Skaitykla
Apie Sibiro vaikų ekspediciją
Benjaminas ŽULYS
|
Knygos Sibiro vaikai. Lietuvos
vaikų tremtinių atsiminimai viršelis
|
|
Kalba vienas knygos sudarytojų
Vidmantas Zavadskis
|
|
Knygos pristatyme dalyvavo
ir kalbėjo tremtinė Seimo
narė Vincė Vaidevutė
Margevičienė (kairėje)
|
Trėmė vaikus ir kūdikius
Lietuvos istorija mena daug reikšmingų, garbių,
liūdnų ir tragizmo paženklintų įvykių. Vienas jų mūsų tautos žmonių
tremtys į Sibiro, kitų atokių, atšiaurių SSRS vietovių lagerius.
Ten tvyrojo smurtas, badas, skurdas ir, žinoma, visus tremiamuosius
kamavo tėvynės ilgesys. Ne dažnam teko grįžti, o ir tų laukė sovietinių
valdininkų panieka bei ignoravimas. Kai kurie, Sibire atlikę bausmę,
būdami sąlyginai laisvi, vienur kitur šiek tiek užsidirbo. Bet patyrę
sovietų okupuotoje Lietuvoje panieką bei neteisybę, grįžo atgal
į Sibirą
Apie sovietiniuose lageriuose dar vaikystėje patirtas
savo bei artimųjų kančias, smurtą pasakojama 260 puslapių knygoje
Sibiro vaikai. Lietuvos vaikų tremtinių atsiminimai. Ją sudarė
Sibiro tremtyse užaugę Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskis.
Ši knyga buvo pristatyta Lietuvos Seime, o neseniai Kauno pedagogų
kvalifikacijos centre. Buvusi tremtinė, Seimo narė Vincė Vaidevutė
Margevičienė, gausiai susirinkusiems pedagogams, moksleiviams, kitiems
kauniečiams papasakojo, kad ji gimė gyvuliniame vagone, gabenusiame
lietuvius į Sibirą. Augo nykumoje prie Angaros, Sibire praleido
dvylika metų. Į Sibirą buvo tremiami ne vien suaugusieji ūkininkai,
valstybės tarnautojai, teisininkai, karininkai, mokytojai, bet ir
vaikai, netgi kūdikiai.
Seimo narė pabrėžė, jog labai svarbu, kad šią
Lietuvos istorijos dalį žinotų jaunimas. Neatsitiktinai susitikime
dalyvavo nemažai moksleivių, mokytojų. Kaip tik nuo mokytojų daug
priklauso, kad jaunimas žinotų tuos tragiškus mūsų valstybės įvykius.
Knygos pratarmėje, beje, išverstoje į anglų kalbą,
pasakojama, kad 19401953 m. Lietuvoje buvo įkalinti 198 303 žmonės.
Iš jų apie 20 000 žuvo kalėjimuose ir lageriuose. Vieni mirė iš
bado, nuo šalčio, nepakeliamo darbo, kiti buvo nukankinti, sušaudyti.
Į įvairias Sovietų sąjungos vietoves buvo ištremta 127 000 Lietuvos
gyventojų. Iš jų ištremta 55 350 iki 16 metų amžiaus vaikų. Tremtyje
žuvo 28 000 žmonių, iš jų 2047 vaikai. Vien per vieną didžiausių
trėmimų 1948 metais ištremta 12 270 vaikų. Tremtyje gimė 18 306
tremtinių vaikai. Žiauriausias likimas teko Lietuvos žmonėms, tarp
jų ir vaikams, ištremtiems 1941-aisiais. Naktį iš birželio 13-sios
į 14-ąją ir dar tris paras okupantai siautėjo visoje Lietuvoje.
Jie veržėsi į gyventojų namus, daužė duris, traukė iš lovyčių kūdikius
ir vaikus. Niekuo nekaltus žmones, nesuprantančius, kas dedasi,
ištiktus šoko, varė iš namų ir sodino į gruzovikus ar vežimus.
Vežė į geležinkelio stotis, o ten, apsupti ginkluotų kareivių, stovėjo
gyvulinių vagonų ešelonai. Į juos žmones sugrūdo beveik be maisto
ir drabužių atsargų. Naujojoje Vilnioje suaugę vyrai atskirti nuo
šeimų. Juos susodino į atskirus ešelonus ir išvežė į gulago lagerius.
Vaikai, moterys, seneliai buvo nuvežti į Altajaus kraštą, kitas
Sovietų sąjungos vietoves. 1941 m. ištremta apie 5000 vaikų. 1942
metų vasarą per Sibiro platybes Lenos upe pasroviui plaukė garlaivių
traukiamos baržos, pilnos vaikų, kūdikių daugiau kaip 1000 kūdikių
ir iki 16 metų amžiaus vaikų drauge su suaugusiais buvo nuplukdyti
toli už Šiaurės poliarinio rato, prie Arkties vandenyno, prie Laptevų
jūros. Vienus jų išlaipino ant Lenos deltoje esančių ledo salų ir
iškyšulių, kitus prie Janos upės. Žmonės buvo palikti beveik negyvenamose,
žmogui egzistuoti netinkamose vietovėse
Knygoje pabrėžiama, kad tokia ekspedicija neturi
analogo visoje pasaulinėje Šiaurės įsisavinimo praktikoje. Be to,
buvo paskleisti gandai, kad žmonės vežami pas sąjungininkus
į Ameriką.
Ir pasklido Lietuvos vaikai po visą vargstančią Sovietų imperiją.
Alkani, apskurę, utėlėti ir sergantys, jie dirbo medienos kombinatuose,
grūdų džiovyklose, kolchozų laukuose kankinami nuolatinio alkio,
kojoms ir stuburui linkstant po sunkių darbų našta, negyjant žaizdoms.
Tad ir knyga Sibiro vaikai pasakojimas apie tai, kaip Sovietų
sąjunga, okupavusi Lietuvą, išnaudojo ir žalojo vaikus.
Pirmoje knygos dalyje Alkani ir pažeminti
atsiminimai vaikų, ištremtų 19411951 metais į įvairias Sovietų
sąjungos vietoves. Antroje dalyje Vaikai ant ledo atsiminimai
vaikų, ištremtų už Šiaurės poliarinio rato prie Laptevų jūros.
Knygos sudarytojas, buvęs tremtinys V. Zavadskis
susitikime sakė, kad šis leidinys tarsi ištisa tremtinių chrestomatija.
Tiražas 1500 egzempliorių, iš jų 1200 išdalyta mokykloms, kad
jaunimas žinotų savo tautos istoriją. Kadangi paklausa yra žymiai
didesnė, rengiamas antros laidos tiražas. Knyga verčiama į anglų
kalbą, kad plačioji pasaulio visuomenė irgi žinotų apie lietuvių
tautos kančias. Pats V. Zavadskis, keturmetis, su motina, mokytoja
Eugenija, broliais Jorūniu ir Arvydu 1949 m. kovo 25 d. iš Mažeikių
apskrities Viekšnių kaimo buvo ištremtas į Sibirą. Ištremti ir močiutė
ūkininkė Magdalena Juodeikienė bei pusbrolis Jonas Zavadskis. Tėvas,
mokytojas, buvęs šaulys Jonas Zavadskis, jau nuo 1945 m. buvo įkalintas
Vorkutos lageryje.
Knygoje Vidmantas pasakoja apie savo gyvenimą
Sibire. 1958 m. daugeliui tremtinių buvo leista grįžti į Lietuvą,
bet mūsų šeima tokį leidimą gavo tik 1965 metais. Tėvas 1959 m.
parvažiavo į Lietuvą ir bandė įsikurti, bet nesėkmingai, nes Lietuvoje
buvome nepageidaujami, ir jam teko grįžti į Sibirą, rašo V. Zavadskis.
Labai gailiuosi, kad nė vienas iš mano tėvų nesulaukė Atgimimo
ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Savo vaikystės prisiminimais dalijosi ir knygos
sudarytoja Irena Kurtinaitytė. Ji, vienuolikmetė su tėvu ūkininku,
turėjusiu 38 ha žemės, ir teta mokytoja Marija Kurtinaityte buvo
ištremta į Sibirą.
Arimantas Dumčius vos vienerių metukų, su motina
Konstancija ir aukle Marija Liutkute, 1941 m. buvo ištremtas į Altajaus
kraštą. Tėvas, Kauno savivaldybės miesto ugniagesių komandos viršininkas,
buvo atskirtas nuo šeimos ir 1942 m. žuvo Archangelsko srities
Puksaozero lageryje. Arimantas 1947 m. su motina nelegaliai grįžo
į Lietuvą. Šiandien jis profesorius, širdies chirurgas, LR Seimo
narys. Knygoje jis taip pat dalijasi prisiminimais.
Būdamas devynerių, su seneliais ir tetos šeima
į Krasnojarsko kraštą Igarkos lagerį buvo ištremta Nijolė Ambrazaitytė.
Vėliau atsidūrė Maklakove. Dabar ji ypač žinoma kaip viena žymiausių
Lietuvos dainininkių, Lietuvos operos ir baleto teatro solisčių,
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė. Knygoje taip pat jos
prisiminimai apie tremtį.
O štai ką knygoje Sibiro vaikai rašo buvusi
tremtinė Dalia Grinkevičiūtė, kuri keturiolikmetė kalėjo Altajaus
krašte ir Lenos deltoje esančioje Trofimovsko saloje: Abromaičio
ir Tamulevičiaus brigada veža lavonus į kalnelį. Be paliovos jie
kursuoja tarp barakų ir kalnelio, susidėję ant rogių krūvą lavonų.
Dauguma nuogi, kiti susukti į paklodes. Kalnelyje jų niekas nespėja
laidoti. Jie guli suversti į krūvas, sušalę kaip malkos. Baltosios
lapės, neturėdamos maisto, pamažu graužia juos. Tamulevičius įeina
į baraką paimti jos. Šalia guli jos sūnus. Jis serga, be to, gulėdamas
nušalo kojų pirštus, pradeda gangrenuoti. Utėlės šliaužia per jos
veidą, krūtinę ar bėga ant sūnaus ir kaimyno dešinės. Kitoje vietoje:
Mirtis kartu su badu ir šiltine, utėlėmis, skorbutu, šalčiu įsisuko
į mūsų klaikius barakus. Ligoninė, kuri yra kaimyniniame barake,
perpildyta. Bet tai greičiau lavoninė: ant nuogų snieguotų lentų
guli sergantieji ir merdintieji. Dauguma kliedi. Ketvirta para,
kai ligoninėj nėr jokio maisto, vaistų, vandens, net malkų pagalio.
Lavonai guli tarp sergančiųjų
Verksmas susilieja su pūgos ūžesiu,
ligonių kriokimu ir gargaliavimu
Panašių kraupių įspūdžių knygoje
yra ir daugiau.
Susitikime Kauno pedagogų kvalifikacijos centre
Seimo narė V. Margevičienė kalbėjo, kad dėl sovietinių trėmimų,
kitų lietuvių tautos kančių kalti ne vien atskiri asmenys, o visa
sovietinė sistema, kuriai vadovavo komunistų partija su KGB struktūra
priekyje.
Knygoje įdėti Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo
vietų Sovietų sąjungoje žemėlapiai.
Zenono ŠIAUČIULIO nuotraukos
© 2011 XXI amžius
|