Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Sugriovę šeimą – sugriausime valstybę

Genovaitė Baliukonytė

Konferencijos simboliu buvo pasirinkta ikona „Šventoji šeima“

Konferencijos prezidiumas Silvijos Knezekytės nuotrauka

Lapkričio 28 dieną Kauno arkivyskupijos konferencijų salė buvo pilnutėlė. Gausiai susirinkusiems Respublikinės ekumeninės konferencijos „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“ dalyviams – nuo Seimo narių iki studentų – pristigo kėdžių. Tai rodo, kaip šiandien visuomenei rūpi šeimos reikalai. Konferenciją rengė Kauno arkivyskupijos kurija kartu su Katalikų teologijos fakultetu. Konferenciją vedė Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas. Joje dalyvavo ir pranešimus skaitė Katalikų, Evangelikų Liuteronų bei Stačiatikių Bažnyčių Lietuvoje vadovai bei dvasininkai, taip pat teisės mokslų specialistai iš Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų (VDU ir VU).  Gaila, kad į spaudos konferenciją Kauno arkivyskupijos kurijoje atvyko tik negausus būrelis visuomenės informavimo priemonių atstovų – LTV „Panoramos“ bei katalikiškos žiniasklaidos žurnalistai, tačiau konferenciją buvo galima stebėti tiesiogiai internetu bei klausytis radijo bangomis. Transliacijas iš salės rengė Katalikų interneto tarnyba ir Marijos radijas. Konferencijos pabaigoje buvo perskaitytas trijų Lietuvos krikščioniškųjų Bažnyčių vadovų pasirašytas komunikatas. Užsiregistravusiems dalyviams išduoti kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai.

Prieš renginį spaudos atstovus patikinęs, kad Lietuvoje krikščioniškoms Bažnyčioms šeima yra labai svarbi, todėl jos susirūpinę, kad bandoma atskirti šeimą nuo santuokos ir įteisinti vadinamąją partnerystę, LVK pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius konferenciją pradėjo šeimos ir medžio palyginimu. Pasak Ekscelencijos, tvirta šeima atlaiko dideles audras, bet jeigu jos viduje įsiveisė puvinys, tai stipresnis vėjas perplėš ją kaip medį perpus. Skaitydamas pranešimą „Ar apginsime šeimą?“ arkivyskupas prisiminė kaip sovietmečiu buvo teisiamas už tai, kad per pamokslą pacitavo kelis pavyzdžius iš anuomet išleistos V. Čakalino knygelės „Meilė ir šeima“. Joje buvo apstu pavyzdžių, kaip komunizmo kūrėjai siekė sunaikinti tradicinę krikščionišką šeimą (Visą pranešimą spausdiname priede „Pro Vita“). Baigdamas kalbą arkivyskupas pabrėžė, kad Bažnyčia pripažįsta egzistuojant kitokį žmogų, bet jokiu būdu nepritaria ir nepritars jokioms jo parodijoms.

