Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kaip lietuviškoji Temidė narpliojo terorizmo bylą

Kai padedant slaptųjų tarnybų agentams kaltinamasis buvo provokuojamas taikant nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį

Gintaras Visockas

Terorizmu kaltinamas airis Maiklas Kembelas ir jo advokatė Ingrida Botyrienė

Airio Maiklo Kembelo (Michael Campbell) pavardė nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir toli už mūsų šalies ribų. Šių metų spalio mėnesį 39-erių metų Maiklą Kembelą Vilniaus apygardos teismas nuteisė kalėti 12 metų. Už ką tokia griežta bausmė?

Lietuvos teisėsauga nuteisė šį vyrą už tai, kad jis iš ginklų prekeiviais apsimetusių slaptųjų tarnybų agentų bandė įsigyti ginklų bei sprogmenų. Tiek Didžiosios Britanijos, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų agentai įsitikinę, jog M. Kembelo įsigyti ginklai galėjo būti panaudoti rengiant teroro aktus Šiaurės Airijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Tiek britų, tiek lietuvių teisėsauga neabejoja, jog 12 metų už grotų praleisti pasmerktas vyriškis teikė paramą teroristinei grupuotei.

Dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę M. Kembelui spalio 21-ąją skyrė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Kisielius po dvejus metus trukusio teismo proceso. Tuoj po nuosprendžio paskelbimo LR Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento vyriausias prokuroras Irmantas Mikelionis spaudai teigė, kad jei M. Kembelui būtų pavykę slapta įsigyti ginklų bei sprogmenų, „daug nekaltų žmonių būtų pakliuvę į pavojų, tad šiuo metu jaučiamas didelis palengvėjimas“.

Šiaurės Airijos valstybės sekretorius Owen Patersonas spaudai tvirtino, esą M. Kembelo nuteisimas puikiai rodo, „koks naudingas ir sveikintinas tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su terorizmu“. Internetiniame portale AirijaOnline.lt užfiksuoti net tokie pono O. Patersono patikinimai: „Esu labai patenkintas nuosprendžiu ir norėčiau pasveikinti saugumo tarnybas bei Lietuvos valdžią, rinkusias įrodymus ir teisme Lietuvoje juos pateikusias įtikinamai bei sklandžiai“.

Žinoma, tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su terorizmu – pagirtina veikla. Sveikintini, žinoma, ir visi tie atvejai, kai Lietuvos slaptosios tarnybos talkina Didžiosios Britanijos žvalgybai ir kontržvalgybai. Juk oficialusis Londonas taip pat padeda Lietuvai, pavyzdžiui, saugant Lietuvos oro erdvę.

Tačiau ar tikrai šioje byloje viskas taip skaidru ir paprasta, kaip teigia Šiaurės Airijos valstybės sekretorius? „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas kreipėsi į M. Kembelą Lietuvoje gynusias advokates Ingridą Botyrienę ir Rasą Aureliją Kučinskaitę prašydamas pateikti svarbiausius gynybos argumentus. Advokatės įsitikinusios, jog airių teroristu praminto M. Kembelo byla nėra visapusiškai ir objektyviai ištirta. Tokiems tvirtinimams jos turinčios užtektinai faktų.

Advokatės Ingridos Botyrienės įsitikinimu, Vilniaus apygardos teismas neatsakė į keletą labai svarbių klausimų. Dėl gynybos iškeltų abejonių niekaip nepasisakyta net teismo nuosprendyje. Pirma, jos ginamasis M. Kembelas tvirtino ir tebetvirtina, kad ne pats siekė užsiimti nelegalia ginklų prekyba, o buvo intensyviai provokuojamas nusikalsti. Užsiimti neteisėta veikla jį įkalbinėjo ginklų prekeiviais apsimetę britų ir lietuvių agentai. Taigi Vilniaus apygardos teismas, išklausęs kaltinamojo pozicijos, nesiėmė visų įstatymo numatytų veiksmų, kad airių teroristu vadinamo M. Kembelo versija būtų arba patvirtinta, arba paneigta.

Antra, ši byla ir sudėtinga, ir komplikuota jau vien dėl to, kad slapti tyrimo veiksmai atlikti ne vienoje, bet keliose valstybėse. Slaptosios operacijos pradžia – ne Lietuvoje ir ne Lietuvos sprendimu operacijai pradėta rengtis. Gynyba, pasak advokačių, nuo pat pirmųjų proceso akimirkų reikalavo, kad lietuviškoji Temidė iš Didžiosios Britanijos pareikalautų dokumentų, įrodančių arba paneigiančių M. Kembelo teiginius.

