Kultūros zona

2011 metai

Etnografija

Lietuvos kaimo dvasios laukas

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Gerasis Lietuvos kaimas išaugino kartų  kartas. Ir nešė per visus laikus apaštališką gerumo šviesą, kuri amžiams nuskaistino dvasios išliktį, grožio pajautas ir vis plazdančios širdies tvaskesį. Rodos, kad iš darbščiųjų aitvarų klėtin suneštų grūdų ilgainiui išaugo didžiulis turtas, prisotintas laumių pasakų, mitų, išminties, gerumo auros ir ištikimybės savosios žemės grožiui.

Po šios romantiškai pakylėtos pratartėlės tenka iškeliauti į Lietuvos kaimą, sustoti ties kryžkelės koplytėle ir, nusiėmus kepurę, pasimelsti pagoniškiems dievams, taip pat ir moderniųjų laikų dievybėms.

Skausmo naštą užsikrovęs lietuviškas kaimas ištvėrė, išsaugojo kūrybos ir jausenos kibirkštis, nesuniveliavo kalbos, folkloro, papročių, apeigų ir švenčių. Kaimo išaugintąja duona mito ir pirmaklasis, ir profesorius, ir poetas, ir tremtinio vaikai.

Norisi iki pačios žemės nusilenkti kaimui, dėkoti senolių ir pranokėjų kartoms už perduotą į rankas kraičio skrynių gėrį, dvasios didybę.

Ir palaimos valandą, ir gėlos dieną, ir siaubo naktį, ir sapno vienatvėje veidas glaudėsi prie veido, širdis jautė širdį, o rankos laimino šventą ruginę duoną, ką tik motinos ištrauktą iš krosnies. Ir įsitvyroja nemarumas kieme, ir sužaižaruoja vakaro pagaisai, kad ramiai atsisėdus būtų galima apmąstyti praėjusią dieną ir gyvybingai nusiteikti rytdienos darbams.

Kiekvienas žodis suskamba šventenybe ir tikrumu. Senolis vis suka pančius, tėvas taiso durų velkę, motina verpia baltos vilnos kuodelį, o vaikas norom nenorom sėdi prie elementoriaus, klausosi keistų suaugusiųjų pasakojimų, paklusniai surenka nukritusius duonos trupinius ir pluteles, kad amžiams sužinotų, kas dora ir tvaru, o kas laikina ir nešventa.

Dega žibalinė lempa, neskubriai į kaimą atslenka naktis. Jau merkiasi akys, jau nebedūzgena savo grandine didšunis, jau sugulė tvartuose visi gyvulaičiai. Ateina kilnioji ramybė, greitai sugiedos nenuorama gaidys, ūmai nušmėžuos šikšnosparnis, ūktels topolio uokse pelėda, vėlyvas keleivis nutarškės ratais namolio. Tylės liepa ir šermukšnis, pakils užmiškės mėnulio pilnatis, nuskaistės Grįžulas, degs Šiaurės žvaigždė. Eis neramios ir kilnios kaimo dienos, vis laukdamos ramybės, nešdamos nuovargį ir ilgesingą laukimą. Rodos, sustos laikas prie kiekvieno kiemo tvorelės, įsirangys į poslenkstį žaltelis ir nusibrėš aiškios kelio vėžės. Kažkas kažką paporins, prisimins, kažkas apsiverks, prisiminęs tuos, kurie visiems laikams išėjo į aukštąjį kalnelį. Tiktai darbai lauks ir lauks, norėdami priminti, kad keičiasi laikai, kad vis ateina nauji žmonės su  savais vardais ir lemtimis.

Skausmas nudilgins, našta nepalengvės, bet noras gyventi bus svarbiausias būties pamatas, po kuriuo šals akmenėlis, o atokaitoje spindės kiekviena grumsto viršūnėlė, norėdama vis arčiau saulės pasistiebti.

