti, kad žemaičiams, be visai Lietuvai būdingų savimonės tapsmo problemų, yra charakteringa lietuviškos ir žemaitiškos savimonių simbiozė, o kai kuriais atvejais ir jų supriešinimas. Šią citatą aptikau prieš keletą metų viešai paskelbtame I. Meliano straipsnyje Lietuvos etninių grupių savimonės raida XX amžiuje. Mano supratimu, šios citatos autorius tvirtino, jog, susiklosčius nepalankioms sąlygoms, Žemaitija gali tapti labai problematišku regionu. Bet šiandien I. Melianas jau skelbia tarsi priešingai: Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai.
Diskusiją apie žemaičių separatizmo pavojus, kurie gali tapti tikri arba tik menami, prisiminiau ne atsitiktinai. Man regis, Lietuva vis dažniau ir dažniau save gėdingai apgaudinėja, apsimesdama nematanti pavojų ten, kur jų apstu. Galbūt taip elgiamės nevalingai, suprasdami jog nepajėgsime pasipriešinti? O jei nepajėgūs likviduoti konfliktinių situacijų, vadinasi, kur kas patogiau apsimesti, jog jų nėra, nei prisipažinti, jog esame silpni.
Bet priešintis vis tiek būtina. Štai prieš keletą metų teko ginčytis su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku Adu Jakubausku. Nesutarėme dėl požiūrio į 2009-aisiais išleistą mokslinę knygą Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje. Tąsyk nuoširdžiai džiaugiausi, kad galų gale Lietuvoje išleistas veikalas, pasakojantis maždaug apie du šimtus iš Lietuvos kilusių, su Lietuvos vardu susijusių totorių. Tuomet rašiau, jog kai kuriuos totorius Lietuva tikrai privalo gerbti bei prisiminti. Tačiau taip pat negalėjau nepastebėti, jog būta ir tokių totorių, kurie pasiaukojančiai, sąžiningai gynė ne Lietuvos, bet Rusijos imperijos interesus. Kaip man, lietuviui, derėtų žiūrėti į tuos iš Lietuvos kilusius totorius, kurie, pavyzdžiui, rusų carams bei imperatoriams padėjo palaikyti nutautinimo, asimiliavimo, rusinimo tvarką okupuotose Europos šalyse, kariauti su turkais, prancūzais, japonais? Juk tokių generolų knygoje Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje aprašyta ne viena dešimtis.
Taigi į tokius totorius pažvelgiau lietuvio akimis, t.y. kritiškai. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas įsižeidė. Nors supykti, mano supratimu, neturėjo net moralinės teisės. Kas čia keista, smerktina, jei mes, lietuviai, labiau gerbiame ir mylime totorius, kurie Žalgirio mūšyje kartu su mumis mušė kryžiuočius arba kurie mūsų sukilėliams padėjo priešintis caro žandarams, nei totorius, kurie buvo ištikimi Rusijos imperijos sargai? Deja, kai kurie totoriai man nedovanojo to išsišokimo. Po minėtos kritinės recezijos pasirodymo pastebėjau, kaip demonstratyviai nesu kviečiamas į totorių renginius, nors anksčiau kviesdavo. Taigi man, Lietuvoje gyvenančiam lietuviui, buvo subtiliai daromas spaudimas: gerbk visus totorius, net tuos, kurie kovojo ne lietuviškoje barikadų pusėje.
Na, negaliu gerbti priešingoje barikadų pusėje kovojusių totorių, tegu ir kilusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Mano supratimu, lietuviai neturėtų slėpti savo neigiamo požiūrio į Rusijos imperijos interesus gynusius totorius. Nejaugi ši lietuviška pozicija kam nors gali būti nesuprantama? Totoriai tegu gerbia visus totorius, lietuviai tik Lietuvos laisvę gynusius. Regis, dėl tokios nuostatos neturėtų pasitaikyti nesusipratimų, ypač barnių. Tačiau ši situacija, pasirodo, dvejopa. Kai kurie Lietuvos tautinių mažumų reikalais besidomintys pareigūnai skėsčiojo rankomis, perskaitę maniškę recenziją.
