Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Europos vyskupų įsipareigojimai Naujajam evangelizavimui

Mindaugas BUIKA

Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Rinas Fizikela pabrėžia realių ir efektyvių sielovadinių programų svarbą

Susitikimo Tiranoje bruožai

Pabrėžiant savo įsipareigojimą popiežiaus Benedikto XVI iškeltam Naujojo evangelizavimo uždaviniui, praėjusi Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) metinė asamblėja buvo susitelkusi   šios temos svarstymui. Susitikimas rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis vyko Albanijos sostinėje Tiranoje, likus vieneriems metams iki 2012-ųjų spalį Vatikane rengiamo Vyskupų Sinodo, kurio tema: „Naujoji evangelizacija krikščioniškojo tikėjimo perdavimui“. Šventasis Tėvas, sveikindamas Tiranos susitikimą per Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės laišką, adresuotą CCEE pirmininkui Vengrijos kardinolui Peteriui Erdui, paragino Europos vyskupus „rodant misijinį ryžtą ieškoti naujų kelių evangelizavimui, ypač jaunųjų kartų tarnystėje“.

Čia galima paminėti, kad dėmesys Naujajam evangelizavimui nėra naujas CCEE aplinkoje. Kaip tik šią aktualią sekuliarizuotai Europai temą birželio 16–21 dienomis Lietuvos sostinėje Vilniuje vykusiame susitikime svarstė žemyno vyskupų konferencijų generaliniai sekretoriai ir atstovai žiniasklaidai. Apie tos konferencijos rezultatus Tiranoje informavo Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Grušas, kuris praėjusioje CCEE asamblėjoje atstovavo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkui arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui (kadangi CCEE sudaro Europos 33 nacionalinių episkopatų vadovai, tai panašiuose susitikimuose jie ir dalyvauja arba deleguoja savo atstovus).

Prieš Tiranos asamblėją kiekvienai Europos nacionalinei vyskupų konferencijai buvo išsiuntinėti evangelizavimo srities klausimai, atsakymų į juos sintezė tapo pagrindu vykusioms diskusijoms. Klausimuose buvo kviečiama pasidalinti patirtimi apie Naujosios evangelizacijos sampratos suvokimą ir priėmimą vietinių tikinčiųjų terpėje ir kaip šis procesas yra vystomas, pateikiant konkrečių darbų, apmąstymų ir siūlymų pavyzdžius. Be kitų klausimų, nurodoma iniciatyvų svarba individualiame lygmenyje – „reikia padėti visiems pakrikštytiesiems iš naujo atrasti savo misijinį pašaukimą kasdieniniame gyvenime“, – bet taip pat būtinumas sukurti „nacionalinio koordinavimo“ sistemą, kad ji efektyviai dirbtų. Gyvenimo prasmės suvokimas, Jėzaus Kristaus mokslo skelbimas ir sąmoningos priklausomybės Bažnyčiai skatinimas yra trys pagrindiniai artimai susiję Naujojo evangelizavimo elementai.

Apžvelgdamas gautus Europos nacionalinių episkopatų atsakymus Tiranoje vykusiame CCEE plenariniame susitikime, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos iškeltos „Miestų misijos“ iniciatyvos koordinatorius Žanas Lukas Moensas pastebėjo, kad nepaisant jų įvairovės, visuotinai pripažinta, jog nuo Bažnyčios ir tikėjimo nutolusiems europiečiams būtina padėti „vėl tapti evangelizuotais krikščionimis“. Taip pat buvo pripažinta, jog kartais tenka veikti ekstremaliomis sąlygomis, primenančiomis „Apaštalų darbų“ evangelinius laikus, kad dėl sekuliarizacijos ir kitų kultūrinių pokyčių visuomenėje religijai, ir būtent krikščionybei, nebelieka vietos, vyksta „krikščioniškos atminties sunaikinimas“. Toks kontekstas reikalauja naujojo misijinio proveržio ir atkaklumo, būdingo pirmiesiems krikščionims. „Dievo užtemdymo“ ir religinių sentimentų tarp pačių katalikų mažėjimo akivaizdoje yra ypač svarbus „naujų šventųjų liudijimas“, ir kad šeimos taptų esminėmis Naujojo evangelizavimo skleidėjomis, kad pats šeimos gyvenimas vėl taptų misijinio tikėjimo perdavimo vieta.

