Kultūros zona

Skaitykla

Neišvengta netikslumų

Albinas VAIČIŪNAS

Šių metų viduryje VšĮ „Terra Publica“ išleido iliustruotą žinyną „Vilkaviškio vyskupijos bažnyčios“. Reikia tik džiaugtis, kad po 20 atgautos Nepriklausomybės metų buvo parengtas toks reikšmingas ir reikalingas leidinys. Ši leidykla yra išleidusi ir daugiau pažintinio pobūdžio knygų – „Lietuvos dvarai“, „Kauno arkivyskupijos bažnyčios“, „Lietuvos miesteliai“ ir kt.

Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje buvo išleisti Vilkaviškio vyskupijos dekanatų sakralinės dailės katalogai, žinynai, kuriuose moksliškai aprašyti meno paminklai, esantys vyskupijos bažnyčiose, pateikta bažnyčių ir bažnytkaimių praeitis. Emigracijoje Bronius Kviklys 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išleido „Lietuvos bažnyčių“ šešių tomų leidinį. Verta priminti, kad prieš 100 metų kun. prelatas Pranciškus Augustaitis „Vadove“ paskelbė „Seinų diecezijos bažnyčių monografiją“.

Manau, kad vienas iš svarbesnių šaltinių dabar išleistai knygai ruošti turėjo būti Seinų vyskupijos „Elenchai“, kartais vadinami rubricelėmis. Bet galbūt knygos autoriai jais nesinaudojo. Literatūros sąraše jie nepažymėti. Jeigu autoriai būtų juos bent pavartę, būtų išvengę daugelio knygoje esančių klaidingai pateiktų istorinių faktų.

Naujasis leidinys – albumo tipo knyga su gausiai pateiktomis  puikios kokybės fotografijomis. Yra ir naujos medžiagos, surastos Lietuvos archyvuose arba bibliografine retenybe tapusiuose leidiniuose. Prie kai kurių bažnyčių aprašymų pateiktos įdomios žinios, pavyzdžiui, rašydama apie Plokščių bažnyčią straipsnio autorė pažymėjo „Žiburio“ draugijos, pirmosios bibliotekos steigimą, paminėjo žymiausius parapijoje dirbusius kunigus, knygnešius, parapijos teritorijoje gimusius žymius mokslininkus, kultūros žmones. Būtų buvę labai gerai, jeigu visas žinynas būtų sudarytas iš tokių straipsnių.

Daugelio bažnyčių ir parapijų aprašymuose nenurodyta, kokiems dekanatams jos priklausė ar kokių seniūnijų ar valsčių teritorijoje jos buvo įkurtos.  Mažai kur nurodyti paminklai, pastatyti žymiausiems kunigams, kultūros švyturiams.

Labai krinta į akis nevienoda straipsnių apimtis – vieni trumpi (Lukšių, Miroslavo, Ilguvos bažnyčių aprašymai), kiti pakankamai ilgi ir išsamūs (Griškabūdžio, Krosnos, Kučiūnų, Plokščių bažnyčių aprašymai). Žinoma, straipsnius rašė keliolika autorių, bet manau, kad jiems turėjo būti įteiktos atmintinės apie straipsnių apimtį, turinį, pobūdį ir pan. Be to, ir knygos sudarytojai turėjo daugiau padirbėti ir suvienodinti jų turinį.