Taip, Lietuvoje sukurta graži legenda apie totorius, ištikimus LDK tradicijoms. Taip, nepaisant gražių ištikimybės Lietuvai pavyzdžių, pasitaikydavo ir išdavysčių. Tereikia prisiminti, kuo totoriai Lietuvoje dėjosi sovietmečiu ogi rusais, baltarusiais. Lietuviais žymiai rečiau. Tačiau buvau primygtinai paprašytas, jog kitą sykį rašydamas neigiamą recenziją apie Lietuvos totorių bendruomenę, nepamirščiau Rusijos ambasada Vilniuje tik ir laukia, kada mūsiškiai totoriai ims linkti ne Lietuvos, net ne giminingos Turkijos, bet Rusijos pusėn.
Beje, apie Lietuvoje gyvenančius turkus taip pat galėčiau tarti keletą pastebėjimų. Taip jau atsitiko, jog pamėgau turkiškus kebabus. Kartais pietauju vienoje Vilniaus kebabinėje, būtent toje, kurioje kebabus gamina patys turkai. Turkams neturiu priekaištų. Jų patiekiamas maistas tikrai skanus. Ir nepasakyčiau, jog brangus. Taip pat man labai svarbu, kad su manimi turkai kalba lietuviškai. Jie neblogai pramokę lietuvių kalbą, labai mandagūs, dėmesingi. Tačiau sykį teko pasikalbėti ir su netoli minėtos kebabinės lietuviškoje kavinėje dirbančiu pažįstamu barmenu. Lietuvis barmenas skundėsi, kad kavinėms verkiant trūksta klientų. Ypač tokių, kurie drįstų užsisakyti daugiau nei kavos puodelį ar alaus bokalą. Jis minėjo, kiek daug lietuviškų kavinių bankrutuoja arba pasiekusios ribą, kada iki bankroto tėra likęs vienas žingsnis. Pasiteiravęs, o kas ištinka bankrutavusias lietuviškas kavines, sulaukiau štai tokio atsakymo: ten koją nedelsdami įkelia turkai, nors kebabinės, pažįstamo barmeno žodžiais tariant, nėra labai populiarios. Jos vargu ar sulaukia tiek lankytojų, kad pačios pajėgtų išsilaikyti. Vadinasi, jas kažkas finansiškai remia? Pažįstamas barmenas tvirtino negalįs tiksliai pasakyti, kaip yra iš tiesų. Tačiau jis įtaria, kad turkiškas kebabines kažkas globoja. Ne veltui jų per pastaruosius metus Vilniuje išdygo kaip grybų po šilto lietaus.
Taigi štai dar viena situacija, kurią galima laikyti ir nepavojinga, ir nerimą keliančia. Be abejo, pigiai ir skaniai papietauti linkusiam vilniečiui nė motais, kur užkandžiauti turkiškoje ar lietuviškoje kavinėje. Kad tik maistas būtų skanus, kad tik kainos nesikandžiotų, o barmenai būtų paslaugūs ir malonūs. Bet valstybininkui vis dėlto norėtųsi žinoti tikrąsias priežastis, kodėl kebabinės plečiasi, o lietuviškos kavinės traukiasi. Jei čia tik sąžiningos konkurencijos pavyzdys, nieko smerktino. Bet jei čia esama dirbtinės konkurencijos, kuri iš rinkos išstumia Lietuvos verslininkus, tada būtina susimąstyti, ypač kad paskutiniai oficialiosios Turkijos pareiškimai byloja, jog šiai valstybei nusibodo tūnoti šešėlyje. Ji pretenduoja savo arabiškame regione tapti lydere, vis mažiau ir mažiau atsižvelgiančia į Europos Sąjungos ir Amerikos interesus. Turkija vis garsiau prabyla: jei Europai nereikalinga Turkija, Turkijai Europos tuo labiau nereikia. Tad Lietuvai derėtų žinoti, kokią politiką oficialioji Ankara braižys Baltijos šalyse. Juk toji politika gali tapti mums palanki arba nepalanki.
Deja, vargu ar mes pajėgūs išsiaiškinti. O jei ir bandysime suvokti esmę, visuomet atsiras lietuvių, labai garsiai šaukiančių, esą Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai. Šitaip tvirtinantys visuomet bandys perrėkti tuos lietuvius, kurie nenorėtų tiesmukiškai žvelgti į sudėtingą šių dienų pasaulį, esą niekas niekam nekelia jokių pavojų. Vadinasi, tokiu atveju ir turkiškos kebabinės nė kiek nepavojingos. Bet kur tada dėti išmintingą, gyvenimo patikrintą posakį: kartais ir lazda iššauna, ne tik ginklas.
© 2011 XXI amžius
|