Kultūros zona

2011 metai

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

Pradedame skelbti Jono Juškaičio parengtą susirašinėjimo su Bernardu Brazdžioniu per 20 metų publikaciją. Pradedame sunkiomis sąlygomis, kai gresia laikraščio „suspaudimas“ iki vieno savaitinio numerio. Ji vertinga savaime, nes atskleidžia visiškai nežinomą lietuvių kultūros tarpsnį – dviejų poetų, gyvenusių už daugelio tūkstančių kilometrų, bet dar labiau atskirtų ideologine geležine uždanga. Juškaičio komentuojamam tekstui šiandien būtinai reikalingi paaiškinimai. Tekstas nukelia į praėjusius laikus, kurių buvimą ir žiaurumą jau daugelis pamiršome, nes tai buvo komunistinio totalitarinio režimo metais, grėsė skaudžios visuotinio sekimo pasekmės. B. Brazdžionis, žymiausias antikomunistinis lietuvių poetas, traukė KGB dėmesį savo patriotine veikla, susidurdavo su sovietinio saugumo agentais, siunčiamais iš sovietinės Lietuvos, net išeivijos, o Juškaitis dėl patriotinių ir krikščioniškų pažiūrų nebuvo mėgstamas kolaborantinės valdžios. Lietuvos ypatingajame archyve (buvusiame KGB) gausu sekamų žmonių bylų, prie kurių prisidėjo ne vienas dabar persivertėlis veikėjas.

B. Brazdžionis buvo didelis autoritetas dar prieškario Lietuvoje ir toks išliko priverstinėje emigracijoje. Jaunam poetui J. Juškaičiui teko grumtis dėl egzistencinio, kultūrinio ir pasaulėžiūrinio išlikimo okupuotame krašte, todėl ryšys buvo palaimingas saugant ir puoselėjant krikščioniškas tautos vertybes. Tylios krikščioniškos rezistencijos kontekste jis rodė Brazdžionio poezijos vertingumą gana seniai – ir okupuotoje Lietuvoje, ir, dar brandžiau, laisvoje tėvynėje.

KGB pažyma („spravka“) apie J. Juškaičio ryšius, t.y. susirašinėjimą su užsienio lietuviais kultūrininkais

Bernardas Brazdžionis – vienas didžiausių mūsų poetų, kultūrininkas ir intelektualas, ypatingas ir unikalus kūrybos atsirėmimu į krikščionybę. Jo kūrybos nepalietė Lietuvos okupacijos ir viskas yra tikra. Nė pasaulinių poetų neradau tokios supurtančios ir daugiaprasmės XX amžiaus istorijos ištarties:

Ir tau, juokingas velniau ant bokštelio Notre Dame,
Ar tau nesisuka į žemę žiūrinčiam galva?

Aukštindamas žmogaus kelionę per pasaulį, poetas ją palydėdavo ir neišvengiamais nusivylimais, kadangi krikščionis kalba tiesą. Brazdžionis niekada nenusivylė tiktai Dievu.

Mano kartai, nepriklausomybės vaikams, beveik Lietuvos okupacijų akivaizdoje Kazys Binkis 1936 metais išleido poezijos antologiją „Antrieji vainikai“ – ieškoti, kas gražiausia sukurta nepriklausomoje Lietuvoje ir kur tie poetai dabar dingę. Atsimenu, 2001 metais, išlydint Juditos Vaičiūnaitės karstą iš Rašytojų sąjungos, po daugelio metų netikėtai susitikau Joną Endriukaitį, su kuriuo teko gyventi studentų bendrabutyje, kai 1958 metais pradėjau dirbti „Literatūroje ir mene“. Jis man papasakojo, kaip negalįs užmiršti, nes tada, parėjęs iš darbo, jaunas, dar universiteto nė nebaigęs, pasakojausi visiems, kad pirmą kartą sąjungoje pamačiau iš lagerio paleistą Antaną Miškinį, ir, negalėdamas atsižiūrėti, su tuščiu popieriaus lapu rankoje lipau laiptais aukštyn ir žemyn, o poetas, vilkintis prastais drabužiais, lygiai kaip mano, koridoriaus patamsiuose su žmona sėdėjo ant suolo ir, skarelę pasitiesę, laužė ir valgė batoną. Taip ir 1948-aisiais, Miškinio suėmimo metais, aš iš Jurbarko gimnazijos eidavau po pietų į turgų, kur mano tėvai vežime, prieš važiuojant namo į Kuturių kaimą, pasitiesę skarelę, laužydami valgė batoną, o aš tylėdamas įsilipdavau, ir laužydami valgydavome tylėdami visi. Kaip koks duonos padauginimas… Ir pats būdamas Rašytojų sąjungos nariu, vėliau labiausiai žiūrėdavau į Miškinį, net išeivijoje pajuoktą, kaip „geriausią tarybinį poetą“, nes man visa, ką jis tada rašė, buvo tik migla, pro kurią matydavau šviečiančius geriausius poeto eilėraščius.

