Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Evangelijos vertybių skelbimo ir liudijimo sąsajos

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI kalba susitikime su Vokietijos Katalikų Bažnyčios aktyviais veikėjais Freiburgo koncertų salėje

Šventasis Tėvas ir Freiburgo arkivyskupas Robertas Coličas bendrauja su tautiniais rūbais pasipuošusiais gyventojais

Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Robertas Coličas dėkoja Šventajam Tėvui už išsamų pranešimą

Popiežius savo kalboje išdėstė bažnytinio gyvenimo aktualijų vertinmus

Bažnytinės veiklos „biurokratizacijos“ pavojai

Išdėstydamas naujojo evangelizavimo programos pagrindinius bruožus savo kalbose, pasakytose lankantis savo tėvynėje Vokietijoje, popiežius Benediktas XVI didelį dėmesį skyrė katalikų pasauliečių veiklai. Tai suprantama, kadangi vokiečių katalikai dabar galbūt yra geriausiai organizuota Katalikų Bažnyčios dalis visos Europos mastu. Kaip pranešė Vatikano radijas prieš Šventojo Tėvo vizitą, šiuo metu Vokietijoje iš 25 milijonų katalikų penki milijonai priklauso įvairioms katalikiškoms organizacijoms. Vadinasi, maždaug kas penktas tos šalies katalikas daugiau ar mažiau angažuojasi į kokią nors specifinę, iš krikščioniškojo pašaukimo išplaukiančią veiklą (beje, prieš Antrąjį pasaulinį karą ir sovietų okupaciją nepriklausomoje Lietuvoje katalikai buvo dar geriau organizuoti: iš maždaug trijų milijonų Bažnyčios narių vienas milijonas (kas trečias lietuvis) priklausė katalikiškoms organizacijoms).

Žinoma, kaip teigiama Vatikano radijo komentare, vienų organizacinė priklausomybė gal tėra statistinė, bet daugelis organizuotų Vokietijos katalikų uoliai dalyvauja savanorystės principu besivadovaujančioje socialinės rūpybos veikloje ar aktyviai reiškia savo viešą nuomonę priimant valdžios sprendimus tose srityse (švietimas, šeimos gyvenimas, sveikatos apsauga), kur išplėtotas Bažnyčios veikimas.

Vokietijos katalikai pasauliečiai taip pat aktyvūs savo parapijų bendruomenėse, jiems patikėtos karitatyvinės bei socialinės sritys, be kunigo likusių parapijų administravimas. Šiam veikimui yra tvirtas materialinis pagrindas, kadangi pagal seną nusistovėjusią teisinę nuostatą kiekvienas Vokietijos katalikas moka privalomus bažnytinius mokesčius, kurie gana solidūs: 10 proc. asmeninių pajamų mokesčių lygio (2010 metais taip buvo surinkta 5 milijardai eurų).

Su tokiomis finansinėmis galimybėmis Katalikų Bažnyčios išlaikomos struktūros – tūkstančiai švietimo ir mokslo institucijų, ligoninių, senelių globos ir socialinės reabilitacijos centrų bei išplėtotos užsienio paramos ir misijų programos – yra Vokietijoje tapusios vienais pagrindinių darbdavių. Tokia didelė bažnytinės veiklos „biurokratizacija“, kai katalikiškos struktūros beveik niekuo nesiskiria nuo pasaulietinių ir valstybinių, turi ir tam tikras neigiamas pasekmes dėl tikėjimo tapatumo praradimo.

Apie šį pavojų dėl Vokietijos  bažnytinių institucijų perdėto subiurokratėjimo yra kalbėjęs popiežius Benediktas XVI žinomoje interviu pagrindu parengtoje knygoje „Pasaulio šviesa“, nurodęs, jog toli gražu ne visi tose institucijose besidarbuojantys asmenys yra ištikimai tikėjimą praktikuojantys krikščionys. Kai kurie kiti žymūs Vokietijos katalikų hierarchai, pavyzdžiui, šalies didžiausios diecezijos ganytojas Kelno arkivyskupas Joachimas Meisneris, taip pat yra viešai išreiškę nusistebėjimą, jog bažnytinėse institucijose veikia ir tokių žmonių, kurie geriausiu atveju yra indiferentai, o kai kurie „tyliai“ reiškia priešiškumą tikėjimo mokslo principams. Tuomet kalbėti, kad katalikiškos socialinės institucijos yra vertingi evangelizavimo įrankiai, yra labai sunku: greičiau juose kaip kai kuriuose vokiečių teologų žurnaluose „išplaunami“ patys tikėjimo pagrindai: teoriškai ar praktiškai pradedama abejoti dėl Kristaus dieviškumo ar nuodėmės „mirtingumo“.

Statistika skatina diskusijas dėl pasikeitimų

Kaip tik šias problemas popiežius Benediktas XVI palietė vizito metu rugsėjo 24 dieną, kalbėdamas Freiburge vykusiame susitikime su Vokietijos katalikų centrinio komiteto nariais. Ši institucija vadovauja šalies 120 pagrindinių katalikiškų organizacijų junginiui (konfederacijai) ir pagal vokišką pavadinimo trumpinį žinoma ZDK vardu. „Bažnyčia Vokietijoje yra puikiai organizuota, bet ar už šių struktūrų taip pat yra juntama atitinkama dvasinė stiprybė, tikėjimo į gyvąjį Dievą tvirtumas? – klausė Šventasis Tėvas. – Ir mes turime garbingai pripažinti, kad turime daugiau nei pakankamai struktūrų, tačiau nepakankamai jose Šv. Dvasios“. Po šios svarbios pastabos Popiežius dar pridūrė, kad reali krizė, kurios akivaizdoje yra atsidūrusi Vakarų pasaulio Bažnyčia, – ne kokie struktūriniai netobulumai, bet „tikėjimo krizė ir jei mes nerasime būdų tikrai atnaujinti mūsų tikėjimą, visos struktūrinės reformos liks neveiksmingos“.

Šį analitinį svarstymą apie Bažnyčios atsinaujinimą Šventasis Tėvas pratęsė kitą dieną, rugsėjo 25-ąją, taip pat Freiburge kalbėdamas platesnei auditorijai, šio miesto Koncertų salėje susitikęs su Vokietijos bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime aktyviai besireiškiančiais katalikiškų organizacijų vadovais ir atstovais (šio susitikimo dalyviai, apie pusantro tūkstančio žmonių, po Benedikto XVI pranešimo kartu su juo klausėsi Freiburgo simfoninio orkestro atlikėjų surengto koncerto). Kalbos temą lėmė jos pradžioje paties Popiežiaus patvirtintas pripažinimas dėl religinės praktikos mažėjimo ir dalies krikščionių faktiško pasitraukimo iš Bažnyčios. Pagal vizito išvakarėse Vokietijos žiniasklaidoje paskelbtus statistinius duomenis dabar sekmadienio pamaldose dalyvauja apie 8–10 proc. šalies katalikų. Nuo 1990 iki 2010 metų registruotų Bažnyčios narių (tai yra mokančių bažnytinius mokesčius) skaičius Vokietijoje sumažėjo 12,1 proc., Bažnyčioje besituokiančių per tuos pačius du dešimtmečius sumažėjo 58,3 proc., krikšto sakramentą priimančių 43,1 proc., o pašaukimų į kunigystę – 62,1 proc.

Tokių nerimą keliančių tendencijų akivaizdoje pripažinęs, kad „Bažnyčia turi keistis“, Šventasis Tėvas kėlė klausimą dėl pasikeitimo krypties. Juk yra tokių, kurie siūlo daryti liberalias reformas, prisitaikyti prie šių dienų reliatyvizmo persmelkto pasaulio ir gal tokiu būdu per Bažnyčios sekuliarizaciją galima bus pasiekti atitolusius bei abejojančius asmenis. Tačiau popiežius Benediktas XVI nurodė kitą alternatyvą, priminęs, kaip palaimintoji Motina Teresė iš Kalkutos kartą paklausta, ką pirmiausia reikia keisti Bažnyčioje, atsakė paprastai: „tave ir mane“. Taigi pasikeitimai reikalingi, jie turi būti nuolatiniai, ir reikia pradėti nuo kiekvieno individo, iš kurių sudaryta Bažnyčia, atsivertimo. Juk Bažnyčia „nėra tik hierarchija, nėra tik Popiežius ir vyskupai: mes visi esame Bažnyčia, mes visi pakrikštytieji“, ir kiekvienas krikščionis, kaip visa bendruomenė, yra pašaukti nepertraukiamam vidiniam atsinaujinimui.

Grįžimas prie apaštalinės misijos prioritetų

„Fundamentalus motyvas šiam keitimuisi yra pačios Bažnyčios ir visų jos mokinių apaštalinė misija“, – pažymėjo Šventasis Tėvas, nurodydamas Jėzaus paraginimus apaštalams liudyti ir skelbti Evangeliją visoms tautoms. Priimant pasaulio įpročius ir ydas, šis skelbimas ir liudijimas visuomet bus reliatyvizuojamas ir skurdinamas, todėl Bažnyčia visuomet turi pasitikrinti, kaip mokė popiežius Paulius VI (enciklika „Ecelesiam Suam“, 58), kiek ji yra ištikima savo misijai ir seka paties Kristaus idealiu pavyzdžiu. Tai reiškia jos veikimo ir mąstymo skirtingumą nuo pasaulio aplinkos, kuriai ji gali daryti įtaką ir atnaujinti, tik pati būdama tam tikra prasme nepasaulietinė. Tokia yra „švento apsikeitimo, kuris prasidėjo nuo Įsikūnijimo“, esmė: Bažnyčia, veikdama pasaulyje ir rūpindamasi juo, artindama „į mylinčią vienybę su Dievu“, pati lieka savimi, tai yra „desekuliarizuota“.

Šventasis Tėvas pastebėjo, jog konkreti dviejų tūkstančių metų  Bažnyčios istorija kalba ir apie priešingas tendencijas, kada Bažnyčia tampa „patenkinta savimi“, priėmusi pasaulio standartus, netgi įgydama ar dalyvaudama valstybinėje valdžioje, užvaldydama didelius turtus ir pan. Tada dažniausiai Bažnyčia daugiau rūpinasi ne savo pašaukimo įgyvendinimu, bet institucijų plėtra, materialine nauda ir politine įtaka. Istorija tada padeda Bažnyčiai pasitaisyti ir apsivalyti per jos turtų eksproprijavimą ir privilegijų eliminavimą. Taip išsivadavusi iš perdėto supasaulėjimo ir vėl priėmusi savo prigimčiai būdingą žemišką neturtą, ji atgauna patikimumą apaštališkosios misijos įgyvendinimui.

„Istorija rodo, jog kai Bažnyčia tampa mažiau supasaulėjusi, jos misijinis liudijimas švyti dar ryškiau. Išsivadavusi iš materialinės ir politinės naštos ir privilegijų, Bažnyčia gali efektyviai ir tikrai krikščionišku būdu pasiekti pasaulį ir jam atsiverti, – sakė popiežius Benediktas XVI. – Tada ji gali laisviau išgyventi savąjį pašaukimą tarnauti dieviškajam kultui ir artimui“. Tą misijinį uždavinį turi atitikti ir jos struktūra, nes Bažnyčia laimi žmogų ne per pasaulietinę valdžią, bet vesdama jį prie Viešpaties, prie To, „kuris yra man artimesnis nei aš pats sau esu“. Taigi dabar, anot Šventojo Tėvo, reikia kalbėti ne apie kokių naujų strategijų paieškas, bet apie „visiško skaidrumo siekį“ Bažnyčios gyvenime, kad kuo pilnatviškiau būtų išgyvenamas tikėjimas ir atsiribojama nuo to, kas gali tam trukdyti (pvz., turtinės gerovės ir panašių įpročių).

Baigdamas savo įspūdingą programinę kalbą naujojo evangelizavimo tema, popiežius Benediktas XVI priminė, kad Bažnyčios skirtingumo nuo pasaulio pabrėžimas jokiu būdu nereiškia pasitraukimo iš visuomenės socialinių ir moralinių problemų sprendimo bei artimo meilės raiškos. Greičiau priešingai, išsivadavusi iš perdėto supasaulėjimo naštos valdžios ir turtų pretenzijose, Bažnyčia tampa veiklesnė karitatyvinėje srityje, taip perduodama krikščioniškojo tikėjimo gyvybingumą visiems kenčiantiems ir stokojantiems. Todėl Bažnyčios gailestingoji meilė nėra savos rūšies humanitarinė parama, kurią gali atlikti ir kiti, bet dalis jos evangelinės prigimties: ji negali paklusti tik pasaulietiniams gerovės siekio standartams, bet turi rodyti ryšį su amžinuoju gyvenimu.

© 2011 „XXI amžius“