Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Esminiai krikščioniškos savanorystės bruožai

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas sveikinasi su savanorių susitikimo dalyviais

Nelaimių gausėja poveikiui stiprėjant

Šiemet Europos Sąjungoje paskelbti Savanoriškos tarnystės metai ypač plačiai minimi katalikiškoje aplinkoje, kadangi krikščioniška socialinė veikla pirmiausia remiasi savanorystės principu. Svarbiausias renginys buvo lapkričio 10–11 dienomis vykęs Popiežiškosios Cor Unum tarybos, koordinuojančios karitatyvinius darbus Katalikų Bažnyčioje, Vatikane, surengtas susitikimas, kuriame dalyvavo 160 delegatų iš 25 šalių. Tarp Caritas, skautų, Arkos bendruomenės, Šv. Vincento Pauliečio draugijos ir kitų socialinių bei humanitarinių katalikų struktūrų atstovų savanoriškos tarnystės aktualijas aptarė ir susitikime dalyvavę vyskupai, kurie nacionalinėje plotmėje yra atsakingi už pastoracinį vadovavimą tiems svarbiems darbams.

Į suvažiavimą buvo pakviesta ir jame kalbėjo Europos Sąjungos komisarė tarptautiniam bendradarbiavimui ir humanitarinei pagalbai krizinių situacijų akivaizdoje bulgarė Kristalina Georgijeva, ta proga duotame interviu Vatikano radijui pastebėjo, kad savanoriška veikla mūsų žemyne yra tradiciškai „labai stipri“, joje kasmet dalyvauja apie 100 milijonų žmonių, suteikiančių pagalbą ir už Europos ribų. O skubios paramos poreikis taip pat yra smarkiai išaugęs: štai, jeigu 1975 metais pasaulyje buvo užregistruotos 78 gamtinės nelaimės, tai 2010-aisiais jų buvo jau 385. „Deja, šių nelaimių poveikis žmonijai taip pat yra labai išaugęs, kadangi gyventojų dabar pasaulyje yra žymiai daugiau“, – teigė K. Georgijeva. Ypač tai svarbu išsiplėtojusioms urbanistinėms zonoms, dideliems miestams, kai potvyniai ir žemės drebėjimai atneša daug žalos, ir savanorių pagalba čia labai svarbi.

Pristatydamas susitikimo programą lapkričio 8 dieną surengtoje spaudos konferencijoje Popiežiškosios Cor Unum tarybos pirmininkas kardinolas Robertas Sarohas pastebėjo, kad tuo metu visi galėjo būti tokios stichinės nelaimės liudininkai, nes Italijos Ligurijos regioną buvo ištikęs didelis potvynis su žmonių, netgi vaikų aukomis dėl gausių liūčių ir audrų. Visi galėjo matyti, kaip savanoriai, ypač jaunimas, teikia pagalbą ir prieglobstį, taip rodydami bendrystę ir solidarumą su kenčiančiais. Katalikams šio veikimo pagrindinis motyvas yra tikėjimas, nes ir pati savanorystė istoriškai yra gimusi iš krikščioniškojo artimo meilės principo tiesioginės raiškos.

Spartus atsiliepimas apeinant biurokratiją

Plačiau apie tai kalbėjo minėtos Šventojo Sosto dikasterijos sekretorius monsinjoras Džovanis Pietras Dal Tosas, kuris pabrėžė, kad Vatikane vykusio katalikiškos labdaros aktyvistų susitikimo pageidavo pats popiežius Benediktas XVI, kuris nuo pat savojo pontifikato pradžios rodo didelį dėmesį gailestingosios meilės sričiai. Bažnyčiai šį klausimą dabar ypač aktualu iškelti, kadangi „visuomenei daroma didelė rinkos ekonomikos, kurioje pelnas atrodo esminis kriterijus ne tik verslo, bet ir asmeniniams santykiams, netgi pačiai egzistencijai, įtaką. Tokiomis aplinkybėmis, kada viskas vertinama pagal gaunamą naudą, nesavanaudiška savanorių tarnystė gali būti laikoma, „kaip „prieš srovę“ nukreiptas fenomenas“, – aiškino monsinjoras D. Dal Tosas.

Tuomet į kitą žmogų yra žiūrima jau ne kaip į varžovą ar konkurentą, bet kaip į brolį, kuriam privalu padėti varguose, kuris negali būti vertinamas pinigais. Štai čia ir iškyla esminė tikėjimo paskata: juk Kristus mus moko mylėti, negalvojant apie užmokestį ar materialinį atsilyginimą. Kaip tik Vatikane vykusio susitikimo tikslas buvo priminti krikščioniškąsias savanorystės ištakas bei bruožus, artimus ryšius su bažnytiniu gyvenimu, paraginti įvairias katalikiškas organizacijas ir struktūras pasvarstyti, kaip būtų galima joms įsijungti ir skatinti savanorystę konkrečioje aplinkoje. Svarbus yra bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis, žinant, kad savanorystė yra lankstesnė bei greičiau (be jokių biurokratinių užtvarų) pajėgi atsiliepti į stichinės nelaimės pasekmes, o valstybė gali padėti reikiamu profesionalumu ir specializacija gelbėjimo darbuose.