Didingumas susipins su menkumu, aiškės gyvenimo tikslai, vaikai kasdien mokysis, kad nieko nepamirštų, kad būtų visada mandagūs, dori ir darbštūs.

Kaimas sukūrė ir išsaugojo etninį paveldą, dovanojo tautai neaprėpiamus tautosakos turtus, perdavė kitoms kartoms švenčių, apeigų ir papročių sistemą, atskleidė savo kūrybingumą. Kaimas parodė, koks turtingas ir savitas liaudies menas, kokia įvairi mėgėjų meninė kūryba. Tai šimtmečiais gludinta ir grūdinta, saugota ir pateikta pačiais natūraliausiais pavidalais. Tai tautos savastis ir brangiausia minties ir valios, jausmo ir jausenos išliktis, kuria visais laikais žavėjosi kaimynai. Tai piliakalniai, partizanų ir tremtinių dainos, kurias literatūrologas profesorius Vytautas Kubilius pavadino europinės kultūros unikumu. O kaip nesižavėti kryždirbyste, tuo didžiuoju individualiu medžio drožybos ir liaudies sakralinės dailės fenomenu. Kryždirbystė – tai dievdirbių darbai, drožybos pavyzdžiai, kalvystės ir ornamentikos vaizdiniai. Ištakos – kaimo staliaus rankose, kūrybingo meistro skaptelyje, kalte, peilyje, medžio drožtuve.Teisėtai ši mūsų krašto paveldo šaka 2002 metais pateko į UNESCO sąrašus kaip ypatingos vertės tautos genijaus atspindys.

Dainų švenčių tradicijos sakralumas taip pat jau UNESCO sąrašuose. Mūsų metodinė ir praktinė medžiaga, pateikta kartu su latviais ir estais, atskleidė įdomų XIX–XXI amžiaus tradicijų perteikimo ir saugojimo pavyzdį. Žinia, kaimas dainavo ir tebedainuoja nuo senų senovės, ir šiandien retame kaime nesurasime eiliuotojo, muzikanto tradicijas saugančių asmenų.

Pereikime per žemaičių sodas ir sodybas, per aukštaičių trobas, stubas ir pirkias, aplankykime kaimus ir miestelius, bažnytkaimius ir vienkiemius, kad įsitikintume, kokie turtai čia slypi – atmintyje, kiemo darželyje, pakelėse, paupyje, kryžkelėje... Čia išvysime koplytstulpį ir koplytėlę, ornamentuotą kryžių ir stogastulpį – memorialines atminties vietas. Čia šventosios šeimos, šventųjų siužetai ir simboliai, biblinių laikų personažai, vėlyvųjų viduramžių žmonės su būdinga kaimo žmogaus apranga, veido anatomija, drožybos  elementais. Šiame sakraliniame mene daug archetipinių, mitų laikus menančių metaforų ir vaizdinių. Visa tai kaimo genijaus rankos sukurta, apmąstyta, išreikšta ir pateikta pačia natūraliausia forma. Kaip gera, kad gentainiai daug ką išsaugojo, globojo.

Nesinori nė prisiminti tų slogių sovietinių metų, kai vertingi liaudies meno pavyzdžiai, religiniai papročiai, atlaidai buvo slopinami, stichiškai naikinami, kai ne vienas kaimo šviesuolis, mokytojas ir kraštotyrininkas nukentėjo, buvo pašalintas iš darbo už tai, kad pasimeldė bažnyčioje, šventė Kalėdas, krikštijo savo vaikus, laidojo tėvus su religinėmis apeigomis. Netgi už J. Aisčio ir B. Brazdžionio knygas, leistas smetoninėje Lietuvoje, ne vienam universiteto studentui ar dėstytojui teko skaudžiai nukentėti.

