Pirmasis puslapis
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis
Teisėtvarka
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Popiežius apie teisinės valstybės pagrindus

Mindaugas BUIKA

Šventojo Tėvo kalbos atidžiai klausėsi kanclerė Angela Merkel ir kiti bundestago nariai

Popiežius Benediktas XVI ateina kalbėti į Vokietijos parlamentą

Popiežius Benediktas XVI kalbasi su buvusiu Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu

Nepagrįstas kairiųjų boikotas

Popiežiaus Benedikto XVI istorinė kalba Vokietijos parlamente (bundestage) praėjusio jo apaštalinio vizito į savo tėvynę metu susilaukė galbūt plačiausių tarptautinių apžvalgų bei vertinimų ir kai kur žiniasklaidoje įvardyta kaip „geriausia šio pontifikato kalba“. Iš tikrųjų Šventajam Tėvui buvo iškilęs nepaprastas uždavinys kreiptis į didžiausios Europos šalies sekuliarizuotus politikus, ir jau pats Katalikų Bažnyčios vadovo kalbėjimas komunizmą ir reformaciją iškėlusios tautos – „Karlo Markso ir Martyno Liuterio šalies“ – politinės valdžios viršūnėse kai kuriuose gerai žinomuose sluoksniuose susilaukė aiškaus prieštaravimo.

Daugiau kaip pusšimtis iš 610 bundestago deputatų boikotavo rugsėjo 22 dieną atliktą Popiežiaus apsilankymą parlamente, nes tai, esą, nesuderinama su Bažnyčios ir valstybės „atskyrimo“ principu. Taip pirmiausia pasielgė Rytų Vokietijoje vis dar stiprūs buvę komunistai, dabar pasivadinę „demokratiniais kairiaisiais“, kurie į bundestagą buvo išrinkti savo gyvenamosiose apylinkėse (taip pat ir pačiame Berlyne), kuriose dar jaučiama nostalgija totalitarinei praeičiai, kai „viskas buvo gerai“. Šie deputatai, matyt, liko ištikimi ir sovietinės okupacijos primestai „mokslinio ateizmo“ ideologijai, kuri, kaip dabar išaiškėjo, labai gyvybinga visoje Vakarų visuomenėje (neseniai, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos pagrindinė radijo ir televizijos kompanija BBC oficialiai pranešė, kad ji, apibrėždama laiką, pereina nuo sąvokų „prieš Kristų“ (BCh) ir „anno Domini“ (AD) prie komunistinio „mūsų eros“ įvardijimo, kad neįžeistų gausėjančių netikinčiųjų).

Visiškai pagrįstai nepritardamas tokiam kairiųjų grupės boikotui, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Robertas Coličas kvietė juos pirmiausia išklausyti Šventąjį Tėvą, o tik paskui reikšti savo nuomonę ir kritikuoti, jei pageidauja. Iš tikrųjų nors gerai parengta ir asmeniškai parašyta popiežiaus Benedikto XVI kalba Vokietijos parlamente rėmėsi Šventuoju Raštu, tačiau buvo labai racionalus įstatymų ir politikos pagrindų apmąstymas visų trokštamo teisingumo ir gėrio požiūriu. Faktiškai kreipdamasis į visą Vakarų pasaulį, Šventasis tėvas puikiai išaiškino krikščioniškąją nuostatą, kad moralės normos žmogui yra prigimtinės, o ne nuleistos „iš viršaus“ ir gali būti suvoktos atviru, dirbtinomis ideologijos neužgožtu protu.