Taip ir su Brazdžioniu. Užaugusieji okupacijoje ir nuo jauno, poezijai imliausio amžiaus, nepažinę tikrojo Brazdžionio, jį mato tik pro vadinamąją retoriką, pigų patriotiškumą. Ypač laikams visiškai pasikeitus. O man tai tik miglelė, pro kurią žiūriu į Brazdžionį, priskiriamą prie tų kelių poetų, kuriems priklauso, kas gražiausia ir geriausia sukurta nepriklausomoje Lietuvoje.

Nežinau, ar jiems ką nors sako kad ir toks Brazdžionis:

Tylus tu būsi, kaip tylus vidudienis,
Tamsus tu būsi, kaip tamsi naktis.
Tylus tylėdamas, tamsus tu būdamas
Žmogaus stebuklą pamatysi.

Dabar pasitaiko tokių atvejų, kai nesinori visai leistis į kalbas. Pavyzdžiui, universiteto dėstytojas lituanistas parašo, kad Aistis Lietuvoje propagavo vargą. Arba žymus kritikas knygoje „Poezijos kryžkelės“ (1994) stebisi, kaip niekas nesipiktino dėl Brazdžionio eilėraštyje „Ateities paveikslas“ tokio posmo (beje, vieno iš gražiausių):

Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė
Vėlyvą vakarą į avilį parskris.
Jau bus daina nutilusi, jau bus gražiai pašalę –
Kaip Dievo mintys susirinksim pas duris.

Esą samanės aviliuose negyvena.

Neiškentęs pirmas Lietuvoje paleidau repliką per spaudą – kaip niekas nesipiktina dabar dėl tokių kritiko rašymų, nes visi žino, kas samanės, tik ne visi nori ar nenori žinoti, kas Brazdžionio parašyta. Apie S. Nėries rinkinį „Lakštingala negali nečiulbėti“ tiek daug kalbama, kad tai ne  tikrasis, bet nieko nesakoma, o tekstai jame – kieno?

Mes, augdami ir studijuodami, daug ramiau žiūrėjome į viską, nes savo literatūrą mylėjome, aiškinomės, net atmintinai mokėjome, skyrėme tikrą nuo netikro. Tarybinė lietuvių literatūra mums buvo tik naujiena, rašoma kelių rašytojų, o didžioji Rašytojų draugijos narių dalis atsidūrusi Vakaruose arba Lietuvoje represuota ar nutildyta. Su Juozu Tumeliu ir Henriku Čigriejumi studijų metais aptardavome viską be kraštutinių kategoriškumų, kalbėdavome tiesą apie kiekvieną, kas jis toks ir koks.

Jau tada (1957 metais) mes Vytautą Sirijos Girą vertinome taip, kaip tik dabar paskelbta A. Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentuose“. Aš ir po šiai dienai nesutinku su V. Kubiliumi, priskyrusiu Sirijos Girą prie pramoginių poetų. Tarsi poezija tegalėtų būti vien atodūsiai, liūdesiai, meilės aimanavimai, patriotiniai, religiniai ar politiniai dalykai, praėjusių erų pervartos, ar net nežinia kas, į ką dabar taip visi jaunesnieji pasinėrę, o nebūtų galima, kad ji būtų ir juokas. Ne satyra, sarkazmas ar pan. pagal žanro specifiką, o juokas. Palaimintas juokas. Panašiai kaip Brazdžionis užkalbina tą juokingąjį velnią ant Paryžiaus katedros bokštelio. Pirmiausia, žinoma, bet kokia kalba apie literatūrą yra kalba apie teksto kokybę.

