Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Dievo klausimo aktualumas šiandien

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina šeimą

Sekuliarizuoto mentaliteto nepajėgumas

Iškeldamas pasauliečių tikinčiųjų vaidmenį naujojo evangelizavimo uždavinių kontekste, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad šiai Bažnyčios misijai yra reikalingas visų jos narių indėlis. Šventasis Tėvas apie tai kalbėjo lapkričio 26 dieną Vatikane, susitikęs su čia vykusios Popiežiškosios pasauliečių tarybos 35-osios metinės sesijos dalyviais, kurie šiemet svarstė temą „Dievo klausimas šiandienos pasaulyje“. Minėta Šventojo Sosto dikasterija, vadovaujama Tarybos pirmininko lenko kardinolo Stanislavo Rylkos ir Tarybos sekretoriaus vokiečio vyskupo Jozefo Klemenso, koordinuoja bažnytinių pasauliečių sąjūdžių ir organizacijų veikimą, rengia jų tarptautinius susitikimus, tokius, kaip Pasaulinės jaunimo dienos.

Kreipdamasis į audiencijos dalyvius, Popiežius priminė, kad ateinančiais 2012 metais bus daug didelių įvykių Bažnyčios gyvenime, įskaitant naujajam evangelizavimui skirtą Vyskupų Sinodą ir Tikėjimo metų paskelbimą. „Dievo klausimas“ čia bus svarbiausias, nes prie to reikia neatidėliotinai sugrįžti rūpinantis žmogaus orumu visose jo egzistencijos srityse. Ypač šiandien, kai „paplitęs mentalitetas, atmetęs bet kokią nuorodą į antgamtiškumą, jau nepajėgus išsaugoti žmogiškumo, – sakė Šventasis Tėvas. Tai patvirtina ir bendrosios krizės šėlsmas pasaulyje: nuo prasmės ir vertybių krizės iki ekonominės ir socialinės krizės. Pozityvistinis gyvenimo būdas, viską bandant „apskaičiuoti ir išmatuoti“, veda į žlugimą, nes užtroškina pačią žmogaus sielą.

Sugrįžimas prie „Dievo klausimo“, kaip „klausimų klausimo“, žmogui  yra esminis reikalas, siekiant to, kas yra prigimta jo širdžiai – tiesos, laimės, tikrosios laisvės. Benediktas XVI akcentavo savo enciklikos „Spe Salvi“ teiginį, kad iš naujo keldamas Dievo klausimą, žmogus tampa atviras vilčiai, kurios reikia jo žemiškojo gyvenimo kelionėje. Svarstant Dievo klausimo sugrąžinimą, kaip pagrindinę žmogaus gyvenimo problemą, svarbu suvokti, jog tai nėra tik „etinis pasirinkimas“ ar kokios nors „kilnios idėjos“ priėmimas, bet susitikimo su Asmeniu, su Dievo Sūnumi Jėzumi Kristumi, įvykis.

Krikščioniško liudijimo pareiga

Visa tai galima pasiekti per susitikimą ir liudijimo priėmimą tų, „kurie turi tikėjimo dovaną, tų, kurie gyvena artimame santykyje su Viešpačiu“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taigi Dievas pažįstamas per tuos vyrus ir moteris, kurie jau yra Jį sutikę. Štai čia ir iškyla aktyvaus ir sąmoningo pasauliečio tikinčiojo išskirtinės svarbos pašaukimas skatinti savo aplinkoje tikrą krikščionišką santvarką. „Jūs esate pašaukti nešti „Dievo klausimo“ reikalingumo skaidrų liudijimą kiekvienoje minties ir veikimo srityje, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI audiencijos dalyviams. – Šeimoje, darbo vietoje, politikoje ir ekonomikoje šiuolaikiniam žmogui reikia savo akimis pamatyti ir paliesti, reikia pajusti, koks yra skirtumas tarp buvimo su Dievu ir buvimo be Dievo“.

Taigi dabartinis sekuliarizuotas mentalitetas, kuris yra užsisklendęs nuo antgamtiškumo, įpareigoja sąmoningus ir aktyvius krikščionis ryžtingai pabrėžti Dievo centriškumą ne tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime, socialinėje, ekonominėje ir politinėje srityse. Iki šiol buvo remiamasi prielaida, kad krikščioniškasis tikėjimas yra visuotinai pripažįstamas, todėl nereikia rūpintis jo tvirtumu, kad tai, neva, tik „kunigų reikalas“. Tačiau taip nėra, kadangi „krikščionys gyvena ne tolimoje planetoje, bet realiame mūsų pasaulyje, todėl nėra apdrausti nuo „nelaimių“, o dalinasi nerimu, dabartinės (moralinės) orientacijos stoka ir kitais mūsų laikmečio sunkumais, – teigė Šventasis Tėvas.

