Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tragiškasis Lietuvos puslapis

Prisimenant 1951 metų trėmimus

Tarp tragiškų lietuvių tautai istorijos laikų 1944–1953 metai buvo vieni sunkiausių. Po 1941 m. birželio trėmimų atėjusi antroji sovietų okupacijos banga toliau alino tautos jėgas, rengdama masiškus trėmimus į Sibirą. Po didžiųjų 1948 ir 1949 metų deportacijų sekė nauji trėmimai. Siekdama kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją, okupacinė sovietų valdžia 1951 metų rudenį ėmėsi dar vienos represijų bangos, surengdama trečiąją didelę pokario trėmimų operaciją, nukreiptą vien prieš kolektyvizacijai nepasidavusius ūkininkus.1951 m. spalio 2–3 d. sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje vyko trėmimai kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“). Jų metu į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau nei 16 tūkst. žmonių, tarp jų net apie 5 tūkst. vaikų. Tų trėmimų tremtiniai iš Lietuvos sudarė beveik 50 proc. visų tremtį patyrusių Sovietų Sąjungos respublikų gyventojų. Šie 1951 metų trėmimai įvykdyti tik Lietuvoje – Latvijoje ir Estijoje jų nebuvo.

Tai galėjo būti ir kerštas vis dar tebevykstančiam antisovietiniam partizaniniam judėjimui, o kartu ir tautos gąsdinimas, pajutus, kad partizanų pasipriešinimui suduotas smūgis – juk vos prieš mėnesį buvo likviduotas vienas garsiausių to pasipriešinimo vadų Juozas Lukša, su keliais kitais desantininkais lėktuvu parskraidintas iš užsienio. Jau kitą dieną po J. Lukšos ir jo bendražygių likvidavimo, SSRS Ministrų Taryba priėmė 1951 m. rugsėjo 5 d. nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR“. Siekta galutinai sunaikinti ūkininkų struktūrą, iki tol padėjusią jau gęstančio partizaninio pasipriešinimo dalyviams.

Iki 1951 metų pradžios daugiau nei 89 proc. visų ūkių buvo suvaryta į 4471 kolūkį. Šįkart tremiamųjų sąrašus „leista“ sudarinėti vietinei administracijai ir partijos komitetams, o nebe MGB padaliniams. Kaip pasirodė, „savieji“ buvo negailestingi tautiečiams – 4215 šeimų, arba 14 950 žmonių, buvo pavadinti „buožėmis“, nors daugiau nei pusė jų jau buvo įstoję į kolūkius. Jeigu valstiečių šeima netiko būti įrašyta į „buožes“, joms priklijuotos „buožių pakalikų“ etiketės. Iš viso į trėmimų sąrašus buvo įrašyta 5001 šeima.

Skirtingai nuo ankstesnių vežimų, kurie buvo vykdomi savaitgaliais, 1951 metų „rudens“ operacija prasidėjo ankstų antradienio rytą. Spalio 2–3 dienomis paskutiniam dideliam trėmimui vykdyti buvo mobilizuotos milžiniškos pajėgos: daugiau nei 15 tūkst. MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkst. sovietinių ir partinių aktyvistų, sudarę 2600 „operatyvinių grupių“, šukavo kaimus, pagal sąrašus ieškodami „buožių“ ir „buožių pakalikų“ šeimų. 1951 m. spalio 2 d. iki vidurnakčio visoje Lietuvoje paimtos 3992 šeimos (15041 žmogus), spalio 3 d. – dar tūkstantis žmonių. Ir kai jau buvo surinkta 16 150 žmonių (5278 vaikai, 577 moterys ir 5090 vyrų), ešelonai išvyko į tremties vietas Krasnojarsko krašte. Liko neištremti 2395 žmonės, kurių emgėbistai nerado gyvenamosiose vietose (iš jų 121 jau buvo miręs, 13 anksčiau ištremta, 91 suimtas, 53 pabėgo trėmimo metu). Tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino visą lietuvių kelią į Sibirą.

Prisiminus „Osen“ operacijos Lietuvoje aplinkybes, būtina apžvelgti ir visų trėmimų padarytą žalą lietuvių tautai. 1946–1952 m. į tremties vietas Sovietų Sąjungoje buvo išsiųsti 676 835 žmonės, kurie MVD ir MGB dokumentuose pavadinti „specialiai perkeltais asmenimis“. Beveik kas šeštas tremtinys buvo lietuvis, o kai kuriais metais (1948 ir 1951 m.) lietuviai sudarydavo net pusę visų tremtinių. Daugybė lietuvių buvo išvežta į GULAG-o lagerius ir kolonijas. Jie visada sudarė absoliučią daugumą komunistinio genocido aukų. Didžioji dalis lietuvių, latvių, estų ir vakarų ukrainiečių buvo laikomi tremtyje iki pat 1958 metų, nes būtent šių tautų tremtiniai buvo pripažinti ypatingai pavojingais. Kai 1954 m. Maskva leido vaikų nebelaikyti tremtyje, o suaugusiems – specialiose komendantūrose registruotis tik kartą per metus, bei planavo paleisti iš tremties vyresnius nei 55–60 metų amžiaus, nepagydomai sergančius žmones ir invalidus, lietuvių tai nelietė.

