Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Už jūsų ir mūsų laisvę!

Minint 55-tąsias Vengrijos revoliucijos metines

Prof. Ona Voverienė

Bendras vaizdas padėjus vainiką bei gėles prie Atminimo lentos šalia Aušros Vartų

Aktorius Tomas Vaisieta deklamuoja patriotišką ir herojišką poeziją

Vengrijos nepaprastasis ir įgaliotas ambasadorius J. E. Zoltanas Pecz „Naručio“ viešbutyje užsienio šalių diplomatams ir aukštiems Lietuvos pareigūnams primena daug aukų pareikalavusius 1956-uosius metus

Spalio 24 d. Vilniuje ir spalio 26 d. Kaune iškilmingai paminėtos Vengrijos revoliucijos 55-siosios metinės bei jos atgarsiai Lietuvoje.

Prie Aušros Vartų esančios atminimo lentos, įamžinusios lietuvių tautos solidarizavimąsi su Vengrijos sukilėliais 1956 metais, susirinko gausus to meto įvykių Lietuvoje dalyvių būrys bei Lietuvių–vengrų bičiulių kultūros draugijos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos moterų lygos ir Lietuvai pagražinti draugijos aktyvistų.

Vengrijos ambasadorius Lietuvoje J. E. Zoltanas Pecze savo kalboje, pasakytoje prie Atminimo lentos, minėjo, kad „prieš 55 metus dviejų engiamų Centrinės Europos tautų – vengrų ir lietuvių – istorijos tėkmė susitiko čia, priešais garsiuosius Aušros Vartus Vilniuje. Ankstyvą 1956 metų lapkritį drąsūs Vilniaus gyventojai išreiškė savo paramą Vengrijos revoliucijai, prasidėjusiai prieš savaitę Budapešte... Tie Vilniaus gyventojai, kurie atėjo čia prieš 55-erius metus, turėjo iškęsti valdžios represijas. Jie rizikavo savo darbais, teise mokytis, savo laisve ir netgi gyvybe. Jie tikėjosi, kad kažkada laisvė ateis į Lietuvą, bet negalėjo būti tuo tikri. Ir jie tikrai nežinojo, kaip ilgai tęsis okupacijos dešimtmečiai...“ Ambasadorius J. E. Zoltanas Pecze Vengrijos revoliuciją prilygino Lietuvos partizanų pasipriešinimui okupantams pokariu, bet tada Lietuvoje ir 1956 metais Vengrijoje, „dėl triuškinančios priespaudos režimo karinės jėgos nei viena iš mūsų tautų... negalėjo pasiekti savo tikslo – laisvės ir nepriklausomybės“.

Vengrijos ambasadorius kvietė visus susirinkusius nulenkti galvas prieš tuos lietuvius, kurie buvo čia prieš 55 metus, ir niekada nepamiršti jų pasiaukojimo.

Vienas žymiausių Lietuvos aktorių Tomas Vaisieta padeklamavo ištraukų iš jo paruoštos įspūdingos programos „Atsisveikinimas su Lietuva“. Skambėjo pačios gražiausios žymiausių Lietuvos poetų eilės, skirtos laisvei, didžiausiai visų tautų, ypač tų, kurios vaduojasi iš žiaurių okupacijų ir svetimųjų priespaudos, vertybei.

Vėliau, jau „Naručio“ viešbutyje, susitikime su užsienio ambasadoriais, reziduojančiais Lietuvoje, ir kitais svečiais, pakviestais į iškilmingą 55-ųjų Vengrijos revoliucijos metinių minėjimą, Vengrijos ambasadorius kalbėjo apie vengrų tautos aukas, sudėtas ant laisvės aukuro prieš 55 metus. Prasidėjusi Vengrijos revoliucija 1956 m. spalio 23 d. pirmiausia likvidavo visas komunistų valdžios struktūras miestuose ir kaimų vietovėse, iš kalėjimų buvo paleisti visi politiniai kaliniai ir suformuota nauja koalicinė vyriausybė, kuri paskelbė Vengrijos nepriklausomybę ir pareikalavo išvesti Rusijos okupacinę kariuomenę.

Komunistinė Rusija į tą naujosios Vengrijos vyriausybės, kuriai vadovavo Imrė Nadis, iššūkį atsakė kruvinomis vengrų tautos represijomis. Per revoliuciją žuvo 2700 Vengrijos patriotų, nemažai jų buvo labai jauni, dar paaugliai, kuriuos tada vadino „Budapešto vaikais“. Žuvo tada ir 700 raudonarmiečių. Ketvirtadalis milijono vengrų, gelbėdamiesi nuo komunistinio teroro, kaip ir Lietuvoje pokariu emigravo į užsienį.

Vengrijos sukilimas pasauliui parodė komunistinės Rusijos žiaurų ir veidmainišką imperialistinį veidą, kuriam laikui sustabdė komunistinės ideologijos plitimą Vakarų Europoje, iki to laiko turėjusioje sentimentų komunistinei santvarkai.

