Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Atsigręžkime į sielą tobulinančias vertybes 

„Senukų“ emblemoje užfiksuoti visi aštuoni vertybiniai faktoriai, sujungiantys dangiškus ir žemiškus dalykus į amžino judėjimo ratą.

Skulptūra „Saulės vaikai“, esanti Vaizgakiemio kaime (Prienų r.) verslininko įkurtame Visuomenės harmonizavimo parke, vaizduoja keturias svarbiausias žmonijos vertybes

Varžybų akimirkos Visuomenės harmonizavimo parke

Kaunietis Augustinas Rakauskas – „Senukų“ įmonių asociacijos įkūrėjas, UAB „Žinių radijas“ savininkas ir valdybos pirmininkas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos prezidiumo narys, VšĮ „Visuomenės harmonizavimo parko“ įkūrėjas domisi ne vien verslo reikalais. Jam svarbi verslumo (plačiąja šio žodžio prasme) dvasią ugdanti filosofija, literatūra ir muzika. Augustinas rašo knygą, jaunystėje bandė kurti eiles, vaikystėje – groti akordeonu. Tai įvairiapusė asmenybė, turinti savitą požiūrį į visuomenę, skleidžianti humanistines, dvasios ir kūno harmonijos idėjas, pabrėžianti dvasinių vertybių svarbą mūsų gyvenime. Savo įžvalgomis jis sutiko pasidalyti ir su laikraščio skaitytojais. 

Jūs turite savitą filosofiją, savo požiūrį į gyvenimą. Kodėl ir kaip kilo mintis domėtis žmonijos egzistencijos dalykais? Kas padėjo susiformuoti tokiam Jūsų požiūriui, kas buvo tas pirmasis šaltinis? Koks Jūsų požiūris į tikėjimą, Šventąjį Raštą ir religijas?

Nuo pat vaikystės, stebėdamas, kaip žmonės gyvena, bendrauja, kas, kada ir kodėl keičiasi jų sąmonėje, ieškojau atsakymo į klausimą: kam to reikia? Analizuodamas šiuos dalykus, sukaupiau daug žinių. 2002 metais išleidau knygelę „Verslumo dvasia“, dabar rašau naują knygą. Vis dar gaunu skaitytojų atsiliepimų. Esu girdėjęs, kad „Verslumo dvasia“ vienam tapo stalo knyga, kitas pasidžiaugė, kad išgyveno vidinį atradimą, perskaitęs patarimą, išryškinantį dvilypumą, materijos ir dvasios buvimą kartu: „Nemotyvuokime žmogaus tik pinigais, nes ir moneta turi ne tik skaičių, bet ir herbą, atspindintį šalies pripažintas nuostatų vertybes.“ Vienaip ar kitaip, žmonės skaitydami susimąsto. Ir tai yra džiugu.     Visiškai nesvarbu, kokią religiją išpažįstame, nes visų religijų kūrėjai, tikrieji dieviškosios dvasios pasekėjai, turėjo vienintelį tikslą – sukurti tokios dvasios religiją, kuri galėtų išreikšti kiekvieno žmogaus sieloje slypinčias dieviškumo savybes, kurios duoda dievišką vaisių, augantį ant šio vientiso pasaulio medžio, turinčio daugybę skirtingų šakų su skirtingo skonio vaisiais. Gyvendami šiuos vaisius  mes patys laisva valia ant šio pasaulio medžio auginame ir ragaujame. Kristus, būdamas Dievo vaikas, prieš 2000 metų paskleidė nuostatas, kurių nė vienas žmogus, šiandien gyvenantis Žemėje, nesugeba įgyvendinti. Jei žmogaus sąmonė nepriaugusi, jis netampa krikščionimi, jei peraugusi, jis niekada netarnaus tam, kas jam nepriimtina. Dažnai paskaitau Bibliją, atsivertęs bet kurį puslapį. Manau, kad Biblijos paskirtis yra rasti tuos momentus, kurie tave domina, atitinka tavo sielos brandą. Norint sistemingai analizuoti Bibliją, reikia atsiduoti šioms studijoms, kitaip gali pats paklysti arba kitus suklaidinti. Iš Biblijos reikia imti tik tai, ką gali suvokti.

Bet Jūs nesate nei prisirišęs prie kurios nors vienos religijos, nei kuriai iš jų priešiškas.