Į tremties vietas vien tik 1945–1952 m. buvo išgabenta daugiau kaip 32 tūkst. vaikų (5 tūkst. žuvo tremtyje). Jie buvo įrašyti į tremtinių sąrašus, į kuriuos pakliuvo ir dar negimę vaikai – numatyta įrašyti ir gimusius tremtinių vyrų šeimose. Sovietų valdžia siekė bet kuriomis priemonėmis palaužti tremiamųjų valią kaip nors sugrįžti į tėvynę. Tam buvo leidžiami atskiri įstatymai ir įsakymai. 1946 m. sausio 6 d. SSRS NKVD Specialiųjų tremtinių skyriaus viršininkas savo atsakyme NKVD Molotovo srities valdybos Specialiųjų tremtinių skyriaus viršininkui paaiškino, kad į „tremtinių įskaitą reikia įrašyti vaikus, kurie gimė tremtinių vyrų ir netremtinių moterų šeimose. Į įskaitą neįrašyti vaikų, gimusių tremtinių moterų ir netremtinių vyrų šeimose“. Ėmus griežtinti tremtinių laikymo režimą, 1949 m. rugsėjo mėn. buvo dar labiau sukonkretinta prieš lietuvius ir kitas „nepatikimas“ tautas (čečėnus, latvius, estus ir kt.) nukreipta politika. Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglovas ir generalinis prokuroras Safonovas nustatė tremtinių vaikų įrašymo bendron tremtinių įskaiton (t. y. amžinai tremčiai) tvarką. Mišriose tremtinių ir netremtinių šeimose gimę ir sulaukę 16 metų vaikai gavo teisę pasirinkti tėvo arba motinos tautybę. Pasirinkę tėvo tremtinio arba motinos tremtinės tautybę, buvo įrašomi į tremtinių įskaitą, o pasirinkę netremtinių tautybę –  neįrašomi. Tiesa, tai lietė tik mišrių šeimų vaikus. Taip buvo skatinamas nutautėjimas. Jaunoji karta, atsisakiusi savo tautybės, kalbos, kultūros, galėjo išvengti tėvų likimo.

Surasti iš tremties vietų pabėgę šešiolikos metų nesulaukę vaikai buvo siunčiami į tėvų tremties vietas, o jeigu tėvai mirę – siunčiami į vaikų namus. Šešiolikmečiai ir vyresni bėgliai buvo baudžiami 20 metų katorgos, o kad nebūtų norinčių juos slapstyti, numatyta 5 metams atimti laisvę tremtinių ir jų vaikų globėjams (ar tiems žmonėms, kurie padės įsikurti gimtinėje). Šiuo atžvilgiu lietuvių tremtinių slapstytojai buvo sulyginti su rezistencijos dalyvių rėmėjais, kurie taip pat už partizanų slapstymą buvo grūdami į kalėjimus ir lagerius. Kad neliktų jokios galimybės lietuvių vaikams išvengti tremties (net atsisakant tėvų tautybės), 1953 m. vasario 16 d. paskutinį kartą papildytas 1949 m. įsakymas: „Vaikai, kurių tėvai yra iki gyvos galvos ištremti specialieji tremtiniai, kad ir kokią pasirinktų tautybę, sulaukę 16 metų turi būti įrašyti į tremtinių įskaitą“. Taip dėl nuosekliai vykdytos genocido politikos tremtyje numarintas 4071 lietuvių vaikas (1945–1950 m.), o tremtinių gretas papildė 689 tuo laikotarpiu Sibire gimę lietuvių vaikai. Net pakeitus politiką tremtinių atžvilgiu atsiskleidžia tremtinių tautybės svarba: 1953 m. liepos 6 d. vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui pasiūlyta „paleisti iš tremties rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių moteris ir jų vaikus (…), jei vyrai rusai arba iš netremtų tautų“ (lietuviai priskirti tremtoms tautoms). Apie jokius „buožes“, „nacionalistus“ nekalbama. Taigi buvo vykdomas akivaizdus genocidas prieš tautą.

