2011 m. gruodžio 7 d.
Nr. 88
(1968)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Skaitykla

Literatūrinis ruduo prasidėjo

Laima PUTRIUVIENĖ

Spalio 18 dieną, antradienį, prasidėjo vienas iš svarbiausių Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos renginių – literatūrinis ruduo, šiemet pavadintas „Literatūrinės dedikacijos Šilutei“. Kas trejus metus rengiamas literatūrinis rudens renginys šiemet išskirtinis, nes vyks visus metus: nuo rudens iki rudens. Pirmąją šio rudens paukštę atnešė knygos „Marios vandens“ autorė Aldona Ruseckaitė. Su rašytoja kartu atvykę Kauno valstybinio dramos teatro aktorius, bardas Henrikas Savickis ir aktorė, skaitovė Vilija Grigaitytė susitikimo dalyviams padėjo muzika ir literatūriniu žodžiu keliauti po paslaptingą knygos „Marios vandens“ pasaulį.

Aldona Ruseckaitė yra išleidusi penkias poezijos bei tris prozos knygas, parengusi archyvinių muziejinių leidinių. Ją žavi fotografija, neįprasta tapyba. 2004-aisiais A. Ruseckaitė pelnė labiausiai Kauno miestui nusipelniusios moters nominaciją, apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus premija už apysaką „Sidabro sodai“, tapo Jono Aisčio literatūrinės premijos laureate, pelnė ir kitokių apdovanojimų.

Literatūrinio rudens viešnia sveikindama susitikimo dalyvius neslėpė savo įspūdžių iš kelionės palei Nemuną iki Šilutės. Visą kelią lydėjusios vaivorykštės, spalvinga spalio gamta, tie rudens niuansai atsikartojo ir Šilutės gatvėse, susitikimo salėje ir nuotaikoje...

Tokią rudenišką nostalgiją praėjusiam laikui skaitytojai atpažins ir knygoje „Marios vandens“. Šią knygą parašyti autorę paskatino nuolatinis ryšys su Lietuva – vasarą ji labai mėgsta keliauti po gimtąjį kraštą. Ji, suvalkietė, vaikščiodama po kopas neretai įsivaizduoja buvusi kuršė, žvejo žmona, laukianti sugrįžtančio vyro iš marių... Kartais pamąstydavo, kad visai neblogai būtų, jei čia išbarstytų ir jos pelenus. Ji – gamtos žmogus. Gamta, muzika, knygos, žmonės, kelionės jai teikia atgaivą. A. Ruseckaitė prisipažino, jog knygos pavadinimo ilgai ieškojusi – daug kartų skaitė knygos rankraščius, galiausiai jį lėmė vienos knygos veikėjos šūksnis pirmą kartą atvažiavus prie jūros: „Marios vandens!“. Autorės gimtinėje, Ingavangio kaime, taip dažnai apibūdinama gausa: marios laiko (daug laiko) ir pan. Romaną „Marios vandens“ rašyti paakino ir klasės susitikimai. Knygoje vienos kartos absolventai po kelių dešimtmečių susirenka į klasės susitikimą. Perteikdama spalvingą kartos patirtį, autorė svarsto, kas nulemia likimą, gyvenimo kelią, pasirinkimą. Romano skyrius jungianti gija – Senekos filosofija. Per istorijos pamokas iš auklėtojo, istorijos mokytojo, išgirstas Senekos citatas mokiniai prisimena visą gyvenimą, remiasi jo išmintimi. „Jūs man esate ypatingi, esate dvidešimtojo šimtmečio vidurio vaikai, savo gimimu jį perskeliate pusiau, perkopiate net į kitą tūkstantmetį. Jums nebūtina pasakoti visišką tiesą, absoliučią, žemišką, noriu išgirsti istorijas, kurios buvo – nebuvo, galėjo įvykti, tik kažkas sutrukdė, kurios išsipildė – neišsipildė, bet jų ilgitės, įsivaizduojate“. Pasak knygos autorės, šis romanas – tarsi duoklė ir pagarba, nors dauguma prisiminimų ir personažų tėra išmonė. Jai patiko rašyti, priminti, koks buvo tas laikas, kai kaime pradėjo rodyti kiną, kai dar nebuvo pėdkelnių, mobiliųjų ar laidinių telefonų, kuriuos atstodavo „greitos kojos ir garsios gerklės“.

Šilutė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija