Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Ugdykime jaunimą tautiškai: steikime kiemo teatrus

Dr. Egidijus Mažintas 

Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės SMC spektaklis „Bitele, skrisk per Lietuvą“. G. Petkevičaitė-Bitė (akt. A. Kondraškienė)

Tarpukariu susitinka G. Petkevičaitė-Bitė (akt. A. Kobdraškienė) ir finansininkas Saliamonas Goldfainas (akt. V. Babeckas). Liaudies medicinos žinovė pagydo nuo drugio finansininką liaudiškais metodais, liepdama jam eiti keliais kambaryje apie kryžių ir valgyti lašinius. Jokie daktarai nepadėjo S. Goldfainui, o šis G. Petkevičaitės prietaras išgydė.

„Kiemo teatras, apie kurį tiek svajojome, įsikūrė ir nemažai pasiekė. Svarbiausia, kad teatro veikloje dalyvavo beveik visas centro kolektyvas, – pasakojo Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro (SMC) direktorius Gintaras Jurkevičius, atlikęs tarpukario ministro pirmininko Augustino Valdemaro vaidmenį vodevilyje „Bitele, skrisk per Lietuvą“. Kiemo teatras – ugdymas, paremtas vaizdu, judesiu, garsu, dekoracijomis, muzika, improvizacijomis, šokiais, etiudais, artistiškumu. Jis svarbus pozityviosios vaikų socializacijos kontekste, suteikia žinių apie teatrinio  ugdymo istorinį kelią nuo XVI a. Lietuvos mokyklų iki mūsų dienų. Kiemo teatras supažindina su teatrinio  vaikų ugdymo galimybėmis ir šiuolaikinėmis tendencijomis, atskleidžia  teatro privalumus ir pozityvius metodus mokymosi  kontekste“. Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centras šiais metais švęs 18 metų jubiliejų. Mokyklos direktorius G. Jurkevičius,  vadovaujantis čia nuo pirmųjų dienų, turėjęs viziją pamažu performuoti centrą į respublikinį mokslo ir kultūros židinį, toliau pasakoja: „1994 metais mūsų centras įsteigtas pagal danų FYNS grafystės liaudies mokyklų modelį ir Vilniaus miesto tarybos pavadintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardu, netrukus savo pasiekimais bei moksleivių saviraiškos darbais tapo pastebimas ne tik tarp Vilniaus apskrities  mokyklų, bet ir visoje šalyje. Norėdami pateisinti žymios rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos, pasižymėjusios aktyvia pedagogine veikla vardą, pradėjome taikyti ir neformalųjį švietimą“. Taigi paprašėme G. Jurkevičių papasakoti plačiau apie mokytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir apie šį Suaugusiųjų mokymo centrą.

Centre organizuojami seminarai, konferencijos, užsienio kalbų kursai, vyksta projektinė veikla, rengiamos parodos. Čia veikia dizaino studija, dramos būrelis, suaugusiųjų choras, Taip pat yra sporto salė, krepšinio aikštelė, informacijos centras, biblioteka, skaitykla. Organizuojami anglų, vokiečių kalbų kursai, informacinių technologijų, siuvimo-sukirpimo, vilnos vėlimo, savigynos, gydomosios gimnastikos, choreografijos (linijinių, Lotynų Amerikos šokių) užsiėmimai. Pernai pristatytas naujas mokymo centro laikraščio „Avilio kronika“ numeris, atnaujinta interneto svetainė, mokinių darbų paroda „Vilna, susivelki!“ ir bendruomenės narių fotoparoda „Gamta mano akimis“. Taip pat moksleiviams patiko  atvira chemijos pamoka „Alkoholių sandara ir fizikinės savybės“. Puikiai pavyko prevencinis renginys „Apsaugok save ir savo artimą“, kuriame moksleiviai susitiko su saugaus eismo specialistais. Pedagogai  moksleivius kvietė paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį –  „Literatūros ir istorijos apyaušriuose plaka galinga maža žmogaus širdis“. Vėliau vyko atvira fizikos pamoka „Elektros srovės darbas ir galia. Laidininkų jungimo būdai“. Mokymo centro bendruomenė parengė šventinį koncertą, kuriame sveikino atvykę svečiai: Lietuvos suaugusiųjų švietimo įstaigų atstovai, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, Vilniaus m. savivaldybės Švietimo departamento atstovai, Žirmūnų seniūnė bei kiti. Koncertavo mokymo centro bendruomenės nariai: dainavo popchoras, mokiniai, mokytojai. Aktyvus tautinių šokių būrelis, vienijantis „Linksmuolių“ klubo narius, kuris dažnai su baletmeisteriu P. Usovu ir muziku A. Asevičiumui koncertuoja aplinkiniuose kaimuose ir bendruomenių susitikimuose. Mokytojos Jūratė Butkutė ir Stasė Jurkevičienė sėkmingai moko įvairaus amžiaus mokinius karpinių, vėlimo ir rūbų modeliavimo. Vodeviliui šios moterys pasiuvo kostiumus ir pasistengė, kad scenoje atgytų tarpukario atmosfera, o artistų buvo net apie pusšimtis.  Dauguma negalėjo atsistebėti mūsų mokinių fantazija iš menkų medžiagų skiaučių kuriant nuostabius meno kūrinius. Spektaklyje atsiskleidė ir mokytojai, I. Jagelavičiūtė, K. Martinavičiūtė, A. Makovskis, A. Pavliukevič, J. Butkutė ir daugelis kitų.