Deja, tokie duomenys nebuvo pateikti. Nei britų valdžia, nei britų slaptosios tarnybos tokių duomenų Lietuvai neatsiuntė, o lietuviškoji Temidė primygtinai nereikalavo. Didžioji Britanija tepasakė, kad „ši istorija prasidėjo renkant žvalgybinę informaciją“ ir kad „žvalgybinė informacija buvo renkama vadovaujantis galiojančiais įstatymais“. Gal ir taip. Tačiau įrodymų, esą žvalgybinė informacija kaupta griežtai remiantis įstatymo nuostatomis, nėra, išskyrus britų pareigūnų duotus paaiškinimus, girdi, jie dirbo naudodami vien legalius, teisėtus veiksmus. Bet juk britų agentai suinteresuoti šios bylos baigtimi. Advokatėms rūpėjo pamatyti konkrečius įrodymus, kurie leistų objektyviai spręsti apie Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos MI 5 agentų žodžių teisingumą, juolab, kad M. Kembelas nurodė visai kitas aplinkybes apie tai, kaip jis susipažino su tariamu ginklų prekeiviu ir kaip atvyko į Lietuvą.

Advokatės I. Botyrienės manymu, nepaisant to, kad byloje yra surinkti tam tikri duomenys apie M. Kembelo veiksmus Lietuvoje, tačiau liko neatsakyta į pagrindinį klausimą, kas lėmė tokių veiksmų atlikimą. Bylose, kuriose yra taikomas nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis, šis klausimas yra esminis, juolab kad tokios kategorijos bylose pagrindinį vaidmenį paprastai atlieka slaptųjų tarnybų pareigūnai.

Trečia, nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų objektyviai nustatyti M. Kembelui inkriminuojamų veiksmų genezę, o Vilniaus apygardos teismą tėra pasiekęs vienas vienintelis oficialus raštas, kuriame paprasčiausiai teigiama, esą britų agentų veiksmai teisėti. Tačiau jokių įrodymų, jog yra būtent taip, kaip sakoma, nėra. Bylos medžiagoje nepateikta jokių garso bei vaizdo įrašų, jokių liudijimų, jokių dokumentų, kurie leistų susidaryti išsamų vaizdą apie tikrąjį britų žvalgybos vaidmenį šioje operacijoje bei panaudotus metodus. O be šito neįmanoma nustatyti, ar vykdydami jiems pavestas užduotis agentai neperžengė leistinų ribų.

Svarbu nepamiršti aplinkybės, kad M. Kembelas, jo paties teigimu, ir tai bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta, į Lietuvą atvyko tik po intensyvių įkalbinėjimų imtis neva perspektyvaus ir pelningo verslo – prekybos ginklais. Jei ginklų prekeiviu apsimetęs agentas nebūtų jo įkalbinėjęs, raginęs, agitavęs, M. Kembelas niekada nebūtų atskridęs į Lietuvą. Vadinasi, nebūtų ir šios baudžiamosios bylos.

Nepaisant to, kad britų slaptasis agentas turėjo leidimą Lietuvoje atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, byloje esama duomenų, kurie byloja apie nepaprastai aktyvų šio britų slaptojo agento vaidmenį Lietuvoje. Duodamas parodymus slaptasis agentas sakė, jog į Lietuvą atvažiavo tik kaip vertėjas. Tačiau surinkta operatyvinė medžiaga byloja, kad jis elgėsi ne tik labai kryptingai, bet ir neleistinai aktyviai. Jis ne tik vertėjavo. Jis derėjosi, sprendė, su kuo ir kur susitikti, kam kada skambinti, buvo atsakingas ir už esą saugų M. Kembelo nuvykimą į ginklų apžiūrą. Žvelgiant į bylos medžiagą akivaizdu, kad ir Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) agentų elgesys buvo neleistinai aktyvus, kad pareigūnai skatino M. Kembelą kuo greičiau žengti lemiamą žingsnį. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė. O juk Lietuvos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nedviprasmiškai pareiškęs, kad Lietuvos teritorijoje draudžiama skatinti asmenį nusikalsti. Nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis (NVIEM) taikytinas tik tuo atveju, jei prisijungiama prie jau atliekamų nusikalstamų veiksmų. Tiksliau tariant, NVIEM turi padėti išaiškinti jau realizuojamą nusikaltimą. Tačiau NVIEM negali kurti naujo nusikaltimo. Bet koks aktyvus slaptųjų agentų elgesys siekiant žmogų išprovokuoti nusikaltimui yra neteisėtas, o dėl tokių veiksmų išprovokuoti nusikalstami veiksmai negali būti teisiškai persekiojami.