Ambasadorius savo kalboje paminėjo įdomų faktą, kad net tuo metu dalis drąsiausių maskviečių ir leningradiečių savo protestais, pareikštais SSRS vadovybei dėl represijų Vengrijoje, moraliai rėmė vengrų laisvės siekį. Lietuvoje, Vilniuje ir Kaune, per Vėlines tuo metu vyko masinės solidarumo demonstracijos, protestuojama prieš laisvės siekiančios vengrų tautos žudynes. Daugelis demonstrantų tada sulaukė žiauraus atpildo iš vietinės KGB ir milicijos darbuotojų.

Po kelių dešimčių metų, 1990 m. pavasarį, vengrai Budapešte ir kituose Vengrijos miestuose taip pat organizavo solidarumo mitingus, reikalaudami, kad Maskva nutrauktų ekonominę blokadą prieš Lietuvą, pripažintų jos nepriklausomybę.

Šiandien ir vengrai, ir lietuviai yra savų nepriklausomų valstybių piliečiai. Ir Vengrijoje, ir Lietuvoje veikia daugiapartinė demokratija, abi valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės. Apibendrindamas savo kalbą Vengrijos ambasadorius akcentavo: „To nebūtų buvę įmanoma pasiekti be tų vengrų ir lietuvių, kurie gynė savo nepriklausomybę ir laisvę prieš 55 metus“. Ta pačia proga ambasadorius šiltai pasveikino Lietuvos teisingumo ministrą Remigijų Šimašių, kuris kartu su Lenkijos teisingumo ministru Kšyštofu Kviatkovskiu (Krzystav Kwiatkowskij) buvo apdovanotas Vengrijos Komandoro Kryžiaus ordinu už nuopelnus, realizuojant teisingumą.

Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė savo kalboje papasakojo apie Lietuvos partizanų laisvės kovas pokaryje. Jos tėvelis Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo Partizanų Ginkluotųjų pajėgų vadas, po mirties jam suteiktas generolo laipsnis. Jis daugelį metų vadovavo Lietuvos partizanų pasipriešinimui okupantams. Vėliau išduotas ir žiauriai nukankintas Vilniuje, Lukiškių kalėjime kaip tik po Vengrijos sukilimo.

Prasmingai paminėtos Vengrijos revoliucijos 55-osios metinės Kaune prie žymiosios Vėlinių atminimo lentos Karmelitų kapinėse. Ten mokytojas Zigmas Tamakauskas atsivedė būrį moksleivių, atėjo savivaldybės žmonės bei nukentėjusieji tą neramumų rudenį, kai teko susiremti su tuometine milicija neleidus išreikšti protesto prieš sovietinį režimą.

Iškilmių ciklą vainikavo iškilmingos šv. Mišios, skirtos Vengrijos ir Lietuvos laisvės kovotojų atminimui Šv. Kazimiero bažnyčioje, kuriose prasmingą pamokslą, išaukštinusį visus žuvusiuosius už savo tautų laisvę, pasakė šios bažnyčios klebonas kun. Eitvydas Merkys.

Po šv. Mišių įvyko religinės muzikos koncertas, pilnas liūdesio, pagarbos ir susikaupimo nuotaikų. Koncerte vargonavo žymiausias Lietuvos vargonininkas, visų mūsų vargoninkų mokytojas Leopoldas Digrys ir jaunesniosios kartos vargonininkės  Renata Marcinkutė-Lesieur bei Karolina Juodelytė, dainavo solistas Merūnas Vitulskis, VKC bei LRT vaikų ir  jaunimo chorai, vadovaujami Reginos Maleckaitės. Renginį vedė Laisvės gynėjo a. a. Antano Sakalausko sūnus Jonas Sakalauskas. Koncerto programoje buvo J. S. Bacho, D. Pučini (Puccini), Z. Kodajo (Kodaly), F. Listo, G. Maroti (Marothi), B. Čilkoto (Chilcott), J. M. Martino ir R. Martinkėno kūriniai. Koncertas ir jo atlikėjai sulaukė gausių klausytojų aplodismentų.

Šv. Mišiose dalyvavo ir Vengrijos ambasadorius Lietuvoje J. E. Zoltanas Pecze bei Vengrijos ambasados darbuotojai, susirinko pilna bažnyčia vilniečių.

Pabaigoje buvo išreikšta nuoširdi padėka šio iškilmingo renginio rėmėjams – europarlamentarams Algirdui Saudargui, Laimai Liucijai Andrikienei, europarlamentarės Radvilės Morkūnaitės labdaros ir paramos fondui bei Cingų labdaros fondui.

Jautrūs dvasininko žodžiai, subtiliai sudaryta renginio programa, pakylėta nemirtinga klasikinė vargonų muzika, vieno gražiausių tembro tenoro ir vaikų balsai, kylantys į aukštybes – nuostabi renginio organizatorių dvasingumo dovana vilniečiams ir Vilniaus svečiams Vėlinių išvakarėse. Ji priminė, kad Vengrijoje ir Lietuvoje būta ir kitokių Vėlinių, kai už „Jūsų ir mūsų laisvę“ buvo liejamas kraujas, kuris sujungė nuoširdžiai draugystei dvi laisvę mylinčias tautas, jų žmonių širdyse sukūrė panteonus žuvusiems už laisvę abiejų tautų didvyriams.

© 2011 „XXI amžius“