Dėl tokio savitarpio suderinamumo valstybė turi jausti pareigą remti visas savanoriškas iniciatyvas, „kurios daro visuomenę  žmogiškesnę ir atsiliepia į jos realius poreikius“, – sakė Popiežiškosios Cor Unum tarybos sekretorius. Jis pastebėjo, kad čia problema yra ne tiek pinigai, kiek mūsų krikščioniškasis sąmoningumas, suvokimas, jog, padėdami žmogui, mes pirmiausia tarnaujame pačiam Dievui, kaip Kristus yra nurodęs pagalbą „mažiausiems broliams“, ir ši tikinčiųjų misija niekada negali būti prarasta. Aiškindamas šį pastoracinį požiūrį, monsinjoras D. Dal Tosas akcentavo asmeninį priėjimą prie šios problemos: krikščionių savanoriška tarnystė iškilo ne tam, kad būtų kuriamos naujos struktūros, bet pirmiausia atsiliepimui į nelaimę patyrusio žmogaus poreikius „čia ir dabar“ ir kad tai daroma Kristaus vardu.

Savojoje įžvalgoje jis nurodė ir minėtą gilesnę savanorystės prasmę skubios pagalbos poreikio atžvilgiu, nes tas spontaniškas atsiliepimas yra žymiai spartesnis nei biurokratinių įpročių suvaržytų valstybinių institucijų, todėl pati valstybė turi būti suinteresuota palaikyti gyvybingas savanorių jėgas, kartu su jų prigimčiai būdingu krikščionišku tapatumu. Taigi čia yra svarbu išsaugoti tikėjimo elementą savanorystėje, įveikiant tam tikrą, nors ir dirbtinai sąlygotą konfliktą tarp veikimo pasaulyje ir priklausomybės Bažnyčiai, kaip antgamtinei terpei. „Daugelio šventųjų patirtis mums kalba, kad kuo labiau mes priklausome Dievui, tuo labiau mes gebame būti atviri pasauliui ir jo realiems poreikiams“, – sakė monsinjoras. Juk ir katalikiškų mokyklų, ligoninių bei socialinių centrų steigimas yra susijęs ne tiek su Bažnyčios noru įsikišti į pasaulio reikalus, kiek dėl ištikimybės Dievui, kartu nurodančiam „ištikimybę žmogui“ su jo vargų atjautimu.

Remtis  asmeniniu Kristaus liudijimu

Be abejonės, šiuo atžvilgiu svarbiausios buvo paties popiežiaus Benedikto XVI pastabos, kurias jis išsakė susitikimo dalyviams per lapkričio 11 dieną surengtą audienciją. Ypač tai svarbu dėl Bažnyčios socialinių institucijų katalikiškojo tapatumo išsaugojimo, nes sekuliarizuotoje aplinkoje neretai priimant krikščioniškam mokymui priešiškus įstatymus, iškyla tam tikras ignoravimo ar net visiško eliminavimo pavojus. Paradoksalu, kad tai kažkiek primena komunistinio totalitarizmo laikus Rytų Europoje, kai tiesiog buvo draudžiama krikščioniška socialinė ir labdaringa veikla, kaip nesuderinama su valstybinio ateizmo ideologija. Ar ne panašiai yra dabar kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kai uždaromi katalikiški, savanoriška globa paremti vaikų namai, kadangi jie atsisako savo auklėtinius atiduoti homoseksualių porų adaptavimui.

Pradėdamas kalbą Šventasis Tėvas pirmiausia padėkojo „milijonams katalikų savanorių, kurie nuolat ir dosniai prisideda prie Bažnyčios gailestingosios misijos įgyvendinimo pasaulyje“. Tai ypač svarbu dabartiniu „krizės ir netikrumo paženklintu laiku“, kai tokia veikla patvirtina gėrio buvimą ir augimą daug išbandymų patiriančioje visuomenėje. Tai taip pat yra reikšminga ir pradedamos naujosios evangelizacijos kontekste, nes tikėjimas yra savaime gaivinamas, kai realiai yra matomas „Kristaus vardu daromas gėris“. Popiežius dar kartą pabrėžė, ką jis jau yra akcentavęs savo pirmojoje enciklikoje „Deus Caritas Est“, jog katalikiška labdaringa veikla nėra tik paprasčiausia filantropija ar tik geros valios raiška. „Ji yra grindžiama asmeniniu Kristaus patyrimu, kuris buvo pirmasis tarnavęs žmonijai ir laisvai atidavęs savo gyvybę dėl visų gerovės“, – sakė Benediktas XVI.

