Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Gyvas ryšys su artimiausia istorija

Vytautas Guliokas

LPKTS Utenos filialo pirmininkas Vincas Bliznikas (centre) prie paminklo Debeikių krašto partizanams, pastatyto 1995 metais. Jame įrašytos 46 žuvusių partizanų pavardės

Paminklas Voversiuose, kuriam akmenys buvo surinkti partizanų žūties vietovėse

Ginkluotas pokario pasipriešinimas Lietuvoje 1944 metais, į mūsų kraštą įžengus sovietinei kariuomenei ir su ja atėjus „šviesaus rytojaus“ kūrėjams, tapo unikaliu akibrokštu valstybei, baigiančiai įveikti Vermachto ginkluotą galią. Prireikė dar beveik dešimt metų, kad šiame krašte būtų nuslopintas krauju paženklintas pasipriešinimas, gadinęs sovietinio socializmo statybos  statistikos rodiklius. 1947 metais apie 30 tūstančių ginkluotų vyrų sudarė atskirus organizuotus kovotojų būrius, kurie po ilgų bandymų centralizuoti pasipriešinimo valdymą, sudarė devynias kovos apygardas. Kiekviena iš jų turi savo istoriją, jų  kovų ir žūties vietos šiuo metu yra įamžintos atminimo ženklais.

2001 metais pradėti organizuoti visuomenės žygiai partizanų takais. Toks – jau dvidešimt trečias žygis – organizuotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Anykščių (pirmininkas Vincas Bliznikas) ir Utenos (pirmininkė Prima Petrylienė) filialų iniciatyva rugsėjo 17 dieną įvyko Anykščių ir Utenos rajonuose, kur veikė Vytauto apygardos partizanai. Žygyje gausiai dalyvavo iš įvairių Lietuvos rajonų atvykę LPKTS ir Lietuvos Šaulių sąjungos atstovai, buvę Laisvės kovų dalyviai bei Anykščių ir Utenos miestų, Skiemonių, Debeikių, Vyžuonos mokyklų moksleiviai bei mokytojai. Renginio metu prisiliesta prie skaudžios pokario istorijos, pareikalavusios daugiau nei 20 tūkstančių jaunų žmonių gyvybių, nesitaiksčiusių su okupantų siekiais amžiams pavergti mūsų šalį.

Vytauto apygarda savo veiklą pradėjo anksčiausiai – rytinė Lietuvos dalis grįžtančius okupantus sutiko pirmiausia. 1944 metų rugpjūčio 15 dienos naktį partizanai užpuolė Zarasų kalėjimą, bandydami išlaisvinti kalinius, kuriuos jau buvo spėta suimti. Tų pačių metų antroje pusėje vyko pirmieji partizaninio judėjimo organizavimo procesai Utenos, Zarasų ir  Švenčionių apskrityse. Pirmasis būsimos apygardos organizatorius buvo Lietuvos Respublikos kapitonas Afanasijus Kazanas su sūnumi Mykolu, Antazavės miškuose subūręs  pirmąją organizuotą Lokio rinktinę ir jos štabą. Tuo pat metu Švenčionių apskrityje susikūrė Tigro rinktinė, kuri  1944 metų lapkričio mėnesį be nuostolių ant Ginučių piliakalnio atrėmė NKVD karinių dalinių puolimą, vėliau sėkmingai įvykdė Utenos apskrities Alantos miestelio užpuolimą: sudegino vykdomojo komiteto, enkavedistų pastatus, nukovė 13 sovietų aktyvistų. Pirmosios partizanų sėkmės okupantus privertė sutelkti rimtas NKVD kariuomenės jėgas plataus masto operacijai prieš partizanus. 1945 metų kovo 10–12 dienomis Labanoro girioje  beveik 400 Tigro rinktinės partizanų kovėsi su reguliarios kariuomenės  pajėgomis ir patyrė skaudžias netektis: žuvo 83 partizanai, 9 jų vadai. Brendo būtinybė koordinuoti atskirų rinktinių veiklą ir 1945 metų rugpjūčio mėnesį Saldutiškio valsčiaus  Sudalaukio kaime susitikę partizanų vadai įsteigė Vytauto apygardą. Šis padalinys buvo stipriausias ir aktyviausias Šiaurės Lietuvoje, veikęs ne tik to meto Zarasų, Utenos ir Švenčionių apskrityse.  Ši apygarda kovų pėdsakus paliko Latvijos pietinėje dalyje, Baltarusijos pasienyje. 1947 metais Vytauto apygardoje buvo septyni tūkstančiai partizanų. Ji veikė iki 1951 metų gruodžio, kai klasta ir išdavystėmis NKVD sunaikino išretėjusias apygardos jėgas, nors jos  pavienių partizanų 1953 metais dar buvo likę apie 20, o aktyvus Vytauto apygardos  paskutinis partizanas Antanas Kraujalis žuvo 1965 metų kovo 17  dieną Skiemonių valsčiaus Papiškių kaime.