Kalbos pradžioje popiežius Benediktas XVI (Jozefas Ratcingeris) pripažino, kad visada jaučiasi artimas savo tautiečiams Vokietijoje, „visą savo gyvenimą išlaikęs artimą ryšį su ištakomis“, ir gyvai domisi bei seka įvykius tėvynėje. Dabar, tapęs Romos vyskupu, jis „neša aukščiausią atsakomybę už visą katalikišką krikščionybę“, todėl nori pakalbėti ne apie šalies politinio gyvenimo detales, bet mintis sutelkti į „laisvos teisinės valstybės pagrindus“. Priminęs Biblijos pasakojimą apie jauną genialų karalių Saliamoną, kuris meldė Dievo ne didesnės politinės galios, sėkmės, turtų ir priešų sunaikinimo, bet „klusnios širdies“, kad galėtų teisingai valdyti tautą ir atskirti gėrį nuo blogio, Šventasis Tėvas sakė, jog tai turi būti svarbiausia kiekvienam politikui.

„Jo, kaip politiko, veiklos fundamentaliu kriterijumi ir motyvacija turi būti ne sėkmė ir iš tikrųjų ne materialinė nauda, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI parlamentarams, – Politikoje turi būti siekiama teisingumo ir tokiu būdu įtvirtinant fundamentalią prielaidą taikai“. Žinoma, sėkmė taip pat reikalinga, nes ji atveria didesnes galimybes politiniam veikimui, tačiau, sėkmė turi būti pavaldi teisingumo kriterijui, valingam suvokimui, tai yra teisinga ir gera, nes sėkmė be moralinių nuostatų gali lengvai pasiduoti įvairiems gundymams, kurie vestų į melą ir teisingumo sunaikinimą. Taip kalbėdamas Šventasis Tėvas dar kartą priminė klasikine tapusią V amžiuje gyvenusio didžiojo Bažnyčios mokytojo šv. Augustino pastabą, kad „be teisingumo valstybė tampa plėšikų gauja“ ir nurodė nacių valdymo laikotarpį, kai Vokietija buvo tapusi „gerai organizuota plėšikų gauja, kėlusia grėsmę visam pasauliui ir atvedusia jį ant bedugnės krašto“.

Prigimtinės teisės pripažinimas

Situacija dabar yra ne mažiau sudėtinga, ji reikalauja politikoje neatidėliotinai kovoti už teisingumą ir neleisti, kad įsiviešpatautų blogis. Juk žmogus mokslo pasiekimų dėka „gali sunaikinti pasaulį, gali manipuliuoti savimi. Jis gali, jeigu taip galima pasakyti, pagaminti žmogų ir gali kitiems paneigti žmogiškumą“, – aiškino Popiežius, turėdamas mintyse eksperimentus su embrionais, negailestingą kūdikių žudymą atliekant abortus bei senelių ir ligonių – atliekant eutanaziją. Be abejonės, demokratijos sąlygomis priimant įstatymus svarbus yra daugumos kriterijus, tačiau „akivaizdu, kad sprendžiant fundamentalius teisės klausimus, kai kalbama apie žmogaus orumo ir paties žmogiškumo išsaugojimą, daugumos principas jau nėra pakankamas“, – pabrėžė Benediktas XVI. Čia galioja kiekvieno asmeninė atsakomybė tiek formuojant ir vertinant įstatymus, tiek pasipriešinant neteisingai santvarkai.

Šventasis Tėvas pripažino, kad tie XX amžiaus veikėjai, o taip pat  daug žymių Katalikų Bažnyčios narių, kurie priešinosi nacių, komunistų ir kitiems totalitariniams režimams, „daug pasitarnavo teisingumui ir žmoniškumui, kaip visumai“. Tiems garbingiems asmenims, kartais net gyvybę paaukojusiems kovoje už teisingumą, buvo labai aišku, jog kai kurie tuomet galioję įstatymai yra visiškai neteisingi. Tačiau dabartinėmis demokratijos sąlygomis toks bruožas mažiau akivaizdus, ypač kai paliečiami antropologiniai klausimai. Kad būtų lengviau suvokti esamą situaciją, popiežius Benediktas XVI priminė Vakarų juridinės kultūros vystymosi procesą, pabrėždamas, jog krikščionybė, skirtingai nuo kitų religijų (ypač islamo), valstybei ir visuomenei neprimetė „iš apreiškimo sekančios teisinės tvarkos“. Taip buvo patvirtinta, jog tikrieji teisės šaltiniai – prigimtis (gamta) ir protas, žinoma, pripažįstant, kad jų šaknys yra Dievo kuriamajame veikime.