Sunkus darbas, nepritekliai, badas vertė tremtinius ieškoti išsigelbėjimo slapstantis tėvynėje. Iki 1949 m. iš tremties vietų pabėgo 1722 lietuviai, iš kurių 1070 buvo sulaikyti. 600 bėglių buvo įkalinti lageriuose, 470 grąžinti į tremties vietas. Bėglių medžioklė niekada nenutrūko. Kas mėnesį Lietuvoje MGB susekdavo ir suimdavo keliasdešimt bėglių. Iki 1949 m. masinių trėmimų buvo sulaikyta dar 219 bėglių sausio-kovo mėn.). Tremtinių kontrolei ir terorizavimui sustiprinti Buriatijoje, Mongolijoje, Irkutsko srityje ir Krasnojarsko krašte buvo steigiamos naujos specialiosios komendantūros. Komendantai ne tik tvarkė tremtinių apskaitą, bet ir galėjo suimti kiekvieną, įtariamą antisovietine veikla. Lietuviai dėl to ypač kentėjo. Nors 1949 m. sausio-kovo mėn. jie sudarė tik 2 proc. visų Sovietų Sąjungos tremtinių, bet iš 4285 suimtų, lietuvių buvo 250, arba 5,8 proc. Dar 919 lietuvių tremtinių buvo įkalinta. Taip persekioti lietuviai Sibire pamažu buvo naikinami. Jų mirtingumas buvo dukart didesnis negu kitų tautybių tremtinių: iš 11 479 tremtyje numarintų žmonių – 482, arba 4,2 proc., buvo lietuviai (1949 m. sausio-kovo mėn.). Remiantis turimais MVD ir MGB dokumentais galima nustatyti, kad iš 118 tūkst. 1945–1952 m. tremtinių, 1953 m. sausio 1 d. buvo likę 98 286 žmonės. Taigi tremtinių sumažėjo 20 tūkst. Kaip „neteisingai ištremti“ (kai kurie kolaborantų giminaičiai ir kt.) buvo paleisti keli šimtai žmonių. Dar apie tūkstantis tremtinių už įvairias „bausmes“ buvo kalinami arba žuvo lageriuose. Tremtinių padaugėjo ir gimus apie 2 tūkst. vaikų. Iš viso 1945–1952 m. lietuvių tremtinių žuvo 11–16,5 tūkst. Negalutiniais duomenimis, 1953–1958 m. tremtyje mirė dar apie 3500 žmonių. 20 tūkst. tremtyje žuvusių lietuvių papildo sovietinio genocido aukų sąrašą. Vaikai dažniausiai mirdavo nepakėlę pirmosios tremties žiemos. Tai – vienas baisiausių lietuvių tremties istorijos puslapių.

Maskvoje puikiai suprato, kad tremtinių sugrįžimas į visą dešimtmetį kraujavusią Lietuvą pastoviai gaivintų antisovietines nuotaikas, todėl tremtinių sugrįžimas buvo nuolat stabdomas. Trečdalis trėmimų aukų buvo vaikai – tai rodo, jog Lietuvos gyventojų naikinimas pirmiausia buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą, siekiant palaidoti Lietuvos nepriklausomybės idėją. Vienu sovietinės genocidinės politikos metodų – „tremtimi“– lietuvių tautai padaryti nuostoliai prilygsta kalinių naikinimui mirties stovyklose. Iš 132 tūkst. žmonių, kuriuos 1941–1952 metais išvežė į „amžiną“ tremtį, net 28 tūkst. žuvo nuo ligų, bado, nepakeliamo darbo. Tik 1963 m. gruodžio mėn. iš tremties paleisti paskutiniai keli tūkstančiai lietuvių. Bet apie 50 tūkst. žmonių ilgai neturėjo galimybės sugrįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą. Grįžusiems buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams buvo ištisas draudžiamų profesijų sąrašas. Jiems beveik visiškai užkirstas kelias išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. Sugrįžusieji iš Sibiro neatgavo savo turto, o KGB įgyvendino tokias priemones, kaip buvusių tremtinių ir politinių kalinių „kompromitavimas ir moralinis politinis izoliavimas“. Sovietizacijos procesą lydėjęs genocidas sunaikino ne tik žmones, bet ir ištisus lietuvių visuomenės sluoksnius su visa jų puoselėta kultūra, turtu, visuomenine įtaka.

1951 metais išvežusi paskutinius kolūkių „priešus“, sovietinės Lietuvos valdžia galėjo skelbti, kad kolektyvizacija Lietuvoje pagaliau baigta ir joje neliko privačios gamybos priemonių nuosavybės. Taip nebeliko jokių kliūčių įtvirtinti kolūkinę baudžiavą, iš kurios ištrūkti buvo labai sunku, netgi neįmanoma – kolūkietis dar ilgai net negalėjo išstoti iš kolūkio, negavęs visuotinio jo narių susirinkimo pritarimo. Įtvirtinus visiems privalomą atidirbti darbadienių skaičių, už kurį nebuvo mokama nė simbolinio atlyginimo, galutinai atimta galimybė. Vyrai kasmet turėdavo atidirbti kolūkyje po 150, moterys – po 100 dienų. Tuo metu, smunkant gamybai, atlyginimas už tokį darbą vis mažėjo. 1948 metais už darbadienį vidutiniškai buvo mokama po 5,6 kilogramo grūdų ir 16 kapeikų, o 1953 metais –  jau vos po 1,1 kilogramo grūdų ir tik po 6 kapeikas.

Parengė Linas Šalna

© 2011 „XXI amžius“