Kultūros zona

2011 metai

Naujienų vaivorykštė

Muziejų paslaptys ir legendos

Benjaminas ŽULYS

22-ąjį kartą Kauno Maironio literatūros muziejuje buvo surengta metinė mokslinė konferencija, pavadinta „Iš archyvų: muziejų paslaptys ir epochos legendos“. Buvo prisiminta, kad žymus muziejininkystės žinovas ir organizatorius Paulius Galaunė yra sakęs, jog „muziejai yra visos tautos, ne vien valstybės turtas, kurį ji renka, saugo. Juk juose glūdi lietuvių tautos sielos gražiausi žiedai. Muziejų prie prabangos dalykų priskirti negalima. Tai yra gyvas tautos reikalas“. Konferencijoje buvo prisiminti mūsų tautos mąstytojai, kūrėjai. Per  du nepriklausomybės dešimtmečius šiame muziejuje aptartos tokios temos kaip „Iš mūsų literatūros istorijos“, „Šiuolaikinė lietuvių proza“, „S. Nėries šimtmetis: likimas, kūryba, amžinybė“, „Vinco Kudirkos idealai: žmogaus ir piliečio tapatumo problemos“ ir kt. Ši konferencija buvo papildyta ypač džiugiu akcentu – neseniai į muziejų iš Amerikos atvežta bičiulės Marijos Remienės dovana – 1924 m. dailininko Jono Šileikio tapytas Maironio portretas. Jis toks ryškus, spalvingas, kad, rodos, tik vakar nuimtas nuo molberto. Manoma, kad tai vienintelis portretas, kuriame prelatas, poetas nutapytas pasaulietiniais rūbais. Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, jos pavaduotoja, šios konferencijos kuratorė Raminta Antanaitienė labai apsidžiaugė tokia vertinga dovana, papildžiusia šios kultūros įstaigos ekspoziciją. Tai atspindi ir muziejaus pavadinimą. Be to, renginyje skaitytas išsamus pranešimas apie poetą.  Kitais metais sukaks 150 metų nuo poeto gimimo, tie metai skelbiami Maironio metais. Iš viso konferencijoje buvo dešimt pranešimų (beje, visų jų autorės – moterys). Apie Maironio tėviškę, šeimą, kai kurias mažiau žinomas gyvenimo detales papasakojo Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorė Birutė Kulpinskaitė pranešime „Maironis. Pasandravys, Bernotai“.

Būsimasis mūsų tautos poetas gimė turtingų ūkininkų šeimoje. Jam nei vaikystėje, nei vėliau neteko patirti skurdo. Jo tėvas Aleksandras Mačiulis buvo 50 ha žemės savininkas, laisvasis valstietis, savas žmogus turtingų dvarininkų namuose. Maironis, baigęs mokslus, buvo Peterburgo dvasinės akademijos inspektorius ir moralinės teologijos profesorius, Kauno kunigų seminarijos rektorius. Jis pirmasis į klierikus viešai prabilo lietuviškai, jo kūryba tebėra populiari visuose Lietuvos kampeliuose. Tarp poemų, dramų – ir tekstas giesmei „Marija, Marija“, patriotinėmis dainomis tapę eilėraščiai „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, daug kitų. Kaip pastebėjo B. Kulpinskaitė, poeto kūrybai tikriausiai nemažai įtakos turėjo jo tėviškės gamta, bet labiausiai, be abejo, Dievo dovana – talentas. Šiandien poeto gimtinę ženklina Maironio ąžuolų alėja – juos čia pasodino žymūs lietuvių poetai, visuomenės veikėjai, netoliese yra stogastulpiai „Kristaus krikštas“, „Šv. Marija Maloningoji“ „Dvylika apaštalų“, „Šv. Florijonas“.

Ryški lietuvių tautos asmenybė – Antanas Vienuolis-Žukauskas. Apie kai kuriuos jo gyvenimo aspektus konferencijoje kalbėjo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų skyriaus vedėja Alma Ambraškaitė. Antanas Vienuolis artimai bendravo su netoliese gyvenusia rašytoja Brone Buivydaite, jie drauge vaikščiodavo po tylias Anykščių gatveles, Anykščių šilelį. Antanas netgi buvo pamilęs Bronę, bet meilė liko be atgarsio. Mergina atsakiusi, kad ji gerbianti jį kaip rašytoją, bet nemylinti, tad norėtų, kad jie liktų draugais, bičiuliais. Taip ir buvę. Jie gražiai draugavę. Ji daug rašė, savo kūrybos planais dalijosi su Vienuoliu. Beje, už savo rašinius ji honoraro neėmė. „Kaip galiu pardavinėti savo jausmus?“ – sakydavo ji. Tik už savo kūrybą gavusi Sakalo premiją, pinigus paėmė. Mat, Vienuolis buvo ją parėmęs namelio remontui, ir dabar buvo proga tą skolą grąžinti, nors skolintojas tos skolos atsiimti nenorėjo. Vienuolio namuose triskart per savaitę rinkdavosi aplinkinių vietovių vaikai, čia jie užsiimdavo įvairiais rankdarbiais. Ir Bronė čia būdavo nuolatinė viešnia.