Sovietai su patyčia žvelgė į kaimą, kaip Vėlinių, vasaros atlaidų procesijų, kryžių statymo tęsėją ir papročių saugotoją. Ir neįtikėtinai nuostabu, kokiais tempais 1985–1995 metais buvo atstatinėjami arba restauruojami Nepriklausomybės metams skirti paminklai. Kilo memorialiniai statiniai partizanų žūties vietose, tremties stotelėse, miškų žeminėse. Visa tai, kas kaimui buvo šventa, pavyko arba slaptomis išsaugoti, arba autentiškai atkurti. Nesuskaičiuojamas valstybės trispalvių vėliavų skaičius buvo išsaugotas kuparuose, kraičių skryniose. Audėjos tebesididžiuoja savo plačiajuosčiais rankšluosčiais su juose išaustais  Lietuvos himno „Lietuva, Tėvyne mūsų“ žodžiais. Širdies prakartėlėje visąlaik degė laisvės ugnys ir Nepriklausomybės tikėjimo aidai tebeskambėjo. Garsioji partizanų daina „Palinko liepa šalia kelio“ visuomet girdėjosi uždaruose šeimų, giminių susiėjimuose, ją labai greitai perprasdavo mažyliai ir paaugliai. Taip, kaimas augino šventąją duoną, taip, kaimas praturtino tautos doros sampratą ir ilgalaikę dvasios išliktį. Kaime užaugo sukilėliai ir knygnešiai, savanoriai ir partizanai, sąjūdininkai ir sausio tryliktosios dienų herojai – su daina širdyse, o ne su ginklu rankose, su meile savo gimtajam kraštui ir didžia neapykanta rusų okupantams.

Nepamirštama, kaip 1948–1958 metais į aukštąsias mokyklas plūdo kaimo mokyklų abiturientai, išsaugoję tarmių grožį, dainų melodijų skambesį ir kilnias apeigų sąšaukas. Būta nemažo romantizmo, uoliai mokėsi tie, kurių nesumalė stribizmo mėsmalė, kurių šeimos išsaugojo mokslo troškulį. Toji pokarinukų karta – tai šiandieniniai profesoriai, Nepriklausomybės akto atkūrimo signatarai, meno žmonės, kultūros žiburiai. Apie 1961–1964 metus Lietuvoje kilo aktyvus kraštotyrinis sąjūdis, suskantama rinkti, užrašyti, kaupti, spausdinti. Pasirodė miestelių ir buvusių valsčių monografijos, pasipildė kraštotyros muziejų ekspozicijos, asmeninės kolekcijos, pagausėjo archyvų stalčiai. Šiandien tai yra neįkainojama. Šioje srityje pirmaisiais smuikais grojo kaimo mokytojai, kultūros darbuotojai, gydytojai, miškininkai. Tenka tiktai gerais žodžiais minėti telšiškių, šilališkių, lazdijiečių, uteniškių, zarasėnų, varėniškių didžiulį šviesuomenės triūsą. Susidomėta žmonėmis, rašančiais eilėraščius, prisiminimus, miniatiūras, kuriančiais autorines dainas, kurpiančiais ir mezgančiais, drožiančiais ir giedančiais.

Nepriklausomybės atkūrimas ir vėl, jau antrąsyk dvidešimtajame amžiuje, sudarė sąlygas skleistis žmonių savimonei. Vėl atgijo tautos gyvastingumo jausena, atsigavo iškankintoji kaimiečių dvasia, kūrybingumas ir gerokai didesnis noras siekti gerovės, tauresnės savo vaikų ateities. Nauja  viltis dirbti žemę, savo lauką, pažadino vidines potencijas ir atskleidė naujų žygių prasmę.