Kadangi Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas dr. Mindaugas Sabutis atvykti į konferenciją negalėjo, jo pranešimą „Šeima kaip pašaukimas“ perskaitė Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios kunigas, doc. dr. Dalius Petkūnas. Vyskupo pranešime buvo teigiama, kad jau tada, kai Dievas sutvėrė žmogų, atsirado ir įsakymai, skirti šeimai (gerbk tėvą ir motiną; nesvetimauk). Taigi pats Dievas norėjo, kad žmogus kurtų šeimą ir dalintųsi savo meile su kitais. Tačiau, pasak M. Sabučio, „galima sielvartauti dėl viso pasaulio, bet praeiti pro išmaldos prašantį“. Kartu pranešime akcentuota, kad šeima yra daugiau nei visuomenės ląstelė, ji yra jos pagrindas, jos centras. Anot evangelikų vyskupo, nors šiandien dėl šeimos krizės norime kaltinti emancipaciją, globalizaciją, bet iš tikrųjų viso to šaknys yra daug giliau. Tai kilo iš pirmųjų tėvų nuopuolio, kai Dievo nustatytą tvarką buvo bandyta pakeisti žmogaus sukurta ideologija. „Sukilimas prieš Kūrėją neatneša nieko gero – konstatavo vyskupas, – tik ligas, skausmą ir vienatvę“. Norint atsikratyti šios nuodėmės, būtina išpildyti savo pašaukimą, kurio ginklas – ne iš šio pasaulio, tai – tikėjimas, bet tikėjimo kova pirmiausia turi įvykti mūsų širdyse. Tačiau jei širdyse yra baimės ir netikrumo, kokia kova įmanoma?.. Todėl, kas benutiktų, turime nepalūžti ir prisiminti, kad esame ne vieni, kad turime gydantį ir viską sutvarkantį Dievą – Jo reikėtų prašyti, kad mūsų baimę pakeistų į drąsą. Vyskupo pranešimas baigtas liuteronų giesme šeimai: „Palaiminti namai, kuriuos meilingai/ Brangiausias Jėzus laukiamas yra./ (...) Palaiminti namai, jei sutuoktiniai/ Vieningos dvasios ir tyrų jausmų...“

Stačiatikių kunigas, Vilniaus kurijos kancleris Eugenijaus Rudenko savo pranešime „Bažnyčia, valstybė ir pamatinės šeimos vertybės“ irgi apgailestavo, jog šiandien visuomenė yra pavojuje, nes imamasi griauti jos vertybes. O juk pati santuoka yra žmogaus krikščioniškas pašaukimas, nes asmenybės pasikeitimas įvyksta tik santuokoje. Santuokoje gimus dviejų žmonių meilei, kuri atspindi pačią Dievo būties esmę, įvyksta kiekvieno asmens atsiskleidimas, jo asmenybės ištobulinimas, išbaigimas, kartu įveikiant vienatvę ir uždarumą. Taip pat atsiranda dar ir tai, kas yra nauja – atsiskleidžia slėpiningas Švenčiausios Trejybės atvaizdas. Todėl tik Dievo tvarkos laikydamasis žmogus gali gyventi laimingą ir harmoningą gyvenimą, ir tik tradicinė, vyro ir moters santuokinė sąjunga garantuoja vaikų dvasinę pusiausvyrą, psichologinį tvirtumą. Viešpats kūrė žmogų pagal savo paveikslą, sukurdamas meilę, kuri net būdama žmogiškos prigimties negali nusileisti iki gyvuliškų instinktų. Kad žmogus mylėtų Dievą, reikalingas ir kitas žmogus, bet jis – negali būti be asmens, jis arba vyras, arba moteris, o ne kažkoks jų mišinys. Lyčių skirtumai yra Dievo plano dalis. Pranešime taip pat buvo pabrėžta, kad „Valstybė turėtų remti ir stiprinti pastaruoju metu pašlijusį tradicinės, skirtingų lyčių, monogamiškos šeimos institutą“ ir nors „destruktyvumo apraiškų visiškai įveikti pasaulyje negalime, tačiau skelbdami tiesą, galime apsaugoti bent dalį žmonių“, – baigdamas kalbą sakė stačiatikių kunigas ir dar kartą pakartojo Maskvos Patriarcho Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininko, Volokolamsko metropolito Hilariono pasakytas mintis, kad „rusų ortodoksų Bažnyčia yra pasirengusi, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, paduoti dešinę draugystės ženklan (Gal 2, 9) visiems broliams ir seserims Kristuje, kurie jaučia tą patį nerimą dėl krikščionybės likimo ir dėl pasaulio bendrijos ateities.