Šį partizaną prisiminti privertė žygyje apie mūsų dienomis pasitaikančius istorijos klastotojus, iškreipiančius Laisvės kovų dalyvių siekius, kalbėjęs jaunuolis. Netrukdomai veikiančiuose interneto portaluose partizanai įžūliai vadinami NKVD terminais, jiems „prirašoma“ kriminalinė veikla. Čečėnijos Respublikos internetinis portalas, veikęs Lietuvoje, kaimyninės valstybės spaudimu buvo nedelsiant užblokuotas. Lietuvos prokuratūros 1998 metais pradėta baudžiamoji byla dėl Antano Kraujalio sunaikinimo tęsiasi daugiau nei dešimt metų. Daugiau nei pusė iš dešimties įtariamųjų šioje byloje jau yra mirę. Likusieji paskutinį žuvusį partizaną bando padaryti kriminaliniu nusikaltėliu.

Žygis „Vytauto apygardos partizanų takais“ Anykščių ir Utenos rajonuose apima tik dalį to kelio, kurį nuėjo partizanai visuose Šiaurės Rytų Lietuvos  rajonuose. Žygio dalyviai, pradėję kelionę Skiemonių bažnyčioje ir šv. Mišių malda pagerbę žuvusius partizanus, dėkojo Aukščiausiajam už sulauktą laisvę bei aplankę Kudoriškio, Voversių, Žiogų, Debeikių ir Vyžuonos apylinkėse  pastatytus paminklus Laisvės kovotojams, susipažino su jų atsiradimo istorija ir šiose apylinkėse veikusių partizanų atminimo įamžinimu. Tarp daugelio renginyje pasisakiusių ypač brangūs buvo gyvi to meto dalyvių prisiminimai. Vienas iš jų – Jono Kadžionio, gimusio mažažemio ūkininko 11 vaikų šeimoje, Šarūno būrio partizano, pasirinkusio Bėdos slapyvardį, teisto 25 metams, atsisakiusio rašyti malonės prašymą ir iki paskutinės dienos atlikusio skirtą bausmę įvairiose Rusijos vietovėse, – pasakojimas. Šio žmogaus biografija paneigia platintą okupantų mitą, kad partizanai buvo „buožės“ ir jų palikuonys. Jonas  žygio dalyviams atskleidė  paminklo partizanams Žioguose atsiradimo priešistorę. 1945 metų balandžio 8 dieną Skiemonių valsčiaus Ažuoraisčių kaime dviejų brolių – Stasio ir Klemenso Bučių – sodybose, kurios buvo šalia viena kitos, apsistojo apie 40  Liūto rinktinės Pirmosios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio partizanų. Būrio vadas – Petras Banėnas-Šalna iš Zeltiškių kaimo. Buvo ankstyvas Atvelykio rytas. Namų šeimininkės, ruošdamos partizanams pusryčius, pastebėjo, kad artinasi NKVD kareiviai su  stribais. Partizanai, neturėdami kitos išeities, atsišaudydami ėmė trauktis. Tie, kurie traukėsi Skiemonių miestelio kryptimi, ištrūko be nuostolių, o iš tų, kurie pasuko Žiogų kaimo pusėn, mažai kas išliko. Žuvo devyni partizanai, kurių pavardės įamžintos šiame paminkle.

Jonas Kadžionis išreiškė padėką LPKTS Anykščių filialo pirmininkei Primai Petrulienei už tai, kad jos ir filialo narių iniciatyva 2001 metais atsirado šis paminklas. Tačiau tai – ne vienintelis pagarbos ženklas partizanams, pastatytas šio filialo vadovės rūpesčiu. Kiekvienas žygio dalyvių aplankytas paminklas turi ne mažiau jaudinančią istoriją ir yra paženklintas jaunų Lietuvos patriotų krauju.

žygio dalyviai, gyvai prisilietę prie mūsų tautos skaudžios pokario istorijos, pagilino Laisvės kainos supratimą, o to labai dažnai pasigendama mūsų šalies kasdieniniame politiniame gyvenime ir daugelio   piliečių vertinime.

Autoriaus  nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“