Ne kartą esu rašęs, kad niekada neturėjau dabar taip mėgstamo pūsti kartų konflikto. Turėjau tik vieną, ideologinį, konfliktą su visais, net su savo amžininkais. Kur to nebuvo, net jeigu kas susipyko, tai ne aš su juo, o jis su manimi. Poetai yra tik žmonės, todėl ir kaip žmonės domina ne mažiau už poeziją. Aišku, savo poezijos nušviesti. Labiausiai norėdavau pabūti, bent patylėti, šalia A. Miškinio ir B. Brazdžionio. Pas Putiną, dirbdamas „Literatūroje ir mene“, buvau kelis kartus su reikalais, bet niekada netraukė. Kūrybą tik vertinau – ir ne daugiau, todėl nesuprantu kieno nors man primetamo Putino poveikio. Su Justinu Marcinkevičiumi, 40 metų išbuvę vienoje Rašytojų sąjungoje, kaip žmonės buvome visiškai nepažįstami. Per tiek metų gal tiktai kelis kartus esame padavę vienas kitam rankas ir tai – tik sveikindami visus susėdusius.

Dar paradoksalesnis atvejis su Kaziu Boruta. Universitete 1957 metais, protestuodamas prieš nesibaigiantį sovietinių rašytojų kūrybos nagrinėjimą, gavau leidimą diplominį darbą rašyti apie K. Borutą, bet su pačiu poetu nesame net prasilenkdami pro šalį bent galvos linktelėjimu pasisveikinę ir nežinau, ar Boruta iš viso žinojo, kad apie jį rašiau. O man jo poezija patiko ir patinka.

Naktis sutemo dar rūsčiau,
Sukaustė žemę prievarta,
Kol aš eilėraščius rašiau,
Kol pagiriojau sielvartą.

Panašūs posmai nepaiso laikų. Dirbdamas „Literatūroje ir mene“ pažinojau visus rašytojus, bet arčiau ir nuoširdžiau tesusipažinau tik su vienu kitu. Tada taip pat buvo kartų konfliktai. Knygoje „Rašytojas ir cenzūra“ (1992) pabrėžiau, kad man buvo visai tas pats, „kur pjovėsi komunistas su komunistu, kagėbistas su kagėbistu, ar atvirkščiai“, kadangi po 1940 metų man trūko pačios Lietuvos.

Mane patys susirado represuotieji rašytojai, kaip J. Keliuotis, A. Miškinis, J. Žlabys-Žengė, K. Inčiūra, J. Graičiūnas. Ne aš jų ieškojau, bet jie susirado mane. Nuo pat pradžios dar gimnazijoje, vėliau gyvendamas kaime, klausydavausi „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, Vatikano radiją. Daugiausia susirašinėjau su išeivijos rašytojais. Lietuvoje gal tik vienas Juozas Aputis turėjo tiek mano laiškų, tada, kiek išeivijoje ne vienas. Neužpuldinėjau nė vieno poeto dėl pažiūrų, nes literatūra, ypač poezija, man atrodė ypatinga ypatingų žmonių privilegija. Iki manęs atmintinai galėjau deklamuoti bet kurį, o po manęs… Po manęs, nepriklausomybę atkūrus, neatsimenu, kada buvau paskutiniame rašytojų suvažiavime. Iš sąjungos tik parsinešiau pernai išleistą rašytojų adresų informaciją – 370 narių! Su 70-čia bent galvos linktelėjimu prasilenkiant pasisveikinu, su 30-čia iš tų 70 pasikalbu, kartais ir nemažai. O kiti 300 – vienas apie juos visus, tris šimtus, tiek težinau, kiek jie visi, trys šimtai, žino apie mane vieną: visiškai nepažįstami ir nežinomi žmonės – nei iš veidų, nei iš gyvenimų, nei iš raštų. Tai liūdna, bet yra taip, kaip yra.