„Oi, kaiminkėle, kaip dabar sugedo svietas, nebėra gerų žmonių.

– Tik dar aš, tu,  mūsų vaikai, ir auklėtiniai...“

Aktyvioje meninėje veikloje dalyvaujantys moksleiviai geresnių rezultatų pasiekia ne tik moksle, bet ir asmeniniame gyvenime. Džiugu, kad ir baigę mokyklą jie dažnai aplanko savo Alma Mater. Mūsų tikslas – kiemo teatras –  pasiteisino. Birželio 1 d. atvyko daug  kiemo teatro kolektyvų iš Lietuvos ir užsienio. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro vyko pasirodymai: vieni įrengtoje kiemo aikštelėje, kiti prie šlamančio medžio, pievoje, dar kiti – aktų salėje.  Tarp mokyklos pastatų kukliai įsiterpęs skverelis su medžiais ir augmenija netrukus gali tapti Tarptautiniu Vilniaus  Kiemo teatru, kuris į spektaklius įtrauks visų šalia esančių daugiabučių paauglius bei vaikus mokytis vaidybos meno ir atgaivinti naują lietuviško, etnografinio teatro sklaidą“.

G. Petkevičaitė-Bitė (1861– 1943) dirbo  daraktorės darbą – slapta vaikus ir suaugusius mokė ne tik elementoriaus, bet ir vaidinti įvairias ištraukas iš Lietuvos valdovų, kunigaikščių, bei paprastų žmonių gyvenimo. 1883 m. įsteigusi  „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti, ji, viena iš suaugusiųjų mokymo pradininkė Lietuvoje, su keletu bendraminčių  darbavosi tautinės kultūros labui. Įvairių žanrų grožiniais kūriniais Bitė paįvairino lietuvių literatūrą. Vėliau susipažino su Žemaite – jų nuoširdi draugystė išliko visą gyvenimą. Slapyvardžiu Dvi Moteri jos kartu rašė pjeses ir komedijas „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“. 1888 metų rudenį jos iniciatyva ir lėšomis organizuota ekskursija po Lietuvą. Kartu keliavę Petras Avižonis,  Povilas Višinskis, seserys Juškytės aplankė Žemaitę, P. Kriaučiūną, J. Staugaitį ir kitus visuomenės veikėjus. Neišdildomą įspūdį paliko Vincas Kudirka, atkakliai dirbęs paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. 1899 metais Palangoje režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. Savo pedagogine veikla, atsidavimu lietuvybei, demokratinėmis pažiūromis G. Petkevičaitė buvo viena šviesiausių ano meto asmenybių. 1920 metais ji išrinkta į Steigiamąjį Lietuvos Seimą (pirmininkavo pirmajam posėdžiui, kaip vyriausia  atstovė), dalyvavo Ženevoje įvykusiame tarptautiniame moterų kongrese, prisidėjo prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo. Taigi mūsų centro parengtas vaidinimas „Bitele, skrisk per Lietuvą“, skirtas garsios mokytojos ir visuomenės veikėjos jubiliejui, pateisino visų viltis, nes tautišką, patriotišką vaidinimą pamatė Pasvalio, Panevėžio, Vilniaus, Šalčininkų, Lenkijos gyventojai. Aukštaitijos dienoms Vilniuje kovo 4 d. atstovavo būtent mūsų centro parengtas spektaklis. Stengsimės nenuvilti savo žiūrovų – imsimės poeto Maironio gyvenimo puslapių. Tai žmogus, kurio kūryba glaudžiai susieta su Lietuvos atgimimu.

„Kai skundžiasi, kad pinigų nėra, atsakoma:

– Kam tų pinigų reik? Kiaulės jų neėda, ar šunes laidinėsi su pinigais? Ar sienas klijuosi?“

G. Petkevičaitė 1919–1924 metais mokytojavo, vadovavo „Žiburėlio“ draugijos  skyriui, daug nuveikė kalinių globos draugijoje, rūpinosi krašto valdymo demokratizavimu, dirbo  savivaldybėje. 1925 m. grįžo į Puziniškį, tačiau gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. 1927 m. vėl grįžo į Panevėžį ir iki mirties čia gyveno. Puziniškis tapo ano meto lietuvių veikėjų susitikimų vieta. G. Petkevičaitė, būdama bajorė, išaugusi dvarelyje, stengėsi vienyti lietuves moteris, tapo pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininke. Rašytojos, apdovanotos III-ojo, o prieš mirtį I-ojo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, atminimui Panevėžyje įsteigtas memorialinis muziejus, Puziniškyje veikia memorialinė ekspozicija. Jos vardu pavadinta Panevėžio biblioteka ir Joniškėlio vidurinė mokykla, Vilniaus suaugusiųjų centras, kuriame įrengti memorialiniai  kambariai. Juose sukaupta eksponatų iš lietuviško tautinio švietimo istorijos laikotarpių.

Oi liūle liūle,/Kelnės Valiulio,/Tas sudrąskysėm, /Kitas pataisysėm...“

JAV koledžuose teatrų režisierių padėjėjų ir asistentų profesija studijuojama trejus metus.

Lietuvoje jos niekada nebuvo. Kompetencijos, įgytos besimokant šiame centre, atskleis neformaliojo ugdymo svarbą pozityviosios socializacijos kontekste. Jie galės dirbti mėgėjų ar profesionaliuose teatruose, įvairių režisierių padėjėjais ar asistentais, dienos centruose. Moksleiviai gebės praktiškai taikyti renginio ar spektaklio organizavimo ir sukūrimo  principus, išmoks organizuoti laisvalaikį neįgaliesiems bei kitiems kolektyvams. Norintieji studijuoti aktorinį meistriškumą ar režisūrą, solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje arba Vilniaus pedagoginiame universitete – dramos ar teatro būrelio vadovų specialybę, taip pat Vytauto Didžiojo universitete teatrologiją arba Klaipėdos universitete liaudies teatrų būrelių vadovų specialybę, pasiruoš studijoms. Praktinių užsiėmimų metu moksleiviai mokysis rašyti scenarijus, pasakas, pasakėčias ir socialinėse, ugdymo institucijose įgyvendins savo teatrines programas. Režisieriai-pedagogai supažindins ne tik su pagoniškomis, krikščioniškomis spektaklio vystymosi tendencijomis, bet apžvelgs vienuolynų bei mokyklų teatrus, didikų ir kunigaikščių socialines studijas, kuriose buvo ugdomas Lietuvos jaunimas. Studentai susipažins su modernaus teatro formomis, galimybėmis ir praktika. Analizuos teatralizuotų renginių  elementų taikymo galimybes vaikų ir jaunimo ugdymo procese.

„Kai sako tau gerai, vaikai  mokosi, tave viskuo aprūpins, atsako:

– Et, dar tik pupelės, o kur lapai?“

Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų centras nuolat palaiko ryšius su Skandinavų šalių specialistais, rengia bendrus projektus. Skandinavai labai gerbia savo senovę, kiekviena mokymo įstaiga didžiuojasi skandinavų legendomis, mitais, padavimais, renginiais, atgaivinančiais senuosius tikėjimus ir papročius. G. Jurkevičius prisipažįsta, kad kitais metais norėtų, jog mokiniai dalyvautų lietuviškų padavimų, legendų atkūrime su visomis teatralizuotomis formomis: lietuvių karžygių šarvais, kardais, aukuru, žyniais ir kunigaikščiais. Iš jų mūsų moksleiviai turėtų mokytis mylėti tėvynę, už ją kovoti ir gražinti savo darbais. Gerai nuteikia G. Petkevičiaitės-Bitės SMC bibliotekoje ant sienų kabantys visų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir jų žmonų portretai. Nepriklausomybės signataras J. Basanavičius prieš savo gyvenimo saulėlydį kreipėsi į mokytojus ir mokyklas, kad šie rinktų tautosaką ir tikėjimus, burtus, apžadėjimus ir užkerėjimus, tačiau „šitas (mano) atsišaukimas-prašymas, gaila, kad sulig šiol liko tik balsu, šaukimu tyruose – nė vieno mokytojo ar mokytojos neatsiliepta“. Vienintelė G. Petkevičaitė-Bitė išgirdo dr. J. Basanavičiaus kvietimą spaudoje, surinko liaudies burtininkavimo, gydymus žolėmis papročius, spėjimus ir parašė tris pasakas, kurias kalbininkas J. Jablonskis paskelbė rinkinyje „Mūsų pasakos“.

© 2011 „XXI amžius“