| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kryžius primins išnykusį kaimą Bronius VERTELKA
Išnykusį Pasodėlės kaimą dabar primins kryžius. Rugsėjo 11-ąją jį pašventino Krekenavos dekanas klebonas kan. Petras Budriūnas. Mintis pastatyti gimtinėje kryžių kilo krekenavietei inžinierei Angelei Pranaitytei, ne vieną kadenciją rinktai į rajono Tarybą krikščionių demokratų partijos narei. Jį padarė Jonas Kalvelis iš Udrų kaimo, pastatė Domas Dirsė, rajono Tarybos nario Osvaldo Dirsės brolis. Nuklydus gimtojo kaimo istorijos takeliais, ne kartą A. Pranaitytės akyse sužvilgo ašaros. Pasodėlės kaime nebėra nė vienos sodybos. O čia gyveno itin darbštūs, taupūs ir sumanūs žmonės. Kėlėsi į vienkiemius, kad gautų daugiau žemės. Nors ji buvo pelkėta, tačiau rovė krūmus, kelmus, melioravo, kasė griovius, sodželkas. Viena po kitos dygo sodybos. Kaimas turėjo savo kalvę ir savo stalių. Turėjo ir savo ežerėlį. Dabar toje vietoje pelkė. Ežerėlis buvo nusausintas statant Krekenavos agrofirmą ir į tą vietą kojos neįkelsi. Prie ežerėlio kadaise stovėjo Vinco Garbaliausko sodyba. Jos savininkas buvo labai darbštus žmogus, pavyzdingas katalikas ir turėjo gražų balsą. Kai su savo šeimos nariais užtraukdavo dainą, jos garsas atsimušdavo į ežerėlio vandenį. Tada visas kaimas aidėdavo nuo Garbaliauskų dainų. Kadangi kaimas buvo miško pašonėje, į jį užsukdavo partizanai. Sodiečiai pagal savo išgales juos rėmė. Jeigu kaime loja šunys, vadinasi kažkas svetimas vaikšto. Tada ant tvoros užmesdavo raudoną skudurą. Jeigu jis baltas, vadinasi, nėra pavojaus partizanams užeiti. Atėjus sovietams, viską, ką vertingesnio turėjo žmonės, susigrobė kolektyvizacija. Antrą kartą žemę prarado, kuriantis Krekenavos agrofirmai. Dabar skaudu stebėti, kaip žmonės, vaikščiodami po dirvonus, ieško, kur stovėjo jų sodybos, kur jie dirbo žemę. A. Pranaitytė tikisi užrašyti gimtojo kaimo žmonių pasakojimus, surinkti jų išsaugotas nuotraukas ir visa tai išleisti atskira knygele. A. Pranaitytės pasakojimą papildė jos mama Pranciška Pranaitienė, bene vyriausia iškilmės dalyvė. Neseniai jai sukako 95 metai, tačiau nueina į bažnyčią, netgi dalyvauja folkloro ansamblio Lokauša veikloje. Senolė prisiminė, kaip lankė pradinę mokyklą. Prisiminė ir kaimo ežerėlį, kurio vanduo būdavo švarus ir jame netrūkdavo žuvies. O jos tėvų sodybą, kurioje stovėjo kryžius, komunistai praminė kremliumi todėl, kad joje buvo didelis sodas, apsuptas didingų eglių. Prie kryžiaus kalbėjo Garbaliauskų giminės atstovė bei kiti kaimo žmonės. Taip pat prisiminimais dalijosi iš gretimo Glitėnų kaimo kilęs, dabar Panevėžyje gyvenantis Vincentas Tautkus. 85 metų vyras sakė, jog jo vaikystės metais kaimo žmonės buvo pamaldūs. Išgerdavo retai, esant progai, ir tai tik naminio alaus. Kaimai susieidavo vakaronėse. Jo kaimo sodybų namai buvo šiaudiniais stogais, bet vienas nuo kito kažkuo skyrėsi, nebuvo standartiniai. Savo pasisakymuose Seimo narys Petras Luomanas, rajono ir miesto tarybos nariai Osvaldas Dirsė ir Vitalijus Satkevičius akcentavo mintį, kad negalima nutraukti ryšių su gimtine. Jie džiaugėsi, kad tebeturi gimtuosius namus ir bet kada gali peržengti jų slenkstį. Kan. Petras Budriūnas pabėrė skaičių iš Pasodėlės kaimo istorijos: 1916 metais jame gyveno 153 žmonės, 1921-aisiais 27 šeimos. Jis palaimino, pašventino ir priklaupęs kryžių pabučiavo. Klebonas pasiūlė sudainuoti savo pamėgtą, dar kunigų seminarijoje išmoktą dainą O gimtinės beržai svyruonėliai. Ji čia labai tiko, kadangi šalia kryžiaus auga jau aukštokas beržas. Taip pat buvo sugiedotos Tautiška giesmė bei Marija, Marija. Pasodėlės kaimo mirusiems atminti prie kryžiaus buvo uždegtos žvakutės. Po to visi buvo pakviesti į Krekenavos kultūros centrą. Čia linksma buvo be svaigalų, vaišinantis arbata ar kava, šnekučiuojantis, šokant, dainuojant.
Pasodėlės kaimas,
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |