Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Nors esame užsiėmę, bet girdime Tave 

Kun. Vytenis Vaškelis

Didžiausias Tavo, Viešpatie Jėzau, dėmesys buvo saviesiems – izraelitams, – nes pas juos pirmiausia atėjai. Toks buvo Dievo planas: per išrinktąją žydų tautą išganymo šviesa vėliau turėjo nušvisti ir visoms pagonių tautoms. Nors į Dangaus Karalystės pokylį Tu, Išganytojau, palyginimu apie karalaičio vestuves (Mt 22, 1 – 14) kvietei visus, vis dėlto pirmenybė galėjo atitekti Tavo išrinktosios tautos atstovams.

Nereikia pirštu durti ir sakyti: „Kokie kietakakčiai tie izraelitai, kurie atstūmė savo tikrąjį Išvaduotoją (Jn 1, 11) ir atmetė Jo kvietimą į nesibaigiančios laimės šventę! Jie mėgavosi vien šio gyvenimo privalumais ir dėl to nepajėgė suvokti, koks didis yra Jo pažado išsipildymo džiaugsmas“ (Lk 18, 30). Nugręžkime žvilgsnį nuo kitų ir, pažvelgę į savo vidų, sau tarkime: „Jėzau, Tu dėl manęs ir kitų (jau beveik septynių milijardų žmonių) viską atidavei, kad tik mes visi būtume verti dangaus. Tačiau daugelis tarsi užsikimšę vatos kamštukais ausis net nenori girdėti Tavojo kvietimo, kuris veda į tokią laimę, kuri pranoksta lakiausios žmogaus vaizduotės ribas. Su Tavimi ir Tavo Motina tęsiu šią gyvenimo kelionę ir džiaugsiuosi, kai Tu man, Viešpatie, suteiksi progą patarnauti artimui, idant ir jis, pagaliau nukreiptų pernelyg savo atvirą žvilgsnį nuo protą bei širdį apraizgančių pasaulio vilionių ir žengtų žingsnį ten, iš kur nebesinorėtų grįžti atgal“.

Tėvai labai nerimavo dėl savo sūnaus, gyvenančio mieste ir labai išlaidaujančio. Jie jautėsi iš dalies ir patys kalti, nes buvo išlepinę sūnų, o dabar dėl jo elgesio labai graužėsi. Nenuostabu, kad sūnus jų priekaištų nė girdėti nenorėjo. „Aš noriu mėgautis gyvenimu“, – toks buvo jo šūkis. Jam visiškai neberūpėjo tėvai, nors jo palaidas ir išlaidus gyvenimo būdas pamažu juos artino prie skurdo.

Vieną dieną tėvas tarė savo vyresniajam broliui: „Tu esi mūsų sūnaus krikštatėvis. Suprantame, kad auklėdami sūnų padarėme daug klaidų... Dabar nepadeda nei perspėjimai, nei pamokymai. Tave jis visada mylėjo ir gerbė. Gal galėtumei pabandyti jį paveikti, kol jis nepateko į bėdą pats ir nepražudė mūsų“.

Kai krikštatėvis po daugelio metų pamatė savo sūnėną, vos jį atpažino: kadaise dailaus jaunuolio veide žiojėjo ryškūs netikusio gyvenimo pėdsakai. Prie arbatos puodelio jiedu šnekučiavosi apie šį bei tą ir džiaugėsi susitikimu. Beje, sūnėnas aiškiai stengėti įtikti mylimam dėdei. Kai dėdė kitą rytą susiruošė išvykti, jo rankos ėmė drebėti ir nugarą gelti. Jis tarė krikštasūniui: „Aš senstu. Mažiausias judesys darosi sunkus. Ar negalėtumei padėti man užsirišti batus?“ Sūnėnas mielai išpildė prašymą. Tada jis išgirdo tokius žodžius: „Matai, su kiekviena diena mes senstame ir daromės silpnesni. Todėl stenkis elgtis taip, kad galėtum kuo ilgiau mėgautis gyvenimu“. Tai pasakęs dėdė atsisveikino, nepasakęs nė mažiausio priekaišto. Ir vis dėlto nuo tos dienos sūnėnas pradėjo gyventi kitaip.   

Galime sakyti, kad tas sūnėnas, pradėjęs keisti savo gyvenimo būdą, jau ėmė „matuotis“ jam Dievo Tėvo dovanojamą vestuvių drabužį, kuriuo vilkėdamas jis bus vertas atsisėsti už tokio stalo (Mt 22, 10), kuris lūš nuo dieviškos meilės gėrybių apstybės.

Žmogaus vertė yra matuojama jo ištikimybe tiesai. Visi mes padarome klaidų. Bet jei mūsų vidinis žvilgsnis ilgisi tiesos ir yra nukreiptas į jos neaprėpiamus horizontus, tuomet mes vis iš naujo atrandame jos autorių – pačią Tiesą – Jėzų. Jis įvairiausiais būdais mus kviečia pažinti Jį, idant Jame atrastume tokią artimą prieglobą čia ir amžinybėje, apie kurią rašė šv. Anzelmas: „Bet Tu, gerasis Jėzau, argi nesi ir motina? Ar nesi motina, kuri kaip višta surenka viščiukus po savo sparnais. Ir tu, mano siela, mirusi savyje, ar nenori būti po motiniškais Jėzaus sparnais ir graudentis dėl savo vargų. Melskis, kad tavo žaizdos būtų pagydytos, kad tu paguosta galėtumei gyventi. Kristau, mano motina, Tu surenki viščiukus po savo sparnais, šis miręs viščiukas nori būti po tavo sparnais, sušildyk jį, duok jam gyvenimą, išteisink šį nusidėjėlį“.

Jėzau, mūsų Viešpatie, taip sustiprink mumyse tikėjimą, kad nors kartais, kai būsime labai užsiėmę ir kai pakliūsime į kurtinantį pasaulio chaosą, vis tiek pajėgtume išgirsti savo sąžinės balsą, per kurį Tu mus nuolat kvieti ir kviesi išlikti Tavo tiesoje, nes tik jos laikydamiesi apsivilksime tikėjimo darbų drabužiu ir amžinybės Menėje būsime pavadinti savaisiais.

© 2011 „XXI amžius“