Kultūros zona

2011 metai

Skaitykla

Knygą „Tautotyros etiudai“ pasklaidžius

Elena Dekaminavičienė

Knygoje „Tautotyros etiudai“ (Ona Voverienė. Tautotyros etiudai. Prie tautotyros ištakų. V., 2011), naujai pažvelgiančioje į tautotyrą, autorė profesorė Ona Voverienė pastebi, kad pavienių tautotyros faktų Lietuvos kultūroje galima rasti gana daug, tačiau žymių darbų, lėmusių lietuviškos tautotyros raidą šimtmečių istorijoje, nėra daug. Autorė rašo, kad pradėjusi domėtis  lietuvių tautos istorijos ištakomis, nustebo atradusi, jog „lietuvių tauta, kaip sąmoninga bendruomenė, turinti savimonę, pradėjo formuotis  ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje, mūsų nutautėjusių ir sulenkėjusių bajorų išduotoje, o Prūsijos žemėje, kai tuometinis Prūsijos  Kunigaikštystės valdovas kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis, paskutinysis Kryžiuočių ordino magistras, pasikvietė iš sulenkėjusio Vilniaus jo šviesuolius Abraomą Kulvietį (1510–1545) ir Stanislovą Rapalionį (1485–1545) ir pavedė jiems įkurti Karaliaučiaus universitetą“ (p.19). Pasak profesorės, nors po Albertinos įsteigimo abu kūrėjai po metų mirė, „jų pasėta lietuvybės sėkla universitete sudygo ir sulapojo jų buvusių studentų Martyno Mažvydo, vėliau Danieliaus Kleino, Kristijono Donelaičio, Liudviko Gedimino Rėzos ir pagaliau Vydūno sielose, jų buvo nešama kaip Prometėjo ugnis ir šviesa po visą Lietuvą“ (p. 20).

O. Voverienė knygoje „Tautotyros etiudai“ vėl žadina  ir kelia lietuvių tautos savimonę, gilinasi į tautotyros glūdumas, kurių šaknys yra ta požeminė versmė, kuri neduoda lietuvių tautai apsitraukti maurais, užsnūsti purviname prūde, kur Lietuvos papročiai, šeima, tradicijos, kultūra, taškomi purvais ir dumblais. Todėl ir pažvelgta atgal, ieškota lietuvybės deimančiukų, tokių kaip Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Dr. Jonas Basanavičius, dr. Vincas Kudirka, etnologas Age Meyeris  Benedictenas, poetas Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga. Čia aprašomas kiekvieno indėlis  į tautos dvasingumą, kultūrą ir tautiškumą.

Pirmosios dvi knygos dalys ,,Prie  tautotyros ištakų“ ir  ,,Tautotyrinė mintis tarpukario  Nepriklausomoje Lietuvoje“ – tartum ta Prometėjo ugnis, kurią nešė Lietuvos  šviesuoliai: knygnešiai, kovotojai už lietuvišką žodį, tautos žadintojai, uolūs šaukliai, kad žmonės suklustų, būtų budrūs.

Dalyje, pavadintoje,,Tautotyrinė mintis Lietuvos išeivijoje“, autorė apžvelgia išeivijos intelektualų indėlį išsaugant lietuvybę, kalbą, raštą, papročius, pastangas išlikti lietuviais. Išeivijos karta jau buvo gyvenusi Nepriklausomoje Lietuvoje, pajutusi laisvės skonį, todėl svetimame krašte jautėsi tartum suaugę medžiai, persodinti  kitame klimate, kitoje žemėje, jiems sunku buvo įleisti šaknis į nesvetingą žemę, todėl ta karta ypatingai ilgėjosi Lietuvos, gimtųjų sodybų, upių, ežerų, miškų.

