Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Šeima – įstatymų gniaužtuose

Linas ŠALNA

Rugsėjo 28-ąją Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad 2008 m. birželio 3 d. Seimo priimta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, įtvirtinusi tik santuokos pagrindu sukurtas šeimas, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. KT teigia, kad nors santuoka yra „vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti“ ir yra „istoriškai susiklostęs modelis, neabejotinai turįs išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“, tačiau „tai nereiškia, kad pagal Konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos“. Pasak Konstitucinio Teismo, Seimas, Šeimos politikos koncepcijoje įtvirtinęs darnios, daugiavaikės, išplėstinės, krizę išgyvenančios, nepilnos, socialinės rizikos šeimos ir apskritai šeimos sąvokas, pagal kurias šeima laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris bei jų vaikai ar įvaikiai, sudarė prielaidas nesaugoti ir neginti kitų šeimos santykių – pavyzdžiui, niekada nesusituokusių vyro ir moters bei jų vaikų ar įvaikių. Anot KT, vyro ir moters bendras gyvenimas, grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas taip pat atspindi konstitucinę šeimos sampratą, taigi svarbiausia – santykių turinys, o ne jų išraiškos forma. Dėl šios priežasties valstybė privalo taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų jokių prielaidų diskriminuoti santuokos neįregistravusių vyrų ir moterų, jų vaikų ar įvaikių. Taigi KT nuomone, „Seimas nesilaikė iš Konstitucijos kylančios šeimos, kaip konstitucinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos“.

Toks KT sprendimas dėl šeimos sąvokos sukėlė didelį pasitenkinimą kai kuriuose sluoksniuose. Pradėta  girti motyvus, „išsamiai“ atsakiusius į „seniai visuomenėje subrendusį“ poreikį „naujai permąstyti“ šeimos koncepciją, „modernizuoti“, pritaikant prie naujausių „etalonų“, atsisakyti „viduramžiais susiformavusio bažnytinio požiūrio“ į šeimą. Pradėta kalbėti apie šeimos narių diskriminavimą įstatymais. Tačiau priimant nurodytą KT šeimos apibūdinimą, keistai atrodo jo apibrėžta šeima, kuria gali tapti ir „emociniais ryšiais“, pavyzdžiui, savaitei ar mėnesiui „suėję“ meilužiai. Neišvengiamai atsiras tokių atvejų, kai vienas asmuo taps ne tik konkrečios šeimos nariu, bet ir dviejų, trijų ar daugiau – pagal norus ir galimybes. Sunku, kai šeima patenka į įstatymo gniaužtus – ji gali būti išardyta ar sužlugdyta, tačiau yra ir kita pusė – pagal (blogus) įstatymus šeima gali būti sujungta prievarta, pavyzdžiui, tik pagal „bendro vartojimo“, „bendro ūkio“ poreikį, kuris taikomas tik tam tikram laikotarpiui, tarkim, kol „bendras“ vaikas reikalauja maisto, drabužių ar sąsiuvinių. Paskui tokia šeima subyra. Nors neaišku, ar ji išvis buvo, nes po metų kitų jau „susikurs“ nauja šeima, irgi įteisinta KT.

Beje, tokiam Konstitucinio Teismo sprendimui buvo rengiamasi jau seniai. Siekiant suformuoti „pasikeitusį“ visuomenės požiūrį į šeimą, 2011 m. gegužės mėnesį vadinamojo Žmogaus teisių stebėjimo instituto surengtoje diskusijoje „Kas yra šeima?“ buvo keliami „visuomenei pribrendę“ klausimai: „Kas yra šeima? Vyras ir moteris, du vyrai ar dvi moterys? Ar nesusituokusių asmenų pagimdytas vaikas, ar vyro palikta moteris su vaiku – vis dar šeima?“. Institutui nepatiko Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) įstatyme tuomet sumanyta apibrėžti šeimos sąvoka. Pagal parengtą Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektą, šeima – „sutuoktiniai, taip pat jų vaikai (įvaikiai), kuriuos jie turi pareigą auklėti ir išlaikyti“. Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkas Tomas Šalkauskas diskusijoje teisingai pastebėjo – tam, kad šeimos sąvoka „ir toliau liktų tokia brangi ir svarbi, mums vis dėlto reikia susitarti, apibrėžti, ką vadiname šeima“. Jis priminė, kad šeima gali prasidėti tik laisvu ir sąmoningu vyro ir moters apsisprendimu, ir toks apsisprendimas yra santuoka. Tačiau perspėjo, kad šiuolaikinėje visuomenėje atsiranda vis daugiau bendro gyvenimo formų, kurių nereikėtų vadinti tuo pačiu vardu. Kai paviršutiniškų, nors ir labai išpopuliarintų televizijos laidų apie seksualinius santykius vedėja Nomeda Marčėnaitė jo paklausė, ar šeima yra moteris su vaiku, T. Šalkauskas atsakė paprastai – tai yra mama su vaiku, nes „santuokos nebuvo, šeima net ir nebuvo sukurta“. Tačiau N. Marčėnaitei, savo laidose besižavinčiai sugyventiniais, o paskui taip ir neišsprendusiai klausimo, kaip atsiranda niekam nereikalingi vaikai, kuriuos tenka globoti visuomenei, atrodė, kad iki šiol visi Europoje žino, kas yra šeima, tik „mes staiga, Europos pakampy“ to nežinome ir vis dar aiškinamės. Anot jos, negalima žeminti iš meilužių sugyvenimo gimusių „benkartų“. Bet juk tie N. Marčėnaitės sarkastiškai paminėti benkartai (taip paniekinamai ne santuokoje gimusių vaikų tikrai nevadina jokie „fundamentalistai“) bei nedarniose šeimose augantys vaikai sulaukia daugiau valstybės pagalbos nei augantieji darniose šeimose. Tad kam jau iš anksto buvo keliamas triukšmas apie gresiančią diskriminaciją?