Aišku, kaip ir visur ir visada, atsirado nemažai niurzgalių, gudreivų, norinčių visus kasdien mokyti, iš visų pasišaipyti. Kaimo bendruomenės šnairom sužiuro į tokių „filosofų“ keistas pranašystes ir sukluso, ką reikia toliau daryti savo krašte. Sunkumai sunkumams nelygu. Dirbti žemę visuomet buvo nelengva, nesvarbu, ar tu eitum paskui plūgą, ar sėdėtum prie kombaino vairo. Tačiau tenka pabrėžti, kad Lietuvos kaimo žmogus nori greičiau išsikovoti jam priklausančias teises ir tiesiai tarti vyriausybės vyrams: mes norime gyventi naujoviškai, norime jausti po savo kojomis žemę, mums priklauso Europos Sąjungos investicijos ir daug didesnė metinė Lietuvos biudžeto eilutė.

Ir kaimo kultūros darbuotojai nenori sėdėti rankas ant krūtinės susidėję. Jie reikalauja iš vietos savivaldybių, kad kultūros namų pastatai būtų atnaujinami, kad galima būtų įsigyti naujo inventoriaus.

Užsidarius mažoms pradinėms mokykloms, vaikai į tolesnę pradinę ar pagrindinę mokyklą yra vežami geltonaisiais autobusėliais.

Miestelio gydytojas taip pat prašo modernios diagnostikos aparatūros, efektyvesnių vaistų.

Miškininkai saugo, kad nebūtų iškertami privatūs miškai, giraitės, šilai, melioratoriai vis pataiso ankstesnių projektuotojų klaidas, o agronomai nejučiom pasidairo į kaimynus latvius, lenkus, vokiečius, siekdami tobulesnės žemdirbystės, intensyvesnio ūkininkavimo.

Tiesa, kaime negausėja šeimos, nedaugelis vaikų iš didmiesčių sugrįžta prie savo tėvų žemės. Radosi nemažai dirvonuojančių žemės plotų, bet po sovietmečio išdraikų galbūt dirvai reikia atsigauti nuo besaikio pesticidų ir herbicidų naudojimo.

Žemdirbiui ūkininkui dar labai trukdo elektros linijų betono stulpai, kilometrais žengiantys per vasarojaus laukus, per ganyklas, per linieną ar dobilieną.

Kaimas jau atsiduso, bet dar užtektinai neįkvėpė gaivesnio rytdienos oro.

Buities paveikslas išplaukia iš smurtingųjų pokario metų, kai Lietuvos kaimai patyrė ir išgyveno patį sunkiausią ir sudėtingiausią savo egzistencijos laiką. Praūždamas karas staiga sudegina ir pasitraukia tolyn. Praeidamos prancūzų, vokiečių ir švedų ordos apiplėšia kraštą, išprievartauja moteris, sugriauna pilis ir būstus, bet po kurio laiko išnyksta, sugrįžta į savas niekingąsias irštvas. Atėjęs slogusis ir nuožmusis partokratinis sovietmetis visus penkiasdešimt metų naikino, žudė, slopino, plėšė ir trėmė, negailestinga ranka trynė mūsų istorijos ženklus ir tiesas. Tie baisieji metai žlugdė asmenybes, griovė ir uždarinėjo šventyklas, dvarus, atėmė iš valstiečio žemę ir pastatus, palikdavo apgailėtiną 60 arų priekiemio lopinėlį, kad bado šmėkla visiškai nepražudytų šeimų. Menu visus 1945–1953 metų pavasarius ir rudenis, regėjau skausmo ežerus ir kančios upes. Liejosi kraujas, siautėjo Maskvos statytiniai stribukai, nuožmiai „vadovavo“ komunistų partija, apsiskelbusi sauganti visų tiesų monopolį, priversdama žmogų tapti ideologinės mašinerijos sraigteliu, begalviu nomenklatūriniu valdininku, korumpuotu skundiku. Sudegintos pačios vertingiausios smetoninėje Lietuvoje išleistos knygos, sugriautas tikėjimas, įsisiautėjo ateistinis tvaikas, iš visų pakampių girdėjosi liaupsės, himnai ir odės didžiajam visų tautų „draugui“, pačiam žiauriausiam visų laikų žmonijos naikintojui. Kaimo žmogus bijojo ištarti šį vardą, jis iki šiol liko kaip laisvės išniekintojas, tikras tremties demonas. Kaimas nešė savo naštą, palydėjęs į sibirus tūkstančius pačių darbščiausių ūkininkų, sumaniausių mokytojų, šviesiausių dvasininkų, gabiausių karininkų, visuomenininkų, ištvermingiausių tiesos ieškotojų. Tai buvo baisus, neregėto pasaulinio masto kraujo nuleidimas, visuotinis tautos inteligentijos išnaikinimas, visiškas dvasinio pasipriešinimo sustabdymas. Todėl ir atsirado stribijos klanas, kuris beveik visą pokarinį dešimtmetį „metodiškai“ terorizavo kaimą ir jo darbštų žmogų. Įvairiausių pavyzdžių yra be galo daug.