Antanas Adomėnas ir  Linas Saldukas Klaipėdos universitete leistame moksliniame žurnale ,,Tiltai“ rašė apie 1944 metais į Vakarus  pasitraukusiųjų, tiksliau, bėgusiųjų nuo raudonojo teroro intelektualų vertybes ir jų viltis greitai sugrįžti į Tėvynę. Jų duomenimis, didžiausia  pabėgėlių iš Lietuvos  stovykla  buvo įsikūrusi  Hanau apylinkėse, įėjusiose į JAV,  Anglijos ir Prancūzijos zoną. Čia 1945 metais gyveno 2837 lietuviai. Jungtinių Tautų Pagalbos ir atstatymo  administracijos – UNRA – duomenimis, tuo metu šioje zonoje gyveno 47269 lietuviai. 1946 gruodžio mėnesį pabėgėlių iš Lietuvos buvo užregistruota 57495. Tai buvo didžioji dalis iš 65 tūkstančių lietuvių, palikusių Lietuvą. (Adomėnas A., Saldukas L. „Tiltai“, 2000, Nr.2, p. 1–8). „Nesupratus  tautiškumo, kaip dvasios turto idėjos, neįmanoma suvokti dvasinių jėgų, leidusių lietuvių pabėgėliams sukurti Lietuvių chartą. Tautos dvasinio turto idėjos tvirtumas išreikštas pirmuoju chartos sakiniu: ,,Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Kitaip tariant, 1944 metų „politinė išeivija“ domėjosi ne tik politika – jos rūpestis buvo lietuvybės saugojimas.1948 metų lapkričio 11dieną politinių pabėgėlių susirinkime VLIK‘o priimtame Pasaulio Lietuvių bendruomenės konstituciniame projekte susidurta su likimo nublokštų už Lietuvos ribų lietuvių problema – išlaikyti savąją lietuvišką savimonę, buvusią sielos dalimi“ ( Rugienius A. Pasaulio lietuvių bendruomenės filosofija. Pranešimas LB pirmininkų suvažiavimui Vasario 16 gimnazijoje. Huettenfeld, Vokietijoje. Pasaulio lietuvis, 1999, Nr. 9, p. 2). Lietuvių chartoje įtvirtinama, jog tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė, o pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Taip pat įtvirtinama kalba  kaip stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba  lietuviui yra tautinė garbė. Kadangi šeima yra tautos gyvybė, lietuvis kuria lietuvišką šeimą. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos  genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė – sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Tai paskelbė Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas Tremtyje, 1949 m. birželio 14 d.

Išeivijos lietuviai Lietuvos tautotyrai nuveikė daug darbų. Vytautas Alantas, ištikimas Vlado Putvinskio-Pūtvio  mokinys, tautinės ideologijos puoselėtojas ir saugotojas, visą gyvenimą  neturėjo kitos mūzos – tik Lietuvą ir jos laisvės žvaigždę. Jo romanuose vaizduojama Lietuvos senovė, aukštinama baltų kultūra, daug sentimentų skirta anos nepriklausomos Lietuvos ūkio ir kultūros strategijai, tautinei mokyklai, rašoma  apie Lietuvos partizanų priešinimąsi okupacijai, šlovinamas jų žygdarbis, atskleidžiamos išeivijos lietuvių  kultūrinio gyvenimo aktualijos ir problemos. Ne tik Vytautas Alantas, bet ir daugelis kitų tautotyrininkų išeivijos lietuvių (dr. Juozas Girnius, poetas Bernardas Brazdžionis, Adolfo ir Jadvygos Damušių šeima, Jurgis Valaitis ir daugelis kitų) dirbo, rašė, kūrė, šelpė, steigė įvairius fondus Lietuvos tautiškumo ir lietuvybės išsaugojimui. Išeivijos lietuviai niekada nenusigręžė nuo savo Tėvynės.

Ketvirtasis skyrius – „Tautotyra sovietinės okupacijos metais (1940–1990)“. Tada, kai ne tik rašyti, bet ir galvoti apie tautotyrą buvo nusikaltimas, žmonės dirbo tylomis, rašė. Renginiuose suskambėdavo liaudies dainos, buvo šokami lietuviški šokiai. ,,1991 metais pasirodžiusioje Pranės Dundulienės knygoje „Lietuvių etnologija“ apibendrintas viso produktyvaus mokslininkės gyvenimo savo Tautai ir valstybei triūsas, atskleistos ribotos to meto galimybės tirti tautos dvasinę kultūrą“ (p.180).