Remiantis M. Kembelo paaiškinimais, esančiais byloje, ginklų kontrabanda neva užsiėmusio britų agento jis buvo kryptingai stumiamas į situaciją, kuri paskui įvardinta kaip nusikaltimas. Tokie M. Kembelo tvirtinimai yra verti dėmesio. Kaip bežiūrėsi, juose esama karčios tiesos. Deja, Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog 39 metų amžiaus airis Lietuvoje vis dėlto atsidūrė ne savo noru, ne savo valia.

Svarbu ir tai, kad Lietuvos teisėsauga neturėjo ir iki šiol neturi jokių objektyvių duomenų, kad iki atvykimo į Lietuvą šis airis jau vertėsi draudžiama, netoleruotina veikla, pavyzdžiui, ginklų kontrabanda. Nėra duomenų ir apie tai, kad ponas M. Kembelas priklausytų draudžiamoms organizacijoms. Iki susitikimo su slaptuoju agentu M. Kembelas buvo klusnus, taikus Airijos pilietis, kuriam netgi buvo išduotas leidimas ginklui laikyti, o jo namų seife buvo laikomas teisėtai įsigytas galingas medžioklinis šautuvas. Negalima nepastebėti ir paties M. Kembelo nurodytų duomenų, jog su į teisiamųjų suolą pastūmėjusiu agentu jį kadaise siejo ilgalaikiai verslo ryšiai. Jie abu užsiėmė bendru cigarečių verslu. Tik vėliau MI 5 agentas pasiūlė M. Kembelui neva kur kas pelningesnį užsiėmimą – prekybą ginklais. Advokatės I. Botyrienės pastebėjimu, Vilniaus apygardos teisme nebuvo analizuojamos ir liudininkų patikimumo problemos. Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse teismai labai atidžiai analizuoja, ar liudijantis asmuo yra patikimas. M. Kembelo atveju lietuviškoji Temidė ignoravo aplinkybę, kad vienas iš svarbiausių liudytojų kadaise pats vertėsi nusikalstama kontrabandos veikla. Taigi liudininkas, kurio parodymais grindžiamas kaltinimas, pats kadaise buvo nusikaltėlis. Demokratiniuose Vakarų teismuose tokio žmogaus parodymai greičiausiai būtų vertinami labai atsargiai ir tiriami labai kruopščiai. Lietuvoje jie besąlygiškai priimami ir jais tikima.

Dauguma teismo posėdžių, kuriuose nagrinėta airio M. Kembelo byla, vyko už uždarų durų. Jų metu būta vieno rimto incidento. Duodant parodymus vienam įslaptintam liudininkui, paaiškėjo, kad kambaryje, iš kurio liudija slaptasis liudytojas, dar kažkas kalba. Advokatės I. Botyrienė ir R. Kučinskaitė paprašė, kad teisėjas išsiaiškintų, ar liudininkas sėdi patalpoje vienas, kaip to reikalauja įstatymas. Teisėjui šią aplinkybę patikrinus paaiškėjo, jog liudytojas minėtoje patalpoje ne vienas. Advokatės R. Kučinskaitės teigimu, tai – rimtas proceso pažeidimas, leidžiantis abejoti apklausiamo liudytojo parodymų savarankiškumu ir patikimumu, tačiau Lietuvos teismas į tai pasižiūrėjo kaip į nereikšmingą, dėmesio nevertą aplinkybę. Teismo nuosprendyje apie tai net neužsiminta.

Taip pat būta liudytojo, kuris tvirtino teismui dalyvavęs ne viename pokalbyje anglų kalba, o paskui netikėtai paaiškėjo, kad jis, dalyvaudamas slaptuose pasitarimuose, negalėjo suprasti jų turinio, kadangi nemoka angliškai. Bet ir vėl – tokio „liudytojo“ parodymai nebuvo atmesti.

Į klausimą, ar airio M. Kembelo brolis susijęs su airių išlaisvinimo armija ar panašaus pobūdžio organizacija, advokatės nurodė, kad nors tokia informacija ir buvo paskleista, byloje kokių nors tokį faktą patvirtinančių duomenų nėra mačiusios.

Advokatę R. Kučinskaitę labiausiai nustebino, jog šioje byloje nebuvo skirta iš esmės jokio dėmesio MI 5 agento veiksmų teisėtumui tirti – bylai nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, ar MI 5 agento veiksmai Didžioje Britanijoje, kitose šalyse buvo atliekami teisėtai. Jos įsitikinimu, lietuviškoji Temidė privalėjo tirti MI 5 agentų elgesį, primygtinai  reikalaudama įrodymų.  Galima kelti versiją – gal oficialusis Vilnius tiesiog norėjo įsiteikti britams. Arba galima ir taip pasakyti: galbūt Lietuva nenorėjo erzinti oficialiojo Londono?

Į klausimą, kodėl M. Kembelo provokavimo operacija surengta būtent Lietuvoje, advokatė I. Botyrienė atsakė galinti tik spėlioti. Labai tikėtina, kad turint tik tokius įrodymus, kokie yra šioje byloje, Didžiosios Britanijos ar Airijos teismas poną M. Kembelą būtų išteisinęs. Matyt, todėl ir nuspręsta šią operaciją surengti būtent Lietuvoje, kurioje yra minimalūs reikalavimai dėl duomenų atskleidimo ir įrodymų pateikimo, be to, šalis yra labai palanki Londonui ir neturi nė menkiausios patirties narpliojant painias ir sudėtingas terorizmo bylas.

Pasak advokatės I. Botyrienės, klausimas, kodėl M. Kembelas teisiamas būtent Lietuvoje, buvo iškilęs jau pačioje bylos pradžioje. Iš tiesų, kodėl M. Kembelas neatsidūrė nei britų, nei airių teisėsaugos rankose? Šį klausimą, beje, kėlė ir M. Kembelo interesus ginantys airių advokatai. Aplinkybė tikrai įtartina. Visi įtariamieji ir kaltinamieji – ne Lietuvos piliečiai. Dauguma medžiagos surinkta ne Lietuvos teritorijoje. Lietuva deramai nesusipažinusi su tikrosiomis britų ir airių konflikto priežastimis. Kitaip tariant, šiame konflikte Lietuva neturi nė menkiausio intereso. Pagaliau Lietuva neturi ir praktikos teisiant teroristus.

Taigi byla atsiduria būtent Lietuvoje, kuri deramai nesusipažinusi nei su Airijos istorija, nei su airišku mentalitetu. Lietuva nežino nei apie šio konflikto priežastis, nei apie jo eigą, giliai nieko nenutuokia apie šio konflikto nulemtą visuomenės susiskaldymą bei susiformavusį mentalitetą. Pavyzdžiui, britų ir airių nesutarimai bei kitos temos, susijusios su airių nepriklausomybės kovomis, airiškoje spaudoje aptariami vos ne kasdien. Kiekvienas airis priklauso vienai iš pusių arba bent jau kam nors jaučia simpatijas. Jei Airijoje žmogus naudoja nepriklausomybės kovų atributiką, niekam liežuvis neapsiverčia jo vadinti teroristu. Lietuvos teisme šio pobūdžio atributika tampa vos ne rimtu įkalčiu, leidžiančiu įžvelgti sąsajas su terorizmu.

Ne paslaptis, jog verslo pasaulyje Airijoje nevengiama pabrėžti savo tariamų ar tikrų ryšių su viena ar kita organizacija, kovojančia už Airijos nepriklausomybę. Tai daroma siekiant sustiprinti savo autoritetą arba dėl kitų priežasčių – trokštant apie save sudaryti kuo palankesnį įspūdį. Lietuvoje tokio pobūdžio M. Kembelo pareiškimas, kuris, jo teigimu, tapo britų agento sugalvotos legendos dalimi, traktuojamas vos ne kaip prisipažinimas, jog ryšių su terorizmu vis dėlto esama. Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje į tokius M. Kembelo pareiškimus niekas rimtai nežiūrėtų. Lietuvoje šie M. Kembelo pasigyrimai priimami labai rimtai. Taigi M. Kembelas pagrįstai manė, pasak advokačių, kad Lietuva greičiausiai nepajėgs deramai ištirti tokios kategorijos bylos.