Kaime išplito alkoholizmas, padidėjo savižudybių, sumažėjo noras mokytis ir kultūrintis, gimė tam tikras išlaikytinių sluoksnis, daug ką ėmė slėgti nedarbas, lėšų stygius, kai kur dar nesutvarkyta žemėtvarka, neprivatizuota žemė ir jos turtai.

Po šių tamsių, pesimistinių spalvų vis dėlto tenka pripažinti, jog kaimo bendruomenės vis labiau atsigauna ir bando prisikelti iš stagnuojančios aplinkos gniaužtų, iš negalių ir seno palikimo.

Kol Lietuvos kaime tvyrojo tam tikros laikinumo nuotaikos, kol svarstyta, ar blogai, ar gerai, kad savaime sugriuvo kolūkinė prievarta, kol tikėta socialdemokratų pertvarkomis ir greitai ateisiančiomis materialinėmis gėrybėmis, tol žmonėse formavosi tam tikras nestabilumas ir neapsisprendimas. Atvirai tariant, kaimo šviesuomenė – švietimo, kultūros, medicinos darbuotojai taip pat vengė atvirai reikšti savo nuomonę, aktyviau dalyvauti politiniuose debatuose, daryti teigiamesnę įtaką seniūnijų mąstymui, ar dalyvauti rajono, miestelio, kaimo bendruomenės darbuose.

Laikas bėgo, o partinės rietenos ir įvairūs nesutarimai vis būdavo kaimo nenaudai. Ūkininką dar tebeslegia mokesčių našta, neaiškus rytojaus materialusis statusas. Nemažą meškos paslaugą kaimui daro gamtinės aplinkybės – tai sausringa, tai lietinga vasara lemia žemdirbio derlius, pelną, išlaidas. Kita vertus, pabrangusios mineralinės trąšos, kuras, miško mediena, mažėjantys maisto produktų supirkimo įkainiai taip pat slopina optimistiškesnes veiklos nuotaikas.

Reikia keletą žodžių tarti apie šiandieninį kaimo kultūros etninį paveldą, praeities vertybių saugą. Jis dar pakankamai gajus ir prasmingas. Džiugina vien tai, kad senoji karta spėjo ir tebespėja perduoti jaunajai kartai – vaikams ir anūkams tautosakos lobius, folkloro dvasią. Tai liudija faktas, kad Lietuvoje veikia daugiau kaip 600 folkloro grupių kultūros centruose, bendrojo lavinimo, aukštosiose mokyklose ir kolegijose. Kasmet vyksta įvairūs regioniniai ir tarptautiniai folkloro ansamblių festivaliai, kuriuose noriai dalyvaujama. Visa Europa žino „Balticą“, „Ežerų sietuvą“, vilniečius „Skamba, skamba kankliai“, telšiškę „Ir paauga veina liepa“.