Sovietinės okupacijos metais daugiausia nuveikta etnografijos srityje. A. Vyšniauskaitė ir V. Milius sudarė istorinį etnografinį Lietuvos žemdirbystės atlasą (V., 1985), M. Miliuvienė ir M. Kulikauskienė  sudarė Pabaltijo istorinį ir etnografinį atlasą (V., 1986), monografijas parašė  P. Dundulienė, R. Merkienė, V. Milius. Padaryta tikrai daug – surinkta gausi medžiaga tautotyros ir etnologijos tyrinėjimams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę žymi tos medžiagos dalis panaudota etnologijos tyrimuose, tačiau didžioji dalis dar tebelaukia tyrinėtojų dėmesio. Savo darbus publikavo, tyrė, domėjosi, daugelis specialistų, studentų, profesorių. Kiekvienas stengėsi atgaivinti tautotyrą, surinkti po kruopelytę išbarstytus tautiškumo gintarėlius ir sudėti į močiučių kraičių skrynią.

Laisvę mylintis, kovojantis su okupantais žodžiu ir ginklu buvo poetas Bronius Krivickas. Jo eilėraščių nespausdino, nėra jo poezijos rinkinio, tačiau savo trumpą ir tragišką gyvenimo   kelią jis nuėjo aukštai iškėlęs galvą. Bronius Krivickas žuvo 1952 metais rugsėjo 11 dieną Raguvos miške, slaptam agentui išdavus. Operacijoje dalyvavo 1150 kareivių. Priešmirtiniame savo testamente ,,Vergijos ir priespaudos laikmečiui“ poetas užrašė tokius žodžius: ,,Rašančio žmogaus pareiga – žadinti laisvės viltį ir rengti juos laisvės dienai“.

Prof. Vosyliaus Sezemeno straipsniai ,,Tautinės kultūros klausimu“ ir ,,Vokiečių idealizmas XIX amžiaus pradžioje ir tautos  problema“ – „du gražiausi perlai jo kūrybos vėrinyje, tik dabar  Lietuvoje pradedantys švytėti savo grožiu“ (p. 186). Bendradarbiavimo  ir žmonių  (individų) savarankišką veiklumą  turi harmonizuoti moralinis auklėjimas. Individo auklėjimas – dvi vieningo moralinio auklėjimo pusės, kurios  papildo viena kitą.

Šviesaus atminimo rašytojas Romualdas Jurelionis viename iš savo straipsnių skulptorių, tapytoją ir grafiką Lietuvos nacionalinės premijos laureatą  Antaną Kmieliauską pavadino menininku, kuriam „pavyko įkopti į pačias aukščiausias viršūnes, o iš jų – mums atskleisti pasakiško grožio panoramą“ (Jurelionis R. Apie dailininką, įveikusį kalnų viršūnes/ XXI amžius, 2001, birželio 22, p. 6).

Apie Justiną Marcinkevičių jau daug kalbėta, rašyta, ir dar bus daug rašoma. ,,Mindaugo Lietuva – ūkuose“, – rašoma apie Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą  ,,Mindaugas“ ir kitus jo kūrinius. Čia šalia iškiliausių Lietuvos didžiavyrių skaitome ir apie dar vieną Lietuvos perlą – Lietuvos nacionalinės premijos laureatą  profesorių Antaną Kmieliauską. Jis – tapytojas, skulptorius, grafikas.

Penktasis skyrius – „Tautotyra atgavus nepriklausomybę“.

,,Audringų 1989–1990 metų Lietuvos  atgimimo sūkuryje daug vilčių tautotyros raidai  Lietuvoje teikė pasirodžiusi knyga „Tautinis mentalitetas. Istoriosofiniai apmąstymai“ (V., 1989,) ir analogišku pavadinimu Vilniuje vykusi mokslinė konferencija. Nors vėliau pasirodė keletas kitų autorių knygų – prof. Romualdo Grigo ,,Lietuva nepriklausomybės kelyje“ (1991),  ,,Pralaimėjęs Kainas“ (1991), ,,Tautos savigyna“ (1993), ,,Tautos likimas“ (1995), ,,Savasties ieškojimas arba laiškai Amerikos lietuviams“ (2004) ir kt., Broniaus Kuzmicko  ir Lilijanos Astros „Šiuolaikinė  lietuvių tautinė savimonė (1996), prof. Onos Voverienės  straipsnių ciklai ,,Tautotyra“,  ,,Tauta ir valstybė“, ,, Tautos sargyboje“, ,, Tautinė mokykla “ bei Mariaus Kundroto  straipsniai tautotyros  teorijos klausimais, – šios pirmosios  knygos, pasirodžiusios pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais, reikšmė tautotyros  mokslui – neįkainojama“ (p. 218).