Taip nuo pat krikščionybės aušros Bažnyčios tėvų teologinis mokymas buvo susietas su antikinės graikų filosofijos ir senovės romėnų teisės pasiekimais, kurių kontaktas ilgainiui pagimdė Vakarų civilizaciją, iki šiol darančią didžiausią įtaką visos žmonijos vystymuisi. Po visų istorinių (kartais labai dramatiškų) permainų ta teisinė kultūra savo kulminaciją pasiekė XX amžiaus viduryje, kai buvo paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurios pagrindu 1949 metais paskelbtas ką tik susikūrusios Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis įstatymas (Konstitucija). Mūsų tauta įsipareigojo „nepažeidžiamoms ir neatskiriamoms žmogaus teisėms, kaip kiekvienos žmogiškosios bendruomenės, kaip taikos ir teisingumo pasaulyje pagrindui“, – citavo Šventasis Tėvas minėtą VFR konstituciją, galiojančią ir po Berlyno sienos griuvimo suvienytoje Vokietijoje.

Kalbėdamas apie prigimtinės teisės svarbą, popiežius Benediktas XVI pacitavo apaštalo Pauliaus laišką romiečiams, kuriame nurodoma, kad net „jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus“ ir taip „jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys“ (Rom 2, 14–15). Jis pastebėjo, kad čia glūdi ir ta sąžinės koncepcija, kuri atspindi Karalių knygoje minimą protui atvirą Saliamono pageidaujamą „klusnią širdį“. Iki XX amžiaus vidurio vyravęs toks prigimtinės teisės pripažinimas po sparčių pasaulėžiūros pokyčių dabar, deja, priimamas tik kaip  katalikiška bažnytinė doktrina, apie kurią sekuliaristinėje aplinkoje, anot Šventojo Tėvo, gėdijamasi ir užsiminti. Viso to priežastis yra įsivyravęs pozityvistinis gamtos ir proto supratimas, pagal kurį tik empirinis mokslas savo tyrimais suteikia realų pažinimą, o visos moralinės nuostatos tėra tik subjektyviosios srities (taigi, privatus) reikalas.

Tada iškyla neperžengiama riba tarp to, kas „yra“ ir to, kas „turi būti“, taigi, tarp gamtamokslinių žinių (dėl kurių svarbos negalima abejoti, bet jų negalima suabsoliutinti) ir etikos (bei religijos), nes pastaroji, esą, tampa išoriška ir nepasiekiama realiam proto suvokimui. Ši pozityvistinė koncepcija yra grynai funkcinė, atmetanti prigimtį, o kartu ryšį tarp etikos ir teisės su savo pretenzija į vienintelį galiojantį objektyvumą, todėl sumenkina žmogaus gebėjimus ir netgi kelia grėsmę pačiam žmogiškumui. Tokioje gana dramatiškoje situacijoje kviesdamas neatidėliotinai pradėti viešuosius šios srities debatus, popiežius Benediktas XVI perspėjo, kad ypač Europoje, kur sekuliaristinės jėgos sutelktomis pastangomis bando primesti pozityvizmą, kaip vienintelį įstatymų leidybos pagrindą, nustumdamos į pašalį kitas įžvalgas, o vertybes padarant tik „subkultūros elementais“, sukuriama iracionali kultūrinė tuštuma, kurią užpildo įvairūs ekstremistiniai ir radikalūs sąjūdžiai.