Didelį atgarsį turi mėgėjų teatrų pasiekimai. Vyksta žavūs šių teatrų susibūrimai „Pastogėje“ ir „Atspindžiuose“, o moksleivių ir vaikų teatrus kasmet sukviečia respublikinė šventė „Molinuko teatras“. Dešimtys mėgėjiškų trupių išvyksta gastrolių į kaimynines Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Danijos, Estijos šalis.

Nors kultūros srityje biudžetinės lėšos yra nepaprastai sumenkusios ir, deja, vis dar nedidėja, reikia „susitikti“ su statistika, kuri akivaizdžiausiai prakalbės  apie šios srities rezultatus.

Į respublikines dainų šventes, kurios vyksta kas penkeri-ketveri metai, susirenka iki 3600 meninės kūrybos puoselėtojų. Tai pati didžiausia tautos kultūros savastis, jos reikšmingas veidas, pamatinis žmonių laisvalaikio įvykis, laukiamas ir senolių, ir vaikų, kurie mėgsta šokti, žaisti, dainuoti, muzikuoti.

Yra Lietuvoje du miesteliai – tai Kybartai ir Rūdiškės, pirmasis Vilkaviškio, o antrasis – Trakų rajone. Ten susibūrė puikūs, meniškai įtaigūs pučiamųjų orkestrai, kuriuose pagrindiniai muzikantai – moksleiviai. Jų pasiekimai itin džiugina.

Vyresni žmonės rašo eilėraščius, miniatiūras, leidžia almanachus, bendrauja su rašytojais kraštiečiais, rašo atsiminimus apie buvusius kaimus ir miestelius, kaupia šeimų istorijos duomenis, aplanko ir pagerbia menininkų memorialines vietas, susitinka su kitais, surengia savos kūrybos aptarimus. Literatai randa bendrą kalbą su tautodailininkais, muzikantais, giesmininkais. Šioje srityje išsiskiria Kybartai, Kalvarija, Svėdasai, Rokai, Linkuva, Laukėsa, Židikai.

Literatus globoja rajonų viešosios bibliotekos. Čia kas mėnesį rengiamos knygų parodos, sudaromi gimtinės knygų katalogai ir literatūrinių straipsnių kartotekos.

Galima būtų kurti ilgą poemą apie Lietuvos kaimą, kaip dvasios savasties saugotoją, etninio paveldo kūrėją ir tęsėją, kaip ištikimą žmogiškumo nešėją per smurto, tremčių, dvasinio naikinimo metus. Epochos palieka pėdsakus ir savo atradimais, ir savo praradimais. Svarbiausia, lieka epochos ženklai – kūryba, istorijos apreiškėja ir tautos sąmonės įkūnytoja.

Kaimas – ne miestas, nes miestas – sudėtingas internacionalus reiškinys, susipynęs ekonomikos ir politikos ryšiais. Tiesa, čia gimsta meno stiliai, čia žymiai greičiau bręsta meno, mokslo, kultūros, visuomeninės asmenybės, bet negalima pamiršti, kad visą dvidešimtą amžių kaimas miestą augino visais savo parametrais. Maitino duona, turtino kraičio skrynios turtais, nešė kalbos duomenis, dovanojo tautosakos vertybes, perdavė amžinas ir nepamirštamas folkloro tradicijas. O svarbiausia – miestą dengė kaimiška sermėga, mieste brendo talentai, atėję iš kaimų gilumos. Kaime išaugo naujos rašytojų, dailininkų, muzikų, teatralų kartos, įrodžiusios, kad drąsiai galima meno sferose varžytis su Europos įžymybėmis.

Šiandien dėmesingumas kaimui yra gerokai priblėsęs. Tik priešrinkiminiuose vajuose ir būsimieji prezidentai, ir būsimieji Seimo nariai skuba į kaimo kultūros namus ir mokyklas su patarimais, nurodymais ir pažadais, kurie po rinkimų subliūkšta lyg muilo burbulai. Tokia praktika žeidžia kaimietį, mažina jo savigarbą, neugdo pasididžiavimo protėvių žygiais ir darbais.