S. Geda, pokario vaikas, paleido gandą, kad H. Radausko su A. Nyka-Niliūnu tada nežinojo niekas, o tą gandą kaip kokį pagrindą pasigavo ir literatūrologai. Tokie kaip Geda... Mano amžininkai gerai žinojo, o ir aš studijuodamas propagavau H. Radauską, J. Savickį, A. Vaičiulaitį – dalindavau jų knygas pasiskaityti.

Kaip minėjau, B. Brazdžionis buvo ne tik didelis poetas, be ne mažesnis ir kultūrininkas bei intelektualas, literatūros žinovas. Nepaprastai domėjosi jaunimu, kaip telkianti asmenybė suburdavo rašytojus, organizuodavo literatūrinį gyvenimą. Mes skaitėme jo redaguotus „Ateities spindulius“, „Pirmuosius žingsnius“, „Dienovidį“, „Pradalges“, „1942 metų literatūros metraštį“, paskui – „Tremties metus“ (1947), „Lietuvių beletristikos antologijos“ antrąjį tomą.

Lietuvoje neteko man skaityti tokio kito profesiniu ir vertybiniu požiūriu būrusio literatūrinio žurnalo, kaip 1938 metais „Dienovidis“. Leido „Sakalo“ leidyklos dvasia ir kūnas Antanas Kniūkšta, atsakingojo redaktoriaus iškabai sutiko savo pavardę pakabinti Vincas Mykolaitis-Putinas, redagavo Bernardas Brazdžionis, redakcijoje buvo du dešinieji – Bernardas Brazdžionis ir Antanas Vaičiulaitis ir du kairieji – Petras Cvirka ir Jonas Šimkus, o spaustuvėje rinko… būsimasis Tarybų Lietuvos ministras pirmininkas slaptas komunistas pogrindininkas – Motiejus Šumauskas! Kažin, ar kas tą žinojo. Ką ten kairieji! Kaip reikiant bolševikai. M. Tamošaitis savo knygoje „Didysis apakimas“ (2010) neteisingai  nurodo, kad S. Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ 1938 metais „Dienovidyje“ recenzavo būsimasis 1941 metų Laikinosios Vyriausybės pirmininkas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Iki Lietuvos nepriklausomybės praradimo Jono Brazaičio slapyvardžiu pasirašinėjo B. Brazdžionis (ten J. Brazaitis).

Mūsų susirašinėjimą sekė sovietinis saugumas. Laiškai man ateidavo neatplėšti, bet visi suregistruoti, perskaityti toje saugančioje įstaigoje, trumpai apibūdinti, kas rašoma, kam rašoma.

Šioje 20 metų publikacijoje skelbiama viskas, be jokių kupiūrų ar pataisymų, ar tai būtų informacija, ar sentimentai, ar smulkmenos, ar apsižodžiavimai, su komentarais, kartais ir nemažais, su nuotraukomis, ir man Brazdžionio pridėtomis, ir mano pridedamomis dabar, nes ir visa tai yra komentarai iš nutylimo konteksto, kadangi per šitiek metų viskas virto dokumentais. Lietuvai atsikuriant viskas vyko ne taip sklandžiai. O svarbiausia dviejų žmonių paprasčiausiai bendrauta.

Jonas Juškaitis
Vilnius, 2011 11 11

Malonus

nepažįstamas kolega,

seku dabartinę lietuvių poeziją tėvynėje, įsimenu nemažai vardų, noriu būti „kurse“, matyti kaip auga jauni autoriai, kokių laimėjimų pasiekia, bet nė nutuokti nenutuokiau, kad kuris iš jauniausiųjų, ir dargi vienas iš talentingiausiųjų, skirtų tiek dėmesio mano poezijai ir mano asmeniui. Jaučiuosi didžiai įvertintas, žinodamas, kad nesu užmirštas ir nurašytas į nuostolius, kaip oficialiai kad elgiamasi. Ačiū už tyrus jausmus, noriu atsilyginti tuo pačiu.

Ačiū už rinkinį su dedikacija¹, kuris atėjo per rankų rankas. Džiaugiuosi, kad jis kritikos yra palankiai priimamas, suprantamas, neneigiamas, kad autoriui pripažįstamas formos originalumas ir minčių pasaulis.

Atsimenu žodžius iš Jūsų autobiografijos² – gerų žmonių norą verčiau numirti už tiesą, negu gyventi melu. Pritariu Jūsų poeto nuoširdumui: klausyti širdies ir sąžinės balso… keltis iš savo tautos į žmonijos sąmonės erdvę, kurti savitą balsą… Manau, kad Jūsų noras pildosi, ir tai yra vienas iš poeto laimėjimų.

Linkiu, kad nors

„Yra tik nežinia – juoda lenta“,

būtų

„…mūs veiksmai – joje kreida balta“.

(Kūryba, 100 ps. „Mėlyna žibutė“)³

Iš biografinių duomenų susidariau įspūdį, kad esate Jurgio Baltrušaičio kaimynas. „Tėvų sodyboje“ radau lyg ir jo ramunėlės atšvaitą. Laiško pabaigai imu motto⁴:

„…lyg pasmerktos išnykti
Rugiagėlės, dulkėm apneštos
Mokančios per amžius, kaip išlikti,
Ten skaičiau istoriją tautos“.

Ten seni senų tėvų, senolių
Užmiršti, nežinomi vardai,
Ten tu, rodos, gimdamas radai
Taką iš svetur pareit namolio.

Ten, po ąžuolu, kuris išaugo
Iš tautos gelmių, iš jos naktų
Pareini kasnakt tos duonos raugo
Rast gyvybei svetimoj padangėj tu.

Ten, prie kapo mirusių neužmirštųjų,
Kur tiktai pelėdos vien vaitos
Aš regiu gyvenimą šventųjų,
Aš skaitau istoriją tautos.

Bernardas BRAZDŽIONIS
82.7.8.

Dail A. Vaičaičio B. Brazdžionio ekslibris

A. Giedriaus knygos „Lukšiųjai“ viršelis

¹ Pirmasis laiškas (1982 liepos 8) – atsiliepimas į pasiųstą eilėraščių rinkinį „Tolimos dainos“ (1981). Tuometinį B. Brazdžionio adresą (California, Vista) gavau paštu iš atvažiuodavusios į Vilniaus universitetą Videtos Kelertienės, su kuria susipažinau susitikęs pas Juozą Girdzijauską mediniame sename namelyje netoli Kalvarijų turgaus. Rinkinį 1982 m. pasiunčiau dar A. Vaičiulaičiui, J. Girniui, K. Bradūnui. Tuojau atsakė A. Vaičiulaitis, B. Brazdžionis – antras. Laiškas rašytas ranka (vėliau rašydavo ranka, mašinėle, kai kada ir mišriai). Prie teksto pridėtas dail. Adolfo Vaičaičio darbo auksinės spalvos ekslibrisas – po Brazdžionio ištiesta ranka per vandenį brenda šv. Kristoforas su vaiku ant pečių. Lietuvoje susitikęs su rašytojais, sužinojau, kad tai ypatingo palankumo ženklas adresatui.

² „Tarybų Lietuvos rašytojai“, 1977, t. I, p. 425.

³ Kaip, kam, kur ir kada mano „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972) pateko į Ameriką, nežinau. Pats išleidimo metais siunčiau tik Italijon į Alassio savo tetai Barborai Juškaitytei, kad perduotų Vorčesteryje gyvenančiam vaikų rašytojui Antanui Giedriui, jurbarkiečiui ir giminei iš tėvo pusės. Gavęs A. Giedrius per ją pasiuntė man 1959 m. Čikagoje išleistą savo knygą „Lukšiųjai“ su tokiu įrašu: „Gerbiamam tautiečiui Jonui Juškaičiui Imsrei ir Antvardei prisiminti. A. Giedrius 1972.X.25.“, mane pasiekusią tik 1977 m. (žr. „Lyra ant gluosnio“, 1998, p. 223). Jurbarko dramos teatras pagal vieną šios knygos kūrinį „Ignacas Globys“ Vilniuje Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje 2011 m. kovo 29 d. rodė rež. Danutės Samienės pastatytą spektaklį.