Įdomiai pranešimą „Santuoka – uola, ant kurios statoma šeima“ perskaitė kunigas, VDU Santuokos ir šeimos studijų centro prof. dr. Andrius Narbekovas, kuris teigė, kad žmogaus noras būti laimingu yra susijęs su savirealizacija, o save realizuoti galima tik per meilę. Žmogus negali gyventi be meilės, vadinasi meilė yra žmogaus pašaukimas. Todėl, kai žmogus nutolsta nuo Dievo, jis griauna ne Bažnyčią, o save patį. Jei aiškinsimės, kaip mus mylėti moko Dievas, atsakymas bus, kad nuoširdžiai, save dovanojant kitam.  Žmonių, kurie save įprasmina kitaip (pavyzdžiui, dvasininkai, vienuoliai pasiaukodami tikėjimui – G.B.), yra nedaug ir jie yra išimtis. Visi kiti turėtų kurti šeimą, turėti vaikų, juos auklėti. „Kad šeima tikrai būtų vieta, kurioje tampama laimingu, kad būtų tautos stiprybės bei garbės lopšys, ji turi būti kuriama ir palaikoma ne bet kaip, bet pagal tam tikrus dėsnius. Moralinius dėsnius galima ignoruoti, jų nepaisyti, bet jie veikia“, – tvirtino kun. A. Narbekovas, teigdamas, kad žmonės Dievo pašaukti būti vaisingais, daugintis ir burtis į asmenų bendrystę, o po to į šeimą. Kai Dievas myli, teikia gyvybę, kai žmogus myli irgi teikia gyvybę. Būti kartu yra sutartis, o sutartis patvirtinama santuoka. Tačiau santuoka nėra vien tik socialinis institutas ir išoriškai organizuota gyvenimo forma. Ji paliečia pačią žmogaus esmę, jo atsiradimo slėpinį. Giliausia prasme santuoka yra prigimtinė ir nebūtinai suprantama vien kaip santuokos sakramentas (žinome, kad krikščionybei tik 2000 metų, o šis vyro ir moters bendro gyvenimo modelis gyvuoja nuo pat žmogaus sukūrimo pradžios). Meilė santuokoje įmanoma tik todėl, kad žmonės sukurti kaip skirtingi lytiški asmenys – moteris ir vyras. Santuoka, kaip laisvas apsisprendimas ir pasirinkimas, kyla iš pačios žmogaus prigimties. Gyvūnai šeimų nekuria, nors kai kurie gyvena monogamiškai. Pranešėjas pabrėžė, kad santuoka, kaip vyro ir moters viso gyvenimo kartu sutartis yra seniausia institucija – tai tarsi sandoros aktas be sandėrių ir išskaičiavimų. Ji yra senesnė už visas žinomas demokratines ir parlamentines valdymo formas bei teisines sistemas, nes gimsta iš meilės ir pasižadėjimo vienas kitam. Tai – Dievo planas ir Jis neduoda mums nepakeliamų užduočių. Dievo nustatyta tvarka yra skirta žmogui apsaugoti save patį ir nustatyti teisingą santykį su kitu žmogumi. Todėl tik santuokoje yra įmanomas visiškas abiejų asmenų lygiavertiškumas ir išnyksta pavojus būti panaudotam kaip priemonė. Tik santuokoje ir vaikas gali augti saugus ir lygus su tais, kurie jam duoda gyvybę, nes jis yra Dievo dovana. Ir jei paklaustume mažo vaiko, ko jis gyvenime nori labiausiai, šis atsakytų: tėčio, mamos ir namų. Ir taip buvo daugelį šimtmečių. Tik per kelias XX amžiaus kartas seksą, santuoką ir šeimą bandoma iš esmės perkonstruoti ir suvokti kažkaip naujai. Bandoma įtvirtinti seksą kaip kažkokį blogį, nors Dievo jis buvo sukurtas gėriui. Vyro ir moters tapimas vienu santuokoje tampa Kristaus tapimu vienu su Bažnyčia ir sudaro vieną didelį sakramentą – Santuokos sakramentą. Jis kviečia į abipusę tarnystę, abipusį paklusnumą, o tai šiandien įgauna negatyvią prasmę. Nors iš tiesų vyras turėtų būti tas, kuris tarnauja, tas, kuris myli, o moteris – ta, kuri yra mylima. Vyras turėtų greičiau numirti, nei pažeisti moters savigarbą. Juk to labiausiai šiandien trokšta kiekviena moteris. Todėl Santuokos sakramentas ir prasideda priesaikos davimu: „kol mirtis mus išskirs...“, o pats lytinis aktas – nuo dviejų kūnų tapimo vienu – ne kas kitas, kaip santuokinis šios priesaikos atnaujinimas – „aš visas esu tavo iki mirties“. Lytinis aktas turi iš prigimties vedybinę prasmę: meilė stipri kaip mirtis vadinama santuoka. Ir jei besiruošiantys tuoktis negali pasakyti, kad vienas dėl kito pasiryžę numirti, tai reikėtų pagalvoti, ar jiems tuoktis. Iki šiol gamta pasirūpino, pasaulis neišnyko. Šiandien vyrai bijo susirišti santuoka, o moterys santuokoje jaučia pažeminimą, taip yra todėl, kad gyvename palaidame pasaulyje. Baigdamas kalbą kun. A. Narbekovas sakė: „Dievas mums duoda galimybę – vienintelį gyvenimą, realizuoti save ir būti laimingais. Jis kviečia statyti mūsų gyvenimo namą ne ant smėlio, bet ant uolos, kuri yra santuoka, pagrįsta meile, stipria kaip mirtis. Statyti ant smėlio – tai pradėti kažką be patikimo pagrindo, turėti nepagrįstų planų, būti paiku žmogumi pasistačiusiu namą ant smėlio, kurį netrukus nuplaus liūtis. Mūsų pasirinkimas – būti paikais ar nepaikais, statyti namą ant smėlio ar ant uolos.“