Dar „platesnę“ šeimos sąvoką pasiūlė Vilniaus universiteto (VU) profesorius Vytautas Mizaras:

„Teisė turi reaguoti į tokią šeimą ir ją pripažinti, kai yra du žmonės. (…) Kai kalbu apie šeimą, kalbu apie du žmones – visai nesvarbu, kokios jie lyties būtų – ar tos pačios, ar skirtingos“. Profesoriaus nuomone, nuo pasirinktos dviejų žmonių bendro gyvenimo formos – santuokos, registruotos ar neregistruotos partnerystės – nesiskirs tarpusavio pagarba, atsakomybė, emociniai jausmai, lytinis gyvenimas. Tad galimi bet kokie „šeimos variantai“. Kitas VU profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Egidijus Kūris taip pat pasisakė už laisvą („plačią“) meilę ir laisvą („plačią“) šeimą. Anot jo, įstatymu primesti vienintelę sąvoką šeimos atžvilgiu reiškia arba fundamentalizmą, arba sektantiškumą. Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė diskusijoje komentavo: „Visame Vakarų pasaulyje procesai analogiški – santuoka, kaip institutas, traukiasi, atsiranda kitos formos, bet tai nereiškia, kad žmonės mažiau myli savo šeimas, jomis mažiau rūpinasi“. Ji klausė: „Ar mes norime, kad šeima funkcionuotų?“. O kad labiau pasišaipytų iš „fundamentalistų“ požiūrio, ironizuodama pasiūlė sekti mormonų pavyzdžiu – visus suvaryti į estradą ir sutuokti – esą tada turėsime sveiką šeimą, kurioje nebus skyrybų.

Netrukus, dar tą pačią gegužę, liberalė Dalia Kuodytė Lietuvą ir pasaulį gąsdindama dešiniojo radikalizmo pavojumi, jo apraiškas įžvelgė kasdieninėje Lietuvos politikoje: „Pavyzdžiui, visas būrys įstatymų – Nepilnamečių apsaugos, Šeimos koncepcija, Šeimos politikos pagrindų įstatymas – tai bandymas visuomenei primesti dalykus, kurie labai toli nuo civilizuoto požiūrio į visuomenę, į žmogaus teises ir panašius dalykus“. Anot parlamentarės, „tai yra pavojinga, tai yra netolerancija, segregacija, Lietuvos piliečių suskirstymas į gerus, geresnius ir dar kokius nors. Bandoma remtis Konstitucija ir sakyti, kad viskas tvarkoje“. Ji kritikavo Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, Šeimos politikos pagrindų įstatymą teisinusią Konstitucijoje remiama vaikyste, motinyste ir tėvyste. „O ką – visi kiti egzistuoti neturi teisės? Manau, slystame labai pavojinga kryptimi mūsų piliečių atžvilgiu su tokiais projektais ir teiginiais“, – pavojus Lietuvoje vardijo naujoji liberalė. Dar vienas liberalas, kažkada net į krikščionių demokratų vadovo kėdę įsisėdęs, Egidijus Klumbys teigė: „Aš aiškiai įžiūriu klerikalizmo pavojų politikoje. Pažiūrėkite, kaip buvo kalbėta apie šeimą – viskas eina iš ten. Pažiūrėkite į paskutinį S. Tamkevičiaus pasisakymą dėl dirbtinio apvaisinimo – kaip traktuojami Seimo nariai, kurie galbūt balsuos pagal sąžinę. Štai čia įžiūriu tą radikalizmą ir klerikalradikalizmą“.