Manau, kad visos religijos veda pas Dievą, todėl sakoma: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.“ Tačiau kelią pas Jį – sau priimtiną religiją – gali pasirinkti kiekvienas pagal savo išsivystymo lygį. Kai pasirinksi – nesiblaškyk. Jei tavo išsivystymo ir tolimesnį sielos lavinimosi lygį atitinka islamas ar krikščionybė – išmok pamoką iki galo, pakelk savo sąmoningumą į tokias aukštumas, kad suprastum, kur pasirinkta religija tave veda. Dabar jau gimsta naujos kartos žmonės, kurie pradeda šitą aksiomą suvokti, o ne stereotipiškai, fanatiškai tarnauti kuriai nors religijai. Kiek karų, žudynių pasaulyje būta dėl religijų, turbūt neįmanoma suskaičiuoti! Tačiau šiandien žmonės jau pradeda suvokti, kad religijos tarnauja žmogaus sąmoningumo ugdymui, dvasingumo puoselėjimui. KAM TO REIKIA? Štai šitą klausimą šiandien reikia analizuoti. Suprasti, kad visos religijos tarnauja ne mistiniam Dievui su barzda, žiūrinčiam iš debesų, o pačiam Dievo Kūnui, kurį mes visi sudarome. Religijos tarnauja visiems žmonėms, kad jie tarpusavyje gerai sugyventų, būtų jautrūs vienas kitam, kad vienas kitą mylėtų, vienas kitam padėtų, vienas kito sąmoningumą didintų, nes tik tokiu būdu daug greičiau evoliucionuos visa žmonija, daug greičiau kils jos sąmoningumas, vystysis visos žmonijos dvasia.

Kodėl priėjote tokių išvadų?..

Žingsnis po žingsnio mes stebėjome ir analizavome šiuos procesus, metai iš metų tyrėme fenomeną: Kaip padidinti žmogaus sąmoningumą? Kodėl reikia jį didinti? Kodėl šis uždavinys toks sunkus? Kodėl taip nepaisoma dvasinių vertybių? Ieškant atsakymo, dedant trupiniuką prie trupiniuko, analizuojant praeitį, stebint dabartį, kuriant ateitį, formavosi tam tikras suvokimas. Priėjome prie kertinių žmonijos vertybinių atramų IŠMINTIES, TEISINGUMO, TIKĖJIMO IR MEILĖS. Kodėl jos yra būtent keturios, ne trys, ne dvi?  Žmogus, būdamas ir dvasinė, ir fizinė substancija, yra dvilypis. Jis galvoja protu ir jaučia jausmais. Akivaizdu, kad žmonės šiuo metu pirmumą teikia protui. O kas yra tas mūsų garbinamas protas? Iš ko jis gimsta? Kas priverčia jį veikti? Po ilgo ir nuoseklaus stebėjimo teko prieiti išvados, kad mūsų smegenis įdarbina jausmai! Mes protaujame, analizuojame dėl to, kad norime suvokti, ką jaučiame. Mūsų jausmai nuolatos siunčia impulsus į smegenis. Jeigu tų impulsų negauname, nė viena molekulė mūsų smegenyse nedirba, jei to visai nereikia. Kristus taip pat akcentuoja širdį, o ne smegenis. Jo nuostatos jau kelis tūkstantmečius sako: netinka „dantis už dantį“ – jauskite! Širdis yra ne tik kraujo centras – joje pirmiausia užgimsta ir jausmas, kai sąmonė dar jo nesuvokia. Jeigu mums sunku, mes jaučiame, kad slegia krūtinę, ta energija taip užspaudžia gomurį, kad žodžio negali ištarti, smilkinius spaudžia, net smegenys nedirba. Jei mums skaudu, nepajėgiame net pasiteisinti – tiesiog ištrykšta ašaros...

Šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams, kalbėdamas apie dvasines dovanas, Meilę iškelia aukščiau visko (Himnas meilei, N.T.,1 Kor.12, 31b–13). Tačiau kai kurie žmonės Meilės sąvoką supaprastina ir suvokia ją kaip paprasčiausią jausmą arba net geidulį, nesuteikdami jai polėkio, dvasingumo.

Nieko daugiau, kas padėtų vystyti dvasingumą, žmonės neturi – tik išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę.  Rodos, meilė turi būti aukščiau visko, bet pakilti į ją galime tik nuosekliai einant per išmintį, teisingumą ir tikėjimą. Tada atrandame meilės pilnatvę. Jei viską apsukame atvirkščiai, susiduriame su stereotipu: žmogus tampa fanatiku, kuris myli, nežinodamas kodėl, kokiu tikslu, ką... Be išminties niekas neevoliucionuoja, nesikeičia, nes nesuprantame, kas aplinkui vyksta. Būtent dėl to tūkstantmečius egzistavusiose religijose IŠMINTIS yra tokia svarbi. Kodėl žmogus visada jos prašo?.. Kad galėtų pasiekti sąmoningos, teisingos, kupinos tikėjimo meilės būseną. Jeigu meilėje nėra išminties, nėra teisingumo ir tikėjimo, jeigu ji tėra tik vienišas jausmas, ji negali tobulėti, vystytis. Kaip gi evoliucionuoja meilė? Stebėkime šį jausmą, kylantį iš pačios pradžios, iš būsenos, iš širdies. Pamatysime, kad reikalingi tie patys išvardyti faktoriai, kad būtent meilė šituos faktorius augina, ugdo. Vadinasi, iš kurios pusės į meilę bežiūrėsime, jai reikia to paties. Kokia viso to prasmė? Jeigu iškeliame į priekį meilę, o išmintį paliekame po jos, randame žmogų, kurį valdo geismai: jis myli tik tai, kas yra, tai, ką turi dabar, jis nenori naujų dalykų gimdyti, nes prisiriša prie stereotipinės, esamos padėties. Kai į meilės būseną einame per išmintį, teisingumą ir tikėjimą, atrandame, kad mūsų būsena, mūsų jausmai keičiasi, mes pradedame analizuoti. Tada jausmai sukasi per sąmonę, pradedame amžiną judėjimą ir skleidžiame naujai suvoktus dalykus.  Dabar galime suvokti, kas yra Šventoji Dvasia, kodėl negalime formaliai žegnotis tik „vardan Dievo Tėvo“, – mes sakome ir suvokiame, kad darome tai „vardan to, ką mes suvokiame, vardan praeities“, „ir Sūnaus“ – „vardan dabarties, nes dabar gyvename, todėl esame Dievo vaikai“, o sakydami „Šventosios Dvasios“ rodome į kairę ir dešinę puses, kas reiškia, kad „šventa“ yra pats judėjimas, kiekvienas veiksmas, pats gyvenimas. Todėl Šv. Rašte ir sakoma, kad ne pagal kalbas esame vertinami, o pagal darbus... Sakydami „Šventosios Dvasios“, rodome veiksmą (mūsų rankos jį atlieka pagal tai, ką mąsto galva ir jaučia siela) – taigi ką jaučiame ir ką darome. Aš ketverius metus šifravau žegnojimosi fenomeną, kol atradau, kas jame užkoduota ir ką žegnojantis reikia suvokti.

Jūs – vienas iš nedaugelio verslininkų, užsiimančių dvasinių dalykų analize. Daugelis mano, kad verslas ir dvasiniai dalykai yra priešingos poliaus pusės. Be to, daugelis verslininkų teigia esą yra per daug užimti verslo reikalais, neturi kada pasirūpinti net savo sveikata. Kaip Jūs atrandate laiko tokioms įžvalgoms?

Tikrai esu ne vienas, yra ir daugiau panašiai jaučiančių ir mąstančių. Net nesiūlyčiau kalbėti apie kažkokius „verslininkus“. Nėra žmonių-verslininkų, žmonių-žurnalistų, žmonių-partiečių. Visi pirmiausia esame žmonės, o jei kuris nespėja apie savo gyvenimo prasmę pamąstyti, tai yra jo sąmonės išsivystymo lygio klausimas. Jei nesigilina, tai ir nespėja. O tuo, ką paaiškinau ir vadinu aksioma, naudojasi visi. Paimkime nusikaltėlio pavyzdį.  Norėdamas padaryti nusikaltimą, nusikaltėlis suka galvą, kaip savo išsivystymo lygyje padaryti išmintingą sprendimą, kad jo nepagautų. Todėl jis ieško teisingo būdo pagal savo supratimo poreikį. Jis turi tikėti tuo, ką daro, kad galėtų tai atlikti. Jis turi labai mylėti rezultatą, kurį gaus, padaręs planuojamus veiksmus. Žmogus gali mylėti, pavyzdžiui, neapykantą, kerštą, taip pat mašinas, pinigus, kitus daiktus. Tai yra aksiominė žmogaus jausmo ir proto veikimo taisyklė, tereikia pasistengti suvokti, kaip ji veikia. Ir verslininkas, rinkdamasis variantus, kaip uždirbti pinigų, suka galvą, kokį išmintingiausią sprendimą pasirinkti, kokį surasti teisingiausią būdą savo išmintingai schemai, vizijai įgyvendinti. Lygiai taip pat jis ieško savyje jėgų patikėti, kad galėtų tai daryti, ir lygiai taip pat turi mylėti rezultatą, kurį gaus, antraip jam nekyla rankos! Meilė žmogų veda į rezultatą. Jis darbą siekia kuo geriau atlikti, nes jo meilės šaltinis – namai ir vaikai. Tai jį motyvuoja. Kiekvieną verslininką kažkas stimuliuoja. Kiekvienas dėsningumais naudojamės, tik vieni juos suvokiame, kiti – ne. Štai ir mes, akcininkų tarybos nariai, susirinkę nusprendžiame ir patvirtiname, kad toks ir toks yra teisingiausias sprendimas, jeigu klaidų nematome, o kadangi sprendimas yra išmintingas ir teisingas, patikime, kad rezultatai bus geri. Norime turėti pelno, kad gautume gerų dividendų, kad galėtume mokėti gerus atlyginimus. Jeigu visi tikrai norime tokio rezultato (mylime), einame numatytu keliu.

Ar tikite, kad tai, apie ką kalbate, žmonės supranta ir ar jūsų teiginiai bus kada nors įgyvendinti? Kas paskatino tuo domėtis? Įdomu būtų sužinoti ir kodėl būdamas mąstytoju ėmėtės verslo?..

Šiuos dėsnius ne aš sugalvojau. Aš tik pastebėjau, išsiaiškinau, kaip jie egzistuoja, veikia, kaip mus, žmones, jie veda į tikslą, kaip mes, žmonės, atitinkamais atvejais elgiamės, kaip sąveikaujame tarpusavyje, ką mąstome, kaip jaučiamės, kaip girdime ir kaip išgirstas žinias transformuojame į suvokimą.

Tokia analizė, pagrįsta nuolatiniu stebėjimu ir išvadų darymas yra sunkus darbas, prasidėjęs dar vaikystėje. Mano mama šešerius metus gyveno be dokumentų, slapstėsi, keitė gyvenamąsias vietas, viena augino keturis vaikus, nes didžioji dalis giminės buvo išvežta į Sibirą, o tėvas – nušautas ir į aikštę išvilktas. Esu rezistentų ir tremtinių vaikas, vyriausias šeimoje. Sunkus gyvenimas po karo, nepritekliai visą laiką vertė mane ieškoti išmintingo sprendimo ir daryti teisingas išvadas. Ne verslas mane paskatino tuo domėtis, o atvirkščiai – dėl to ėmiausi verslo. Todėl džiaugiuosi, kad šiandien galiu visa tai ne tik pastebėti, pajausti, suvokti, bet ir užfiksuoti, atiduoti žmonėms. Nekeliu sau tokio klausimo: supras mane ar nesupras. Jeigu tai, ką sakau, suvoks ateinančios kartos, bus labai gerai. Aš tikiu (jei netikėčiau, šito nesakyčiau ir nerašyčiau), kad žmonių evoliucija, jų sąmonės išsivystymo lygis neišvengiamai prieis prie šių tiesų. Tuo nė kiek neabejoju. Nė viena mano kūno ląstelė nedvejoja, kad žmonės neturi kitos išeities, jie neturi kito būdo išgyventi, evoliucionuoti kitaip nei atsinaujindami – atkreipdami dėmesį į vertybinius kriterijus. Juos reikia sukelti į žmonijos evoliucijos piramidės viršūnę, sudėti į save, kaip, pavyzdžiui, mes visa tai sudėjome į „Senukų“ simbolį. Be mano minėtų pagrindinių vertybių – išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės, kurios apima visas kitas iš jų išplaukiančias, ką mes šiandien siejame su jautrumu, atjauta ir pan., mes, kaip žmonija, negalime toliau egzistuoti.

