|
Iškaba pasikeitė, krautuvėlė liko nepajudinta
Aleksandras JAKUBONIS
Sovietizmas žmonių vertimas dykaduoniais, parazitais, darbštumo, pareigingumo, sąžiningumo pakeitimas melagystėmis ir veidmainiavimu. Dar viena esminė sovietizmo ypatybė gamybos centralizavimas ir monopolizavimas. Privilegijuotieji, kurie persikėlė į dabartinę tikrovę, savo privilegijas sustiprino ir išplėtė. 19901991 metais pasikeitė tik iškaba, o krautuvėlės šeimininkai liko tie patys.
Teisinė kapitalistinė visuomenė paremta lenktyniavimu, tai yra varžybomis pagal taisykles. Taip atsijojami visi, kurie nori greitai pralobti nedirbdami, apgaudinėdami kitus. Lietuvos valstybės atkūrimas turėjo reikšti, kad visi gyventojų sluoksniai taps vienodai konkurencingi, įgis teisę varžytis lygiai su kitais, kad nebeliks tokių, kurie varžybose turės geresnes sąlygas, tai yra nebeliks privilegijuotųjų, kad nebebus gamybos monopolių. Tai įvyko tik iš dalies.
Gamybos sutelkimas monopolistinėse valstybinėse įmonėse reiškė, kad įmonės paleisdavo apyvarton vis blogesnius ir blogesnius gaminius. Pirkėjams nebuvo kito pasirinkimo, atėjęs į valstybinę parduotuvę, pirkėjas turėjo taikytis su piktos rukšnos pardavėjos įžūlumu ir su tuo, kad pardavėjai prekėms uždėdavo savus antkainius, daugelį geresnių prekių būdavo galima įsigyti tik pro užpakalines parduotuvės duris. Dabar rinkos konkurencija iššlavė nesąžininguosius liurbius. Sukčiauti pasilieka teisę tik parduotuvių savininkai ir dažniau stambiųjų prekybos įmonių savininkai, nes per visus Nepriklausomybės metus kelios įmonės, valdininkų padedamos, stengėsi išstumti smulkius konkurentus. Šiuo metu tas tikslas, man atrodo, jau įgyvendintas.
Lietuvoje mėgstama kalbėti apie reformas. Tik kalbantieji, deja, nelabai suvokia, ką reikėtų reformuoti. Atsakymas labai paprastas: išgyvendinti privilegijuotąsias grupes ir neleisti gamyboje bei prekyboje įsigalėti nedidelėms monopolininkų oligarchų grupelėms. Iki šiol viskas daroma priešingai, tai yra, daromos įvairios kliūtys, stabdomos reformos, o tai pateikiama visuomenei kaip didžios ir ryžtingos reformos.
Monopolizmo įsigalėjimą rodo reiškiniai, varginę mus sovietmečiu. Spaudoje rašiau, kad jau daugiau kaip metai Lietuvos vaistinėse sunku surasti tam tikrų kateterių. Susisiekiau net su Prezidentūra ir Sveikatos apsaugos ministerija. Maniau, kad šis reikalas susitvarkys. Nieko panašaus! Išgirstu ir apie kitų būtinų medicinos reikmenų pradingimą. Tai būdinga monopolinei tvarkai, kai tarp tiekėjų nebelieka konkurencijos.
Pats blogiausias dalykas, iš kurio gimsta visos kitos blogybės, valdininkų ir teisėtvarkos darbuotojų nepajudinamos privilegijos. Čia tvirtas pozicijas išlaiko sovietmečiu susiformavę pareigūnų klanai, į savo aplinką įsileidžiantys tik savuosius. Svarbu ištikimybė klano nuostatoms, o pareigingumas, sąžiningumas nesvarbūs. Čia negresia konkurencija sovietizmas tvirtai saugo monopolį. Kas iš to, kad tarnybinėms vietoms užimti skelbiami konkursai. Daugelis pareigoms tinkamiausių žmonių jau gerai žino, kad tokius konkursus laimėti neturi galimybių, ir jiems savo pareigingumą belieka parodyti plaunant lėkštes Anglijos restoranuose. Aukštieji valdžios pareigūnai bando valdininkų klaną patraukti savo pusėn, didindami jiems algas ir lengvatas. Šitaip klanas stiprėja, bet jo naudingumas valstybei nuo to tik mažėja. Bandyta teisininkus padaryti nepriklausomesnius, padidinant jiems algas. Tačiau jie pasidarė dar labiau priklausomi nuo savo kėdžių, nuo savo algų ir nuo savo klano nuostatų. Besaugodami kėdes, jie pasidarė dar baikštesni, jų sprendimus lengvai gali pakeisti tvirtesnio kumščio trinktelėjimas į stalą.
Rytų Europos bėda, kad liko visiškai nepajudintas sovietinių pareigūnų, valdininkų klanas. Nemaža dalis anų funkcionierių virto turtuoliais. Jie dabar valdo viską: įstaigas, pinigus ir nekilnojamąjį turtą. Kol šis klanas nebus išjudintas, tol bet kokios reformos vargiai įmanomos, šalies gerovė sunkiai pasiekiama. Tokia padėtis nulemia šalies gyventojų nelygiateisiškumą, pačioje žemiausioje padėtyje yra tie, kurie būdavo persekiojami dėl savo lietuviškumo, kurie tebėra nelygiateisėje padėtyje ir savoje nepriklausomoje valstybėje. Kaip XVII XIX a. beteisiai buvę lietuviai atsižadėdavo lietuviškumo ir savo kalbos, taip dabar šimtai tūkstančių lietuvių emigrantų galbūt per kelis dešimtmečius nutautės svečiose šalyse, nes savo tėvynėje ir vėl tapo beteisiai.
© 2011 XXI amžius
|