Didelę reikšmę Nepriklausomybės metais kaip tautotyros žadintojas, pirmasis laisvės šauklys, kurį galima statyti greta Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, – profesorius Vytautas Lansbergis. Leidykla ,,Pasviręs pasaulis“ išleido Liucijos Jasiukevičiūtės sudarytą prof. V. Lansbergio minčių rinktinę ,,Būta ir pasakyta. Mintys“ (2002). Dabar ši knyga jau tapo bibliografine retenybe, nes kai kurios bibliotekos jos net nespėjo įsigyti.

Išsamiai, nuoširdžiai aprašoma Kęstučio Genio – poeto, aktoriaus, laisvės šauklio, tragiško likimo žmogaus, kuris visada aukštino lietuvių tautos garbę, grožį, laisvės troškimą ir visada buvo tarp žmonių su Lietuva, – biografija ir kūryba. Dar 1950 metais, studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete lietuvių literatūrą, o gal jau Maskvoje, Lunačiarskio teatro institute, bene pirmą  kartą Kęstutis Genys pažvelgė ne į save, o į Lietuvą, kuri jam atrodė kaip gilus šulinys.

Šeštasis skyrius – „Tautotyros teorijos pradmenys“. Tautotyra – mokslo šaka, tirianti vienos tautos dvasinę ir materialiąją kultūrą bei jos savitumus, siekiant plėtoti tos mokslo šakos teoriją, istoriją, metodologiją, praturtinant  tas jos struktūrines dalis naujais mokslo faktais, kartu tobulinant ir visos tautos dvasinę kultūrą.  Tautotyros mokslinio pažinimo metodai – bendramoksliniai  ir specialieji (A. Maceina kaip vieną tokių įvardijo etnologinį tyrimo metodą), kuriais siekiama nustatyti to mokslo šakos dėsnius ir dėsningumus bei jos raidos tendencijas. <...> Kaip jau minėjome ankstesniuose skyriuose, terminą ,,tautotyra“ į mokslo apyvartą įvedė panevėžietis Petras Būtėnas“(p. 315).

Pagrindinės tautotyros sąvokos – „tauta“, „valstybė“, „tautiškumas“, „pilietiškumas“, „tautinė sąmonė“, „tautinis patriotizmas“, „tautinė ištikimybė“, „tautinė kultūra“, „nacionalizmas“, „kosmopolitizmas“, „nutautėjimas“, kurios dar skirstomos į „tautinę savimonę“, „tautinį mentalitetą“, „tautos idėją“, „tautinę valstybę“, „tautinę ideologiją ir valstybingumą“, „tautos valią“, „tautos garbę“, „tautos vertybes“, „teisingumą“, „tautos dvasinį paveldą“. Kiekvienai tautotyros sąvokai skiriamas atskiras skyrius, išaiškinama, kas tai yra, kaip privalo kiekvienas Lietuvos pilietis suprasti, kas yra tauta, valstybė, kokios tautos vertybės, kas yra nutautėjimas arba tautos garbė. Galima būtų daug cituoti, kalbėti, tačiau ši knyga tebūna kaip vadovėlis moksleiviams, studentams kaip mokymo priemonė, dėstytojams – mokomoji medžiaga, politikams – valstybingumo išsaugojimo garantas.