Kiekvieno straipsnio pradžioje įvardinti vietovių apibūdinimai, bet pasitaiko nemažai netikslumų. Štai, pavyzdžiui, Žemosios Panemunės bažnytkaimis pavadintas miesteliu. Bet juk ten jokio miestelio nėra ir nebuvo. Yra tik kelios sodybos prie kaimo kelio. Straipsnio autorius, matyt, nėra buvęs šiame bažnytkaimyje ir nežino, koks jo dydis. O štai Plokščiai, priešingai, pavadinti kaimu. Kažkada šis miestelis, be abejo, yra buvęs kaimu, bet tik XIX šimtmetyje. O juk užtenka žvilgtelėti į Bostone išleistą „Lietuvių enciklopediją“ arba į „Vadovą po Lietuvą“, išleistą 1938 metais, ir rasime, kad juose Plokščiai įvardinti kaip miestelis. Ar galėjo taip atsitikti, kad miestelis virstų kaimu? Manau, kad per daugelį metų nemažai kaimų yra tapę miesteliais, bet ne priešingai. Netiksliai nurodyti kai kurių miestelių atstumai iki rajono centro. Štai, pavyzdžiui, nurodyta, kad Gelgaudiškis nutolęs nuo Šakių 13 km, o iš tikrųjų šis atstumas yra gerokai ilgesnis.

Apmaudi klaida pateikta rašant Ilguvos istoriją. Autorius mini, kad dabartinę bažnyčią statė Jonas Grincevičius. Norisi paklausti, ar galėjo, kaip liaudyje sakoma, nabašninkas statyti bažnyčią? Jonas Grincevičius mirė 1806 metais, o bažnyčia statyta 1814 metais. Nežinia iš kur autorius paėmė pirmosios bažnyčios statybos datą 1765–1766 metus, kai visoje istorinėje literatūroje ir šaltiniuose nurodyti tik 1765-ieji. Dar prieškario metais J. Gimbutas yra nustatęs Lietuvos bažnyčių chronologiją ir statistiką. Sutkų dabartinė bažnyčia statyta irgi ne 1824, o 1825 metais.

Netiksliai nurodyti pirmojo Veiverių bažnyčios kunigo F. Rimkevičiaus darbo metai toje parapijoje. Šis kunigas Veiveriuose darbavosi nuo 1844-ųjų ir ne klebonu, o administratoriumi. Ir dar blogiau, kad klaidingai užrašyta šio dvasininko pavardė. Turi būti F. Rimkevičius, o ne F. Rinkevičius. Netiksliai nurodytas ir Veiverių bažnyčią konsekravęs vyskupas – parašyta Jurgis Oleka, o turi būti vysk. Juozapas Oleka.

Istorinėje dalyje mažai kur parašytas įvairiais laikotarpiais buvęs parapijiečių skaičius. Tokie duomenys leistų pastebėti tikinčiųjų skaičiaus didėjimą. Tokie skaičiai pateikti tik straipsnyje apie Sudargo bažnyčią. Visų Vilkaviškio vyskupijos parapijų tikinčiųjų skaičiai vėlgi yra nurodyti minėtuose  „Elenchuose“.

Netiksliai nurodyta Žemosios Panemunės parapijos steigimo, tiksliau atsiskyrimo nuo Seredžiaus parapijos data. Turi būti ne 1830-ieji, o 1796-ieji metai. Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimo (1795) kairiajame Nemuno krante ėmė kurtis savarankiškos parapijos, nes čia esančios bažnyčios buvo atitekusios kitai valstybei, Varšuvos kunigaikštystei. Ilguvos parapija buvo įsteigta 1794 metais. Apie visa tai galima rasti „Elenchuose“.

Leidinyje skirtingai rašoma ir vyskupo Povilo Strašinskio pavardė. Štai, pavyzdžiui, aprašant Šakių bažnyčią vyskupas vadinamas Paulium Strašynskiu, o aprašant Plutiškių bažnyčią – Povilu Strašinskiu.

Gal vertėjo paminėti ir žymų XIX amžiaus vidurio rašytoją, lietuviškų elementorių autorių kun. Motiejų Brundzą. Jis mirė ir palaidotas Plutiškėse. Nėra paminėti ir iš Griškabūdžio parapijos kilę du mūsų ganytojai, vyskupai Juozas Preikšas ir Juozas Žemaitis.

Pateikiau tik keletą pastabų apie naujo leidinio netikslumus. Manau, kas nors parašys išsamią recenziją ir tai leis pakartotiniame leidime išvengti netikslumų.

© 2011 „XXI amžius“