⁴ Mano gimtoji sodyba Kuturių kaime netoli Imsrės, arčiau Jurbarko. Maždaug už trejeto km į rytus netoli Imsrės, arčiau Skirsnemunės – Jurgio Baltrušaičio tėviškė. Paantvardžiuose, prie pat Antvardės, pas tetą Elžbietą Vabalienę (Juškaitytę) ir Pažėruose pas tetą Oną Žiūraitienę (Juškaitytę) netoli Mituvos teko gyventi pasitraukus 1944 m. vasarą bei rudenį. Taip pat su tėvu ten dažnai važinėdavau pro Baltrušaičio sodybą prieš tai ir po to. Per Nemuno, Imsrės, Imsrelės, Antvardės, Mituvos ir jų intakų potvynių vandenis tėvo vežimas veždavo mano vaikystę kaip šventasis Kristoforas. Dvi seserys Baltrušaitytės iš Paantvardžių atitekėjo į Kidulių valsčiaus Karališkių kaimą ant Nemuno kranto: Ona – už Simeono Narušio (kilusio iš Pažėrų), Marijona (mano senelė, mamos mama) – už Simo Kliorikaičio, Onos sūnus majoras Simas Narušis, nepriklausomybės kovų savanoris, kariuomenėje ėjo atsakingas pareigas, studijavo VDU, turėjo ryšių su Jurgiu Baltrušaičiu, 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, buvo pirmasis Australijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas. 1972 m. Veliuonoje, žmonos Danutės tėviškėje, mane susirado Jurbarke gyvenęs Juozas Avižonis, kuriam dvejus metus teko dirbti Lietuvos Respublikos atstovybėje Maskvoje su Jurgiu Baltrušaičiu. Jau beveik nematė, atsisveikindamas per dvejus akinius prie pat veido tarė: „Noriu pamatyti Lietuvos poetą“. Mano klausinėjamas apie tuometines aferas, atsakė – „Darė visi, o suvertė vienam“, o dėl atsiminimų apie Jurgį Baltrušaitį – „ego non posso“.

Didžiai gerbiamas,

Jūsų gražus laiškas man kaip Dievo dovana. Tai Jūs įvertinot mane… dėkoju visoms rankoms, per kurias mano knygelė atėjo, tariu Jums tyrą ačiū, prisipažindamas, kad ją siunčiau su virpančia širdimi⁴.

Jūsų poezijos aiduose užaugau ir gyvenau. Kai dabar žiūriu į atsiųstą ekslibrisą, prisimenu štai  šituos spindulius:

Ėjau keliu ir dainavau kaip žvaigždės
Tartum geltonos rožės byra.
Kažin kur šūvis paukštelius pabaidė,
Ir dūzgė bitės tartum aukso lyra.

Rugių laukai kvepėjo šilta duona,
Ir vargo žemė meldės: „Tėve mūsų…“
Ir pro saulėleidį kaip gintaras geltoną
Į duslų dundesį aukšti klevai įkluso.

44.VII.17.

Nežinau, kur šis eilėraštis rašytas⁵ Jums Lietuvą paliekant, bet jo išgyvenimai taip sutapę su mano atsiminimais iš tų karo metų didelės šiltosios vasaros tyloj prieš audrą, jog man rodos, kad Jūs buvote vakar…

Mano augime labiausiai žmones jaudinusios knygos – „Pavasario balsai“ ir „Per pasaulį keliauja žmogus…“ Kad ir negalėję pasirodyti, bet neseniai rimto mokslininko, Vilniaus universiteto dėstytojo, filologijos daktaro, svariame darbe „Lietuvių eilėdara“ yra parašyti skyriai, kuriuose labai aukštai įvertinta Jūsų ir Aleksandriškio prieškarinė lyrika⁶. Vilniaus ir Kauno antikvaruose prieš keletą metų pats aptikdavau Jūsų rinktinės abi Lietuvoje išėjusias laidas⁷. Žmonės jas gaudė.

Tai rašau besidžiaugdamas Jūsų poezija.

Sakau sudie, mintimis pasilikdamas su Jumis ir sujaudintas gražių dovanų.

Širdingiausiai Jūsų J. Juškaitis
Vilnius,
1982.VIII.29.