Advokatės I. Botyrienės tvirtinimu, valstybės, kurios realiai susiduria su terorizmo keliamais pavojais, yra sukūrusios netgi specialią metodiką, kuria vadovaujasi, persekiodamos potencialius nusikaltėlius. Juk terorizmo bylos – vienos iš sudėtingiausių. Kaip atskirti realų terorizmą nuo žodinės paramos terorizmui? Kaip minioje atpažinti potencialų žudiką, pasiruošusį žmonių gausiai lankomose vietose padėti galingą sprogmenį? Kaip simpatijomis terorizmu neapkaltinti niekuo dėto asmens ir tokiu būdu nesukurti visuomenės priešiškumo prieš tuos, kurie siekia pažaboti savižudžius sprogdintojus?

Advokatei I. Botyrienei yra tekę bendrauti su viena Kanados teisininke, kuri dirba valstybiniame sektoriuje su vadinamosiomis terorizmo bylomis. Kolegė iš Kanados tvirtino, kad jų šalyje dauguma vadinamųjų teroristinių bylų teismo nepasiekia, o apkaltinamųjų nuosprendžių pasitaiko dar rečiau, nes teroristinę veiklą labai keblu įrodyti. Nusikaltimo vietoje nusikaltėliai retai pagaunami. Taigi M. Kembelo atveju lietuviškoji Temidė deramai neištyrė ir net nebandė ištirti galimos provokacijos versijos. Ir tai – pagrindinis šios baudžiamosios bylos trūkumas. Juk visiems aišku ir akivaizdu, kad airis nebuvo užkluptas darąs nusikaltimą. Jis buvo sulaikytas naudojant nusikalstamos veikos imitavimo modelį, t.y. nuo pat tyrimo pradžios iki pabaigos dalyvaujant specialiųjų tarnybų pareigūnams. Tokiais atvejais išsamiai patikrinti agentų veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą  yra privaloma, juolab, kad nėra jokių duomenų, esą iki tol M. Kembelas priklausė teroristinėms ar sukarintoms organizacijoms ir kėlė pavojų Didžiosios Britanijos saugumui.

Advokačių I. Botyrienės ir R. Kučinskaitės manymu, skandalinga ir tai, kad Lietuvos žiniasklaidoje atsidūrė kai kurios uždaruose teismo posėdžiuose rodytos nuotraukos ir video įrašai. „Mane stebina ir glumina, kad Lietuvos teisėsaugos organai, turintys visas galimybes ir visus procesinius bei organizacinius svertus profesionaliai vykdyti jiems pavestas funkcijas ir atlikti ikiteisminius tyrimus, pagalbon pasitelkia dar ir žiniasklaidą, žurnalistams pametėdama neva sensacingas fotonuotraukas ar vaizdajuostes“, – pasakojo advokatė I. Botyrienė.

Jos teigimu, žiniasklaidai išplatinta tokia baudžiamosios bylos medžiaga, kuri buvo tiriama uždaruose teismo posėdžiuose siekiant ją apsaugoti nuo paviešinimo, nes ji yra ir kito ikiteisminio tyrimo dalis. Motyvuojant šiais argumentais netgi gynėjams buvo atsisakyta pateikti žiniasklaidoje išplatintos medžiagos kopijas. Tačiau nepaisant šių nuotraukų ir vaizdo įrašų reikšmės dar neužbaigtam ikiteisminiam tyrimui, be to, paneigiant uždarų teismo posėdžių būtinybę M. Kembelo byloje, šie duomenys mįslingomis aplinkybėmis netrukus po nuosprendžio paskelbimo atsidūrė viešojoje erdvėje. Beje, į viešąją erdvę pakliuvo tik kai kurie, kryptingai atrinkti, kaltinimo poziciją palaikantys epizodai, visuomenei nepateikiant bendro konteksto.

Kam prireikė tendencingų viešųjų akcijų, jei tiek Didžiosios Britanijos, tiek Lietuvos slaptosios ir specialiosios tarnybos iš tiesų surinkusios užtektinai rimtų įrodymų, leidžiančių M. Kembelą kaltinti parama terorizmui?

© 2011 „XXI amžius“