Tačiau kai dauguma tikinčiųjų sunkiai įžvelgia kokią nors padidintą Bažnyčios įtaką Lietuvos politiniam-visuomeniniam gyvenimui, liberalai veltui prakaituoja mušdami pavojaus būgnus. Dar daugiau, artimiausius 4–5 metus galima prognozuoti Lietuvai politinio gyvenimo kairėjimą. Tai susiję su demografine situacija – mūsų liko apie trys milijonai, per 20 metų netekome apie 700 tūkst. savarankiškų, talentingų, darbingų žmonių, kurie tikrai nėra kairiųjų pažiūrų. Tai liudija ne viena jų rengiama konferencija, į jas įtraukiami ir kai kurie „kairieji“ kunigai. Ir tą kairėjimą rodo aktyvus, įnirtingas „naujųjų kairiųjų“ puolimas prieš sunkiai Seimo priimtą šeimos koncepciją. Birželio pabaigoje tas pat E. Kūris, teigdamas, kad naujoji šeimos koncepcija esą diskriminuoja ne santuokoje gimusius vaikus, ragino koncepciją išvis panaikinti. Esą Seimo nutarimu patvirtintoje Šeimos koncepcijoje yra „daugybė (netinkamų) sąvokų, tokių kaip „darni šeima“, „krizę išgyvenanti šeima“, „nedarni šeima“, „pilna šeima“, „nepilna šeima“. Taigi dar prieš KT sprendimą E. Kūris siūlė Šeimos koncepcijos atsisakyti kaip antikonstitucinės. Pasak socialdemokrato J. Sabatausko, minėtos sąvokos iš esmės reiškia, kad valstybė, remdamasi koncepcija, gali neberemti arba kitaip remti skirtingose šeimose augančius vaikus, tokiu būdu jie „būtų diskriminuojami“. Pagal A. Sysą, koncepcijoje įtvirtintos nuostatos „jau duoda vaisius“ – esą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paramos šeimai projektus laimi vien tik bažnytinės organizacijos, pasižyminčios išimtinai į santuokos rėmus įspraudžiamos šeimos samprata. Šie teiginiai visiškai prasilenkia su realybe.

Taigi nenuostabu, jog iš anksto parengus visuomenę ir pačius KT narius, nutarta, kad šeimos sąvoka turi „įgauti plačią prasmę“ – šeima yra „emociniais santykiais“ susiję žmonės. Aišku, būtina suprasti, kad kasmet Lietuvoje apie 10 tūkst. vaikų gimsta vienišoms mamoms, dar tiek pat kasmet lieka gyventi nepilnose šeimose. Tai yra skaudi mūsų, „europietiškėjančių“ lietuvių, problema. Tačiau visa tai įvertina valstybės įstatymai, ginantys, pavyzdžiui, ir našlaičių, kurių tėvai mirę, ir našlaičių, kurių tėvai gyvi, bet juos palikę, teises į padorų gyvenimą. Niekas nėra diskriminuojamas.

Tik gaila, kad šeimos koncepciją KT gynusieji Seimo nariai stengėsi atsiriboti nuo jos – esą tai tik idealas, kurio siekia valstybė. Valstietė liaudininkė R. Baškienė kartojo, kad koncepcijos kūrėjai norėjo įtvirtinti tarsi tikslą, idealą – santuoka pagrįstą darnią šeimą. Esą taip valstybė išsako savo prioritetą ir skatina žmones kurti būtent tokias, o ne kitokias šeimas. Argi koncepcijos kūrėjai ir gynėjai nemato tikrų pavyzdžių  – tautiškų, krikščioniškai susipratusių, netgi idealių šeimų Lietuvoje? Jų buvo visais laikais, netgi ir tada, kai Seime nebuvo šeimos koncepcijos, kai Lietuva nešė okupacijos pančius. Kiek daug buvo šeimų, kurios visi vaikai – ir sūnūs, ir dukros – išėjo kovoti už laisvę ir nepriklausomybę ir žuvo didvyrių mirtimi. Dar iki šiol nesuskaičiuojame  – deja, savo didelei gėdai – kiek buvo tokių garbingų šeimų ir jų neįvertiname bei nepagerbiame.

© 2011 „XXI amžius“