Arkivyskupo R. Fizikelos įžvalgos

Analizuodamas atsakymų į Europos šalių episkopatams pateiktus klausimus dėl Naujojo evangelizavimo apžvalgą, Tiranos susitikime sakytoje kalboje pats Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Rinas Fizikela priminė šios popiežiaus Benedikto XVI doktrinos esmę: naujasis evangelizavimas yra skirtas pirmiausia senos tradicijos krikščioniškiems kraštams – būtent tokios yra Europos šalys, kontinento, kurio pirmoji evangelizacija buvo užbaigta daugiau kaip prieš šešis šimtmečius įgyvendintu Lietuvos krikštu. Dabar, dėl progresuojančio sekuliarizmo, daugelis tose šalyse gyvenančių pakrikštytų žmonių nebepažįsta krikščionybės (nors gal patys to ir nenori pripažinti), jiems nebežinomos pamatinės tikėjimo sąvokos. Kasdienybėje jie gyvena tarsi Kristaus nebūtų, net ir savo dalyvavimo liturginėse apeigose jie nebeišgyvena kaip realaus prisilietimo prie Kristaus asmens.

Aiškias tikėjimo nuostatas pakeitė neapibrėžtas ir neįpareigojantis religinis jausmas, kuriame daugiau vadovaujamasi emocijomis, o ne žiniomis, pažinimu ir protu. Sklindančios įvairios agnosticizimo ir praktinio ateizmo formos dar labiau didina atstumą tarp tikėjimo ir gyvenimo. Dažnai gana sekuliarizuotai, perdėtai supasaulietintai interpretuojamo tikėjimo pagrindai yra išplaunami, neretai ir visai sunyksta. Visa tai turi didelių pasekmių tiek pavienių asmenų krikščioniško gyvenimo praktikai, tiek ištisų tautų ir visos Europos kultūrai, kurią krikščioniškos vertybės šimtmečiais ugdė ir palaikė, – aiškino arkivyskupas R. Fizikela. Jis nurodė mūsų kontinente susidariusią tam tikrą paradoksalią situaciją: „stebimas aiškus atsitraukimas nuo krikščionybės ir tuo pat metu sakralumo bei religinių elementų poreikis įgyja naują postūmį“. Tikėjimas yra nustumtas į privačią sferą, atitrauktas nuo tarpasmeninių santykių, socialinio bei pilietinio gyvenimo ir tuo pat metu miestų aikštėse ir arenose iškyla naujos religinio atsinaujinimo iniciatyvos su „gatvės pamokslininkais“ ir pan.

Štai tokiomis aplinkybėmis Naujajam evangelizavimui iškyla esminiai iššūkiai ir galimybės, nes reikia parodyti, kad žmogaus sąžinėje šaknis turinčio Dievo troškimo nutildymas nėra tikras ir autentiškas kelias į asmens laisvę ir autonomiją. Reikia parodyti, kad žmogiškosios egzistencijos mįslė negali būti išspręsta atmetus tikėjimo slėpinį, bet priimant jį, kaip esminę būties dalį. Platesnio nacionalinio bei europinio gyvenimo plotmėje vis labiau tampa akivaizdu, kad sekuliaristų pastangos „kurti Europą nepriklausomai nuo krikščionybės, o kai kuriais atvejais netgi prieš ją“ niekur neveda. Be europinę civilizaciją sukūrusios religijos negalima išsamiai suvokti nei žemyno istorijos, nei dabartinės situacijos mūsų šalyse. Todėl „su krikščionybės marginalizavimu ar išstūmimu negalima bus sukurti geresnės visuomenės“, – pabrėžė Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas.

Jis nurodė, kad naujasis evangelizavimas neturi aiškiai apibrėžtos formulės, bet tai reikalauja realių ir efektyvių sielovadinių programų, visos katalikiškos bendruomenės mobilizacijos, aiškiai įvertinant susidariusią padėtį su ištikimu įsipareigojimu Bažnyčios misijos įgyvendinimui. Naujasis evangelizavimas turi įžengti į dabartinį sekuliarizuotos kultūros kontekstą, kuris formuoja dabartinių kartų mentalitetą, su uždaviniu kurti pagrindus atnaujintai ir tikėjimu paženklintai kultūrai, kuri būsimąsias kartas įgalintų gyventi tikroje, į tiesą nukreiptoje laisvėje. „Naujasis evangelizavimas yra mums duota proga išsiaiškinti ir interpretuoti dabartinį istorinį momentą, kad Bažnyčios veikimas vėl taptų ypatingas. Kitais žodžiais tariant, mes esame pašaukti ypatingu būdu išgyventi Bažnyčiai įprastą įvykį, kuris yra evangelizacija“, – akcentavo arkivyskupas R. Fizikela.