Dievas taip paaukoja save ne dėl žmonių nuopelnų, bet kad Jis pats yra meilė, ir ši dosnios bei nepelnytos meilės patirtis yra iššūkis, kuris „išvaduoja mus vadovautis tokiu pat požiūriu į savo brolius ir seseris“, – patvirtino Šventasis Tėvas. Tokiu būdu vertikalioji dieviškosios meilės dovanos dimensija persipina su horizontaliąja krikščioniškosios tarnystės broliams ir seserims plotme bei suteikia jai tvirtą pagrindą ir tapatumą. Kristaus aukos malonė padeda tikinčiajam atskleisti natūralų, netgi prigimtinį žmogaus troškimą rodyti solidarumą savo artimui ir fundamentalų pašaukimą mylėti „kaip pats save“. Ši malonė tą pašaukimą toliau tobulina, stiprina iki visiškai nesavanaudiško atsidavimo „tarnauti be užmokesčio, patenkinimo ar kompensacijos“, – aiškino Popiežius teologinį krikščioniškosios savanorystės pagrindimą.

Gera sėkla neša vaisių

Mes matome kažką didingo žmogiškajame pašaukime: tarnauti kitiems su tokia pat laisve ir tokiu pat dosnumu, kuris apibūdina patį Dievą. Čia ir glūdi vienas iš žmogaus dieviškojo atvaizdo bruožų ir tapsmas Viešpaties meilės pasauliui regimais įrankiais, pasauliui, kuris yra kupinas dvasinio ir materialaus skurdo, vienišumo, atskirties bei ignoravimo, kuriam dėl to labai reikia tikros užuojautos bei gailestingos meilės. „Žinoma, katalikų savanoriškas veikimas negali visiškai atsiliepti ir patenkinti visų tų poreikių, bet tai neturi mūsų nuvilti“, – sakė Šventasis Tėvas. Dėl to nereikia pasiduoti kokioms nors materialistinėms ideologijoms, kupinoms nepamatuoto radikalizmo, jog, esą, grynai pagal žmogiškąją viziją galima visiškai pakeisti pasaulį, kaip tai bandė paskleisti, pavyzdžiui, marksizmas su savomis „revoliucijomis“ atvedęs tautas į dar didesnes tragedijas.

Krikščioniška labdara, kuria stengiamasi palengvinti kitų žmonių kentėjimus, gali būti suvokta „kaip gera sėkla, kuri augina ir neša vaisių, tai yra Kristaus buvimo ir meilės ženklas“, apginant ir pastiprinant visus, kuriems to reikia. Toks savanoriškas katalikų socialinis veikimas yra svarbus liudijimas pilietinei visuomenei ir valstybinė valdžia jį turi pripažinti bei vertinti be šio krikščioniško įnašo iškraipymo“, – nurodė popiežius Benediktas XVI. O krikščionys tikintieji savo ruožtu turi aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, stengtis padaryti jį dar žmogiškesnį, dar labiau paženklintą autentiškos laisvės, teisingumo ir solidarumo.

Šventasis Tėvas priminė, kad lapkričio 11 dienos, kurią vyko susitikimas, liturgijoje buvo minimas prancūzų šventasis Martynas Turietis, kuris laikomas labdarių dangiškuoju globėju. Tradicijoje minimas jo pasidalijimas savo apsiaustu su vargingu žmogumi tapo gailestingosios meilės sektinu pavyzdžiu Europoje ir visame pasaulyje. Mūsų dienomis, kai savanoriška tarnystė tapo pripažintu moderniosios kultūros elementu, yra svarbu nurodyti jos minėtas krikščioniškas ištakas, pabrėžti rūpinimąsi dorumu žmogiškojo asmens, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą. „Jeigu šios dvasinės šaknys bus neigiamos ar menkinamos ir mūsų bendradarbiavimo kriterijai taps grynai utilitariniai, iškyla pavojus, kad bus prarasti ryškiausi tos tarnystės bruožai su žala visai visuomenei“, – perspėjo popiežius Benediktas XVI.

Baigdamas kalbą, jis ypač ragino jaunus žmones savanorystėje iš naujo atrasti vidinį augimą meilėje, kuri suteikia gyvenimui giliausią prasmę. Reikia, kad jaunimas taip pajustų paties Kristaus kreipimąsi  į jaunas širdis, kurios gali mylėti ir būti mylimos, nebijodamos radikalių iššūkių ir pokyčių. „Per savęs atidavimą (dovanojimą) mes išgyvename gyvenimą visoje jo pilnatvėje“, – tvirtino Šventasis Tėvas.

© 2011 „XXI amžius“