Maironio muziejaus  direktorės pavaduotoja R. Antanaitienė papasakojo apie Sofijos Kymantaitės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio santuoką. Juos siejo meilė ir kūryba, ir tai buvo jų stiprioji jungtis. Sofija daug metų saugojo jai Mikalojaus rašytus, kupinus meilės laiškus ir tik 1957 metais juos atvėrė visuomenei. Viename jų M. K. Čiurlionis savo broliui rašė, kad pažinojęs ne vieną merginą, bet dauguma jų esančios plevėsos, ir tik Zoselė esanti niekuo nepanaši į kitas, todėl ją pamilęs iki gyvenimo pabaigos. Juos sutuokė Šateikių Šv. Morkaus bažnyčios klebonas Vincas Jarulaitis. M. K. Čiurlionis sunkokai kalbėjo lietuviškai, tad Sofija Kymantaitė jį atkakliai mokė lietuvių kalbos. Deja, bendras laimingas gyvenimas truko vos pusketvirtų metų... Sofija visą gyvenimą nešiojo vestuvinį žiedą. Ji buvusi tikra dvasios aristokratė. Konferencijoje dalyvavo M. K. Čiurlionio vaikaitė Dalia Paliukaitienė ir provaikaitis Džiugas Paliukaitis.

Prieštaringa asmenybė buvo Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis – ne vien tokio lygio premijos laureatas, bet ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas – dažnai vykdavo į Maskvą, keliaudavo po užsienį, nes jam visi keliai buvę atviri. Parašęs eilėraščių ciklą „Žmogus“, už kurį gavo Lenino premiją, ėmė nepaisyti kitų nuomonės, kritikos, ėmė leisti knygą po knygos, ir niekas nedrįso tam prieštarauti. Aštroki santykiai susiklostė su rašytoju Alfonsu Bieliausku, kuris taip pat Lietuvoje buvo žinomas rašytojas, bet prieš tai E. Mieželaitis yra atvirai pasakęs, kad „...galbūt iš Alfo nieko neišeis...“ A. Bieliauskas įžvelgė poeto asmenyje pasipūtimą, pataikavimą žymiems vadovams, prisitaikėliškumą, o tai daug kam toje valdžioje patiko. E. Mieželaitis kalbėjo, kad kai kurie rašytojai patys buvo apsvaigę nuo garbės. Bet jis niekam nelinkįs bloga, už tai atsilygina vien gerumu. „Kritikuojančių turiu tiek, kad negaliu nuo jų atsiginti“, – ne kartą jis sakęs. Nevengė taurelės, turėjo ir humoro jausmo. Antai kartą Vilniaus stoties restorane keli pasilinksminę vilniečiai rašytojai nutarė kolegai Eduardui nusiųsti skubią telegramą. Joje perdavė: „Geriam, geriam, geriam ir sveikiname“. E. Mieželaitis, gavęs tokią telegramą, nesupyko, o atsakė skubia telegrama: „Gerkit, gerkit, gerkit, bet ir neužmirškit užkąst“. Savo oponentams jis žadėjo „Neringos“ kavinėje užsakyti mišias. Tiesa, nežinia, kaip jis tai ketino padaryti... Beje, nei E. Mieželaitis, nei A. Baltakis vienas kito 60-ies metinių jubiliejų iškilmėse nedalyvavo... Apie E. Mieželaitį ir jo aplinką konferencijoje papasakojo hab. dr. Elena Baliutytė.

Palyginti mažai žinomas Prano Genio gyvenimas, jo literatūrinė, kultūrinė veikla. Apie tai konferencijoje kalbėjo Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Elvyra Spūdytė. Prano namiškiai kentėjo Sibiro lageriuose, jis pats sunkiai sirgo, po kambarį vaikščiodavo įsitvėręs kėdės. Nepaisant to, jis buvo aktyvus kultūros veikėjas,  dalyvaudavo literatų susibūrimuose, važinėdavo po apylinkes, šviesdamas žmones, kultūros, istorijos klausimais, domėjosi teatru, parašė tris poezijos knygas. Jį, invalidą, aplankė meilė – jis pamilo radijo diktorę, kurios nė nematė, tik girdėjo per radiją jos balsą. Liko laiškai... Sovietmečiu iš jo buvo reikalaujama spaudoje aprašyti šviesų komunizmo rytojų, bet jis atsisakė. Įkūrė dabar žinomą „Alkos“ muziejų. Tam valdžia nedavė nė kapeikos. Bet rankų nenuleido – rinko aukas, kol tikslą pasiekė, nuo vieno mažo kambarėlio muziejus išsiplėtė iki didesnės apimties. Įsitvėręs kėdės, organizavo ekskursijas po muziejų, nes dėl lėšų stygiaus daugiau nebuvo kam. Muziejuje dirbo dviese – jis ir valytoja. Už patriotinę veiklą  buvo kalinamas. Mirė Lietuvoje, lageryje...

Žymi legendinė asmenybė – poetas Vytautas Mačernis. Apie jį konferencijoje kalbėjo A. Ruseckaitė. Kita šviesi asmenybė – Gerardas Bagdonavičius – apie jį papasakojo Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.

Kaunas

© 2011 „XXI amžius“