Bažnytinio veiklumo išbandymas

Ši Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos vadovo mintis buvo pacituota spalio 4 dieną paskelbtame baigiamajame Tiranoje vykusios CCEE 41-osios plenarinės asamblėjos komunikate. Jame pripažįstama, kad Naujojo evangelizavimo rūpesčiai ir uždaviniai jau įrašyti į beveik visų Europos episkopatų praktinę darbotvarkę nuo šiai temai skirtų diecezinių sinodų iki atskirų dokumentų publikavimo su praktinių sielovadinių projektų įgyvendinimu. „Evangelizavimas yra Bažnyčios veiklumo ir gyvybingumo raiška, todėl ji turi būti suprasta ne kaip įprasta pastoracija, bet kaip pačios jos prigimties ir misijos įprasminimas, – teigiama dokumente. Jame taip pat pabrėžiama, kad Naujasis evangelizavimas yra skirtas ne tik krikščionims, kurie yra nutolę nuo tikėjimo, bet visiems žmonėms, pirmiausia nukreiptas į netikinčiuosius. Tai būdinga Bažnyčios apaštalavimui. Ji stengiasi skelbti Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, nukryžiuotą, kad galėtų prisiimti kiekvieno žmogaus sielvartą dėl nuodėmės ir prisikėlusį, kad mes visi galėtume turėti gyvenimą.

„Per savo krikštą visi tikintieji yra pašaukti dalyvauti Naujajame evangelizavime: ypač šeimos ir jauni žmonės, taip pat parapijos, (katalikiški) sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės“, – patvirtinama baigiamajame Tiranos susitikimo komunikate. Evangelizacijos reikmėms vis labiau turi būti skirta katechezė, tikybos dėstymas mokyklose, o taip pat sakramentinis gyvenimas.

Naujieji evangelizavimo būdai turi būti įgyvendinami ir plėtojami katalikiškoje žiniasklaidoje, naujose informacijos technologijose – internete, socialiniuose tinkluose ir pan.

„Bet visa tai bus įmanoma tik sekant Apaštalų darbų krikščionių pavyzdžiu, jeigu nauju būdu atsiversime Šventajai Dvasiai, – daroma išvada CCEE dokumente, – negali būti naujosios evangelizacijos be naujųjų Sekminių!“ Tai svarbus ganytojų pripažinimas, žinant, kad Šv. Dvasia kalba į žmonių širdis, atveria jų protus Dievo plano supratimui, suteikia jiems drąsos ir ryžto nepaprastoje skelbimo misijoje, įgalina prasmingai ir ištikimai liudyti Evangeliją.

Pagaliau svarbu pabrėžti – tai patvirtinama ir baigiamajame komunikate, – jog visiškai neatsitiktinai būtent Albanija – „kankinių žemė“ – buvo pasirinkta Europos vyskupų svarstymams apie Naująjį evangelizavimą. Sveikindamas CCEE asamblėjos dalyvius, apaštalinis nuncijus Albanijoje arkivyskupas Ramiras Molineris Injesas priminė, kad prieš 44 metus, 1967-aisiais, šalį tuomet valdęs komunistinis Euvero Hodžos režimas buvo priėmęs „beprotišką sprendimą“ paskelbti Albaniją pirmąja pasaulyje „ateistine respublika“ ir  tą nuostatą įrašyti į valstybės konstituciją. Visiškai uždraudus religinę praktiką, Albanijos bažnytinis gyvenimas buvo paskandintas gausybės kankinių – vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų – kraujyje. Kai 1993 metais popiežius Jonas Paulius II aplankė jau iš komunizmo išsilaisvinusią šalį, tai buvo jaudinantis susitikimas, kurio metu Šventasis Tėvas konsekravo keturis naujus vyskupus, įskaitant dabartinį Tiranos arkivyskupą Roką Mirditą , kuris patvirtino šalies herojiškos tikinčiųjų bendruomenės herojiškus nuopelnus ir brangų paveldą ateities kartų evangelizavimui.

Taigi Albanijos ir kitų pokomunistinių Europos šalių Bažnyčios patirtis išgyvenant ateistinių režimų diktatūras ne tik patvirtina Dieviškosios Apvaizdos veikimą tikėjimo išsaugojimui, bet ir skatina sąžinės sąskaitą šių dienų regiono krikščionims dėl atsakomybės už dabartinę religinio gyvenimo krizę. Istorinė kankinių atmintis turi stiprinti įpareigojantį ryžtą visuose Naujojo evangelizavimo baruose.

© 2011 „XXI amžius“