VU Teisės fakulteto doc. dr. Vaidotas Vaičaitis pranešimą „Konstitucinio Teismo motyvai ir alternatyvi konstitucinė šeimos samprata“ pradėjo palyginimu, kad šeimos samprata labai puikiai atsispindi konferencijos parinktame simbolyje – Šventosios Šeimos ikonoje. Jis sakė: „Ikonoje matome pirmosios Bažnyčios prototipą: tėvą, motiną ir sūnų, kuris yra šeimos centre. Sūnus prisiglaudęs prie motinos, o tėvas švelniai apglėbęs abu savo rankose, kaip tikras šeimos globėjas. Taigi ikonoje vaikas yra šeimos centre, tačiau visi trys tarpusavyje susiję ir sudaro organišką šeimos vienetą, iš kurio neįmanoma išimti kurios nors dalies nesugriovus visumos. Ši ikona puikiai atitinka šiuolaikinę šeimos sampratą, pagal kurią vaiko interesai turėti abu tėvus turi būti šeimos teisės pagrindas. Kita vertus, ikona leidžia suprasti, jog vaikas ar kitas šeimos narys turi būti suprantamas šeimos kaip vieneto kontekste.“ Daugiausia dėmesio savo pranešime V. Vaičaitis skyrė Konstitucinio Teismo nutarimo dėl šeimos sampratos, galimų Konstitucijos nagrinėjimo būdų pristatymui bei situacijos ir pasekmių po 38 Konstitucijos straipsnio išaiškinimo aptarimui. Pasak Konstitucinės Teisės specialisto, įmanoma įsivaizduoti valstybę be visuomeninių organizacijų, politinių partijų ar profsąjungų, bet neįmanoma valstybės įsivaizduoti be šeimos. Jis teigė: „Konstitucinis Teismas, neva norėdamas neleisti diskriminuoti ne santuokoje gyvenančių asmenų, diskriminuoja santuokinę šeimą, nes neatsižvelgia į Konstitucijoje numatytą santuokos registravimo prievolę ir iš to kylančius teisinius suvaržymus, ypač skyrybų atveju.“ Apibendrindamas savo pranešimą, pranešėjas konstatavo: „Konstitucija, kad galėtų būti visų gerbiamas dokumentas, gali ir turi atspindėti tam tikras vertybes bei vaidinti ir tam tikrą siekiamo idealo vaidmenį. Šios vertybės ir yra įtvirtintos Konstitucijos 38 straipsnyje, kuriame numatyta tik viena šeimos sudarymo forma – tai santuoka. Jei teigiame, kad šeima gali būti sudaryta tik santuokos pagrindu – žinoma, mes šiek tiek sakralizuojame šeimą, iškeliame virš kitų galimybių sukurti šeimos padėtį. Tačiau jeigu yra atvirkščiai – jeigu užtenka tam tikrų neformalių santykių – tuomet tai yra šeimos santykių sumenkinimas. Todėl KT, nenorėdamas diskriminuoti ne santuokoje gyvenančių asmenų, diskriminuoja santuokinę šeimą. Šiuo atveju neįmanoma atrasti aukso vidurio“.

Pranešime „Santuokos vertė ir prasmė teisinėje sistemoje“ VDU Teisės fakulteto dėstytojas Vygantas Malinauskas teisinę tvarką visuomenėje susiejo su būtinybe apsaugoti pamatinį gėrį ir sudaryti sąlygas juo naudotis.

Vienas pamatinių gėrių yra šeima ir „niekada neišsimokėsime savo tėvams už tai, ką iš jų gavome ir mūsų vaikai mums liks skolingi.“ Pasak V. Malinausko, santuoka yra nuolatinis įsipareigojimas, kuris suponuoja kitas moralines vertybes, tokias kaip ištikimybė, monogamija, pastovumas, ir yra orientuota į vaikų gimdymą. Santuokos paskirtis – sukurti moralinį ryšį tarp tėvo ir motinos, kuris teigiamai veiktų vaiko sąmonę, jo augimą. Jo nuomone, šeima nėra beformis darinys, ji turi tam tikrą struktūrą, nors gali įgyti skirtingas konfigūracijas: „Nesvarbu kokia šeima, bet jos struktūros centre visą laiką privalo būti tėtis ir mama. Kai vieno ar abiejų nėra – stengiamasi šį trūkumą kompensuoti, tą funkciją perduodant tetoms, dėdėms, seneliams, broliams, seserims. Tėtis ir mama – šeimos struktūros centras. Juk jeigu giminėje nėra dėdžių, tetų ir senelių – tėvai nesistengia jų kaip nors pavaduoti ar kompensuoti.“ Todėl Valstybė, palaikydama santuoką, pasak teisininko, parodytų, kokių vertybinių nuostatų ji tikisi iš savo piliečių, apsisprendusių kurti šeimas, o „moralinės kaip ir teisinės normos nėra skirtos aprašyti tikrovės faktus. Jų paskirtis – kreipti visuomenės narių elgesį tam tikra linkme.“

Konferencijoje buvo priimtas ir trijų didžiausių Lietuvoje krikščionių Bažnyčių hierarchų  – Kauno arkiv. S. Tamkevičiaus, Visos Lietuvos Stačiatikių metropolito Inokentijaus bei Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio pasirašytas komunikatas „Santuokos ir šeimos ryšys – istorinis bei visuotinis“, kuriame ne tik aptariama šeimos ir santuokos vertė, bet ir kviečiama „iš naujo apgalvoti Konstitucinio Teismo sprendimą, pabrėžiant santuokos svarbą, ir kartu dirbti, kad teisėje ir viešajame gyvenime istorinis bei visuotinis santuokos ir šeimos ryšys būtų atkurtas atspindint jos unikalią ir esminę prigimtį.“

Konferencijos pabaigoje arkiv. S. Tamkevičius padėkojo visiems pranešėjams, dalyviams ir ypač – broliams krikščionims už jų greitą ir gyvą atsiliepimą rengiant šią konferenciją, ir pavadino krikščioniškų Bažnyčių bendravimą Lietuvoje labai geru mūsų laikų ženklu.

© 2011 „XXI amžius“