Aštuntasis skyrius – „Tautiškumo sklaida dabarties Lietuvoje“. Tautiškumo sklaidą dabartinėje Lietuvoje perėmė nevyriausybinės organizacijos, judėjimai, atskiri asmenys. Ypač aktyviai darbuojasi Lietuvos moterų lyga, vadovaujama prof. O. Voverienės. ,,Lietuvos moterų lyga, įsikūrusi 1992 metais, planuodama savo veiklą, pirmiausia pakėlė  A. Šliogerio mestą ,,pirštinę“ ir pirmuoju bei svarbiausiu savo  veiklos programos uždaviniu įsirašė: „Gaivinti, puoselėti ir propaguoti  tautos dvasines, dorovines, kultūros, istorijos ir šeimos vertybes, ugdant Lietuvos žmonių, ypač jaunimo, tautinę savimonę, kovoti su komunizmo, globalizmo ir liberalizmo apraiškomis, griaunančiomis Lietuvos valstybingumą, smukdančiomis tautos  dorovę, demoralizuojančiomis Tautą ir žmogų, propaguoti humanistinį krikščioniškąjį požiūrį į šeimą“(Lietuvos moterų lygos programa. V., 1993, p. 6).

„Tautinės kultūros paveldo srityje iš visų visuomeninių organizacijų galbūt daugiausia nuveikė Tėvynės pažinimo draugija – TPD (1989–2011). Ji  įkurta 1919 metais Lietuvos dailininko ir archeologo, muziejininko ir tautotyrininko kauniečio Tado Daugirdo, o atkurta 1989 metais istoriko dr. Kazimiero Račkausko. Ši draugija, savo kraštotyros, vėliau tautotyros darbais buvo prie tautotyros ištakų ir skaidriausių jos versmių, du dešimtmečius leido savo mėnraštį ,,Gimtinė“, kuriame publikuota per 6 tūkstančiai straipsnių, atsiminimų, tyrimų aprašymų, literatūrinės kūrybos vaizdelių, eilėraščių, ese“ (Račkauskas. K. Iš senolių atminties – į amžininkų širdis. //Lietuvos aidas, 2009 lapkričio 11, p.1–2).

Gražų ir prasmingą darbą atlieka  Lietuvai pagražinti draugija. Jie savo kūrybine veikla  skatina žmones valyti šiukšles ne tik iš savo aplinkos, sodybų, bet ir iš žmonių sielų, primindami tautos istoriją, piliakalnius, skleisdami aukščiausios tautinės įtampos jausmą, įtvirtintą  Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus  Širvio, Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir kitų žymiausių Lietuvos poetų ir rašytojų kūryboje, fotografijos mene. Lietuvai pagražinti draugija – didžiausia visuomeninė organizacija, turinti 63 skyrius visoje Lietuvoje ir daugiau nei 4000 narių.

Tauri ir prasminga  yra „Versmės“ leidyklos, rengiančios ir leidžiančios knygą  „Lietuvos valsčiai“, veikla. Tai – daugiatomis leidinys apie Lietuvos miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius, apylinkių kraštovaizdžio raidą bei istoriją nuo seniausių priešistorinių laikų iki mūsų dienų, apie kovas už  nepriklausomybę, apie tradicinę kultūrą, verslus, kalendorinius ir šeimos papročius, papročių teisę, liaudies išmintį, bažnyčias, įdomius žmones, tarmių ir vietos šnektų ypatumus, tautosaką, tautines mažumas, jų papročius  ir kt.

Vilniaus dailininkų klubas ,,Plekšnė“ prisideda prie tautiškumo išsaugojimo. Lietuviško tautinio meno tradicijas gaivina ir puoselėja žymiausi dabartinės Lietuvos dailininkai, „Plekšnės  klubo dailininkai iš kitų dailininkų organizacijų išsiskiria dar ir tuo, kad  jie – visapusiškai kūrybingi menininkai: daugelis jų jau tapo pripažintais Lietuvoje poetais ir rašytojais.“ (p.460)

Knygoje plačiai ir išsamiai pasakojama apie Lietuvių tautinį centrą, kitas organizacijas, mokyklas. Čia galima pasiskaityti apie šviesios atminties poetę Birutę Lengvinienę, kuri savo eilėraščiais, aktyviu dalyvavimu įvairiose organizacijose, tautiškumo puoselėjimu paliko svarų indėlį tautotyros baruose. Savo veikla jai artimi aktorius Tomas Vaisieta, dailininkas grafikas Antanas Šakalys, fotomenininkas Vytautas Ylevičius. Dėkojame prof. O. Voverienei už nuostabų kūrinį, padovanotą Lietuvos žmonėms.                 

© 2011 „XXI amžius“