⁴ Ar knyga pasieks ir kaip ją sutiks pats Brazdžionis, išvadintas priešiškai nusiteikusiu Lietuvoje rašantiems.

⁵ „Per pasaulį keliauja žmogus“ abi vokiečių okupacijos metų laidos mano mokslo ir studijų metais eidavo per rankas. Universitete pirmasis rinkinys iš egzodo buvo „Didžioji kryžkelė“. 1958 m. dirbdamas „Literatūroje ir mene“ turėjau galimybę perskaityti „Per pasaulį keliauja žmogus“ trečiąją, 1949 m. laidą, nedidelio formato rinktinę kietais žaliais viršeliais, pasirodžiusią Vokietijoje. Joje buvo vėliau „Poezijos pilnatyje“ panaikintas (sujungta į „Svetimi kalnai“) skyrius „Vidury nakties“ – eilėraščiai po rinkinio „Viešpaties žingsniai“, rašyti vokiečių okupacijos metais, taip pat 1943 metais „Varpuose“ publikuotų paprastų auksinės klasikos šedevrų, kaip „Žydintis aidas“, „Žiedai, žvaigždės ir sapnai“, prilygstančių eil. „Viešpaties žingsniai“ („Ant uolos balta gėlė žydėjo“), nepaprastai jaudino ir dar visai nežinomi, kaip „Tenai Pažaislio bokštai“, „Vakaras“ („Ėjau keliu ir dainavau…“), parašyti 1944 m. liepos mėnesį, kai mūsų šeima buvo pasitraukusi į Paantvardžius ir Pažėrus, netoli pafrontės. Nuostabiai graži tų metų vasara, iš anapus sodybų išnyrantys vokiečių tankai, danguje rusų lėktuvai, prieš akis dundesiai iš Raseinių–Raudonės ruože sustojusio fronto, už pečių apkasų angas pražioję galimo naujo fronto ties Jurbarku nežinomumai, į Vakarus besitraukiančių, laikinai apsistojusių buvimas kėlė tragiškas visai ne vaikiškas nuotaikas. Visi laukė nacinės Vokietijos galo. O gal ir savo pačių… Nakvodavome atvirose daržinėse ant šieno, kai kada tiesiog pamiškėse, pasikloję patalus. Iš tolo ties Baltrušaičio tėviške prabėgant neužsimiršo kelių lėktuvų šokiai ir apie juos sprogimų kamuoliai, vaikui nesuprantami. Sugrįžę į Kuturius, gaudėme Kazimiero Barėno Tilžėje redaguojamą „Ateitį“, išmestą iš lėktuvo, nes jokios spaudos nebuvo. Jurbarko bažnyčioje pasilikdavau po Mišių, choras su apsistojusiais operos solistais ilgai giedodavo „Apsaugok, Aukščiausias“, „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“. Atsimenu rausvaplaukį solistą Vladą Baltrušaitį. Tuo laikotarpiu Brazdžionio parašyta labai gerų eilėraščių, auksinės klasikos, po modernizmo ir dar prieš pasukant į retoriką.

⁶ Juozo Girdzijausko monografija „Lietuvių eilėdara“, iš kurios turėjo būti išimami skyriai apie Aistį ir Brazdžionį, paskelbta vėliau nepriklausomybės apyaušryje.

⁷ Buvo stebėtinų atvejų. Pavyzdžiui, 1977 metais lankydamas Kauno onkologinėje ligoninėje brolį, dažnai užeidavau ir į antikvariatą. Vieną kartą, išgirdę, kad kalbu apie nepriklausomybės laikų kai kurias knygas, prie durų rašomojo stalo abiejose pusėse sėdėję vienodai apsirengę du jauni vyrai išeinančiam atidarė man pravirus stalčius naujutėlių „Per pasaulį keliauja žmogus“ pirmosios laidos knygų. Nupirkti būtų buvę ne pro šalį, nors ir pats turėjau savo, bet, pagalvojau, iš aukštai žvilgtelėjęs, o jeigu kur nors gatvėje, tik išėjus, pasiviję ir pasekę susistabdys, parodę ženklus…

(Bus daugiau)

© 2011 „XXI amžius“