Išsivaduoti iš pozityvizmo „bunkerio“

Savo išskirtinumą pasiskelbęs pozityvistinis protas „primena betoninį bunkerį, kuriame gyvendami mes pasišviečiame dirbtina šviesa, kartu sukurdami dirbtinės atmosferos sąlygas ir nieko nenorėdami gauti iš kažkur išorėje likusio Dievo pasaulio“, – aiškino Šventasis Tėvas. Ir kad tokių dirbtinių sąlygų aplinkoje vėl būtų galima panaudoti turimą žmogiškąjį potencialą, reikia tame bunkeryje iškirsti plačius langus, kad vėl būtų galima matyti dangų ir žemę ir taip realizuoti savo galimybes. Kaip tokių pastangų pavyzdį Šventasis Tėvas nurodė aštuntajame dešimtmetyje Vokietijoje kilusį ekologinį sąjūdį, kai „jauni žmonės pradėjo suvokti, kad yra kažkas blogai mūsų santykyje su gamta, kuri yra ne tik žaliava, skirta naudojimui, bet kad žemė turi savo orumą, ir turime laikytis jos nurodymų“.

Dėl gamtosaugos svarbos, dėl to, kad reikia klausytis aplinkos balso, dabar niekas neabejoja, kalbėjo popiežius Benediktas XVI parlamentarams, kartu su šypsena pastebėdamas, kad jis, žinoma, neužsiima Žaliųjų politinės partijos propagavimu. Priešingai, reikia eiti toliau ir užsiimti būtent „žmogaus ekologija“, nes žmogus taip pat turi gamtinę prigimtį, kurią reikia gerbti ir kuria negalima manipuliuoti pagal savo įgeidžius. Juk „žmogus nėra tik save kurianti laisvė: žmogus nesukuria savęs. Jis yra intelektas ir valia, bet taip pat ir prigimtis, ir jo valia yra teisingai sutvarkyta, jeigu klauso savo prigimties, ją gerbia ir priima tokią, kokia yra“, – aiškino Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad tik tokiu būdu, o ne kaip nors kitaip yra realizuojama tikroji žmogaus laisvė.

Tokios išvados apie prigimtį ir protą galiausiai priėjo ir žymusis teisinio pozityvizmo („grynosios teisės“) teorijos kūrėjas Hansas Kelzenas, kuris galų gale atsisakė dualizmo tarp „yra“ ir „turi būti“. Tai pastebėjęs popiežius Benediktas XVI vėl su šypsena nurodė, kad minėtasis iš Čekijos kilęs įžymus amerikiečių teisininkas tokią išvadą padarė 1965-aisiais, taigi, jau sulaukęs 84 metų. „Man malonu, kad racionali mintis yra įmanoma ir sulaukus 84-erių“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, kuris pats dabar yra kaip tik tokio amžiaus. Nors pats H. Kelzenas nenorėjo išsamiau diskutuoti, tačiau valingas etinių normų priėmimas teisėje kaip tik iškelia Dievo Kūrėjo buvimo prielaidą, kuria remiasi visas Europos civilizacijos kultūrinis paveldas.

„Įsitikinimas dėl Dievo Kūrėjo buvimo lėmė žmogaus teisių idėjos iškilimą, idėjos apie visų žmonių lygybę prieš įstatymą ir kiekvieno atskiro asmens žmogiškojo orumo nepažeidžiamumo pripažinimą bei visų žmonių atsakomybės už savo veiksmus suvokimą“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. „To ignoravimas arba bandymas pristatyti kaip praeities dalyką reikštų subjaurojimą arba apiplėšimą tos didžiosios europinės kultūros, kuri susiformavo „iš Jeruzalės, Atėnų ir Romos susitikimo“. Todėl, suvokiant žmogaus atsakomybę prieš Dievą, reikia toliau saugoti įstatymų etinius kriterijus, atskirti gėrį nuo blogio, tarnauti teisingumui ir taikai“, – ragino politikus baigdamas kalbą Šventasis Tėvas.

© 2011 „XXI amžius“