Kaimas išaugino sukilėlius ir knygnešius, dievdirbius ir dailininkus, medžio drožėjus ir meninės kūrybos mėgėjus, muzikantus ir giedotojus, savanorius ir partizanus. Tai pagrindiniai Lietuvos išlikimo pasaulyje etniniai ir etiniai ženklai, tai svarbiausios istorijos žymės, jausenos dėmenys. Jos amžiais kaime buvo gyvos.

Miela buvo gyventi gimtajame kaime, kai gyvi buvo tėvai, kai greta dirbo seserys, kai kaimo žmonių gyvensena ir jausena buvo darni, nuotaiki ir labai jautri.

Kaimo patriarchališkumas – tai tradicijų saugojimas, gamtos pajautimas, žemės darbų įvairovė, kalendorinių ir religinių švenčių giliamintiškumas, žmonių bendravimo natūralumas, šeimos santykių idealumas, žemės garbinimas, genties narių artinimas.

Nepaprastai daug darbų visus įtraukdavo, nebuvo kada nuobodžiauti, tinginiauti ar peštis. Kaimietis žmogus nesiaikštijo, bet kasdien ieškojo darnos, buvo pakantus kaimynui, noriai ėjo į talkas. Vaikai šienpjoviams ir rugiapjoviams nešdavo pietų lauknešėlius, uogavo ir grybavo, mokėsi dainų iš savo senolių, klausėsi pasakų.

Upė gaivino ir viliojo žuvies gausa, netoliese giraitėje buvo renkamos malkos, o kalnelis tapdavo dūkimo vieta žiemos pūgoms siaučiant ar žemuogių pievelėms raudoniu patvinstant. Daug žaista ir žuvauta, riešutauta, daug dirbta ir nemažai pasakų knygų skaityta, daug kartų turguje lankytasi ir atlaidų švęsta.

Gerai menu mėšlavežius, skiedraplėšą ir apyniavimą, alaus darymą ir naminukės samanės varymą, kūlimo talkokes ir kilnų vestuvių ar krikštynų šurmulį.

Tai niekada iš sąmonės ir pasąmonės neišdildoma. Daug kas sapnuose vis iškyla, daug kas jau sugulė į tūkstantinius prisiminimų puslapius, į kraštotyrinių ekspedicijų straipsnius ir publicistinių pamąstymų puslapius, eseistinius pasvarstymus. Tai tarytum išoriniai buities vaizdiniai, bet kasdien vėrėsi ir vidinė ištvermė, savisaugos instinktas, gėrio pajautos ir grožio atsivėrimai žvaigždėtų naktų metu, saulėlydžiai, vakaronės. Darbai fiziškai išvargindavo, bet dvasiškai stiprino, ugdė pagarbą tėvams ir kaimynui, darbui ir gyvuliui.

Prasidėjus mokslams pradinėje, o vėliau vidurinėje mokykloje, iškilo nauja rūpesčių banga. Tuomet augome kaip ant mielių, bet staiga lyg viesulas į kaimą įsiveržė stribų kohortos, enkavedistų būriai, visokių pareigūnų ordos, partokratų šutvės. Naikintas senasis tradicinis paveldas, prievartautas žmogaus kūnas ir dvasia, ieškota nebūtų priešų, vogta ir grobta, smurtauta, vograuta negrabia lietuviška kalba, keiktasi. Žmogus tapo lieptu, per kurį visi ėjo nešvariomis kojomis, vis reikalavo, bet ničnieko nežadėjo rytdienai.

Pasikeitė santvarka, išsibogino rusų kariuomenė, atėjo naujosios Nepriklausomybės metas, išlaisvėjo mintis, stiprėja viltis, o kaimas lyg stabtelėjo kryžkelėje, laukdamas vis šviesesnio saulėtekio.

© 2011 „XXI amžius“