Kodėl savo įmonę pavadinote „Senukais“? Ar toks pavadinimas reiškia, kad Jums tikrai buvo svarbi išmintis?

Jūs viena iš nedaugelio pastebėjote, kad senas žmogus asocijuojasi su išmintimi. Iš tiesų, verslą daryti nelengva, reikia būti ne tik išmintingam, bet ir teisingam. Kai žmonės nustoja domėtis, kas yra išmintinga, kai ima tenkintis vien protingais ar gudriais sprendimais, visuomenė pradeda degraduoti. Stebėdamas ir analizuodamas, kodėl žmonės ignoruoja išmintį, pamačiau, kad vieni gudrauja, o kiti užsidaro stereotipinio mąstymo narvelyje, tad jų sąmonė teišsiplečia iki tam tikro sąmoningumo lygio. Todėl priėjau išvados, kad negalima ugdyti žmonių sąmoningumo gudrumu ar protingumu. Jis neauga. Gudrūs tik gudrėja, o protingi tik labiau sutvirtina stereotipinį narvelį savo turimų žinių srityje. Grįšiu prie dėsningumų. Kai ėmiau analizuoti keturis vertybinius faktorius, atkreipiau dėmesį, kad toks pats dėsningumas veikia ir materialiame pasaulyje per mokslą, veiklą, meną ir šventyklas. Be mokslo, žinių nėra veiklos, todėl veiklos faktorius eina antras po mokslo. Viskam, ką veikdami pagaminame, svarbus grožis (visi nori turėti gražų rūbą, knygą, maistą, piešinį, net antkapį ir t. t.), tad trečią vietą pagal svarbą užima menas – viskas, kas žmogui suteikia pasitenkinimo grožiu būseną. Visa tai, žinoma, kažkam tarnauja. Tai, kam tarnauja žmogus, yra jo šventovė. O kur žmogaus šventovė?! Ten, kur jis atiduoda daugiausia savo dvasinių ir fizinių jėgų. Vieniems tai – darbovietė, kitiems – maldos namai, tretiems – šeima ir pan. Todėl šventovės yra materialiojo pasaulio dalis ir yra apčiuopiamos. Jei keturių vertybinių faktorių – išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės – ant stalo nepadėsime, nesukursime jiems materialios formos, nes tai yra dvasinė būsena, tai fiziniame lygmenyje viskas, ką mokslas, veikla ir menas sukuria, yra apčiuopiama. Pavyzdžiui, už veiklą gauni atlygį. Visi apčiuopiami ir neapčiuopiami dalykai, esantys dėmesio centre, tarsi piramidės viršūnėje, yra tas koncentratas, kurio padedama vystosi žmogaus siela, formuojasi jo sąmonė.  Sakydamas „formuojasi“, turiu omenyje sąmoningumo didėjimą, nes pati siela yra nemirtinga kol egzistuoja Žemėje gyvybė. Niekas neturime žinių, ir aš asmeniškai nežinau, kas gali būti toliau, bet kas vystosi čia ir dabar, visa ši evoliucija, nuolat vykstanti gimimo ir mirties kaita, akivaizdžiai matyti. Evoliucija nenutrūksta ir siela nežūsta. Šiandien sąmoningas žmogus vystosi per mano minėtus aštuonis (keturis dvasinius ir keturis materialius) vertybinius faktorius. Žmogų galime vadinti visiškai sąmoningu, jei jis suvokia ir visų šių faktorių būtinumą, prigimtį, žino, kaip su jais reikia elgtis. Kai žmogus sąmoningai tai suvokia, sugeba savyje suvaldyti visus tuos aštuonis faktorius, jis gali pagauti ir išlaikyti pusiausvyrą gyvenime, t. y. nebedaro kvailų veiksmų, nebekalba nesąmonių ir pan. Šiandien evoliucija iš žmogaus jau reikalauja ne vien būti teisingam, bet ir išmintingam, turėti tikėjimo dvasią savyje ir mylėti. Negalime mylėti ir nesuprasti, ką ir kodėl. Negalime vien tikėti ir nesuprasti, į ką tikime ir dėl ko tas tikėjimas mums reikalingas.

Dėkoju už įdomų pokalbį ir linkime Jums sėkmės..

Kalbėjosi Genovaitė BALIUKONYTĖ

© 2011 „XXI amžius“