Jis pabrėžė, kad ne mažiau svarbu kelti Dievo klausimą ir pačioje bažnytinėje aplinkoje, kurioje šiandien daug paviršutiniško formalumo be gilesnio apmąstymo ir liudijimo. Juk dažnai netgi praktikuojantys tikėjimą krikščionys nesiremia Dievu savo kasdieninėje veikloje, svarstymuose, netgi svarbiausiuose gyvenimo sprendimuose. Todėl ir jiems mūsų laikmečio iššūkis bei poreikis yra „gilus širdies atsivertimas“, kad su Krikšto sakramentu gavę įpareigojimą būti „pasaulio šviesa ir žemės druska“, jie realiai šį savo pašaukimą įgyvendintų.

Kontinentinių susitikimų reikšmė

Pirmojoje kalbos dalyje pasidžiaugęs vaisinga Popiežiškosios šeimos tarybos, kurią kartu su vyskupų ir kunigų atstovais taip pat sudaro pasauliečių iš viso pasaulio bendruomenių veikėjai, veikla, Popiežius paminėjo svarbiausius 2011 metais organizuotus renginius: Azijos katalikų pasauliečių kongresą ir Pasaulines jaunimo dienas. Pietų Korėjos sostinėje Seule vykęs Azijos katalikų pasauliečių susitikimas – pirmasis tokio pobūdžio kontinentinis renginys – buvo labai svarbus evangelizacijai, žinant, kad tame žemyne telkiasi didesnė pusė planetos gyventojų, o krikščionys sudaro tik nedidelę mažumą. Be to, dėl ideologinių priežasčių (pavyzdžiui, komunistinėje Kinijoje) ir kitų religijų (islamo, hinduizmo) tam tikrų fundamentalistinių tendencijų, vietos krikščionys išgyvena daug sunkumų, neretai patiria žiaurius ir smurtingus persekiojimus.

Todėl Seule vykęs susitikimas suteikė progą Azijos katalikams pasauliečiams, jų asociacijoms, sąjūdžiams, naujoms bendruomenėms sustiprinti savo įsipareigojimus ir ryžtą jų misijai. „Šie mūsų broliai pasigėrėtinai neša sekimo Kristumi liudijimą, rodydami visiems mums, kaip tvirtas tikėjimas atveria naujas evangelizavimo sritis Azijoje“, – pripažino Šventasis Tėvas. Jis pasidžiaugė, kad ateinančiais metais panašų kongresą Popiežiškoji pasauliečių taryba Kamerūne organizuos ir Afrikos tikintiesiems pasauliečiams. Tokie kontinentiniai susitikimai turi didžiulę reikšmę evangelizavimo skatinimui, taip pat ryšių tarp vietinių Bažnyčių ir Visuotinės Bažnyčios stiprinimui. Reikia tikėtis, jog ir sekuliarizuotoje Europoje pasauliečiai sieks našaus bendradarbiavimo naujosios evangelizacijos baruose.

Atkreipęs dėmesį į kitą svarbų besibaigiančių metų įvykį – Ispanijos sostinėje Madride vykusias Pasaulines jaunimo dienas, kuriose jam pačiam teko dalyvauti, – popiežius Benediktas XVI kalbėjo: „Aš pats tikrai galėjau matyti ir apmąstyti, kaip daugybė jaunų žmonių, entuziastingai susirinkusių iš viso pasaulio, gebėjo sutikti Viešpatį ir patirti visuotinę brolybę“. Anot Šventojo Tėvo, „toks nepaprastas tikėjimo šviesos srautas“, apėmęs Madridą, gal visą senąją Europą ir visą pasaulį, rodo, jog Dievo paieška tarp šiandienos jaunimo yra pačiu laiku. „Niekas negalėjo likti abejingas ir niekas negalėjo galvoti, kad Dievo klausimas nėra aktualus šiandien“, – sakė Benediktas XVI, ir pabrėžė, kad visi laukia ir aktyviai rengiasi kitam Pasaulio jaunimo dienų susitikimui, kuris 2013 metais įvyks Brazilijos mieste Rio de Ženeire.

Vertingos Vatikano II Susirinkimo nuorodos

Baigiant šią apžvalgą norisi priminti,  kad Popiežiškosios pasauliečių tarybos įkūrimo pageidavo pats Vatikano II Susirinkimas, kurio 1965 metų lapkričio 18 dienos Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą – „Apostolicam Actnositatem“ – tiesiogiai siūloma: „Prie Apaštalų Sosto tebūnie įkurtas tam tikras specialus pasauliečių apaštalavimui padėti ir skatinti sekretoriatas, kaip centras, kuris atitinkamomis priemonėmis rinktų žinias apie įvairias pasauliečių apaštalavimo institucijas, užsiimtų šioje srityje kylančių klausimų svarstymu bei savo patarimais padėtų hierarchijai ir pasauliečiams apaštalavimo darbuose“.

Įdomu pastebėti, kad tame pačiame dokumente panašias institucijas rekomenduojama įkurti ir vietinių Bažnyčių lygmenyje: „Diecezijose, kiek tai įmanoma, tebūnie sudarytos tarybos, kurios, dvasininkams bei vienuoliams deramai bendradarbiaujant su pasauliečiais, padėtų Bažnyčiai apaštalavimo darbe – tiek ugdymo ir pašventinimo srityje, tiek labdaros, socialinėje ir kitose srityse. Šios tarybos rūpinsis įvairių pasauliečių sąjungų, institucijų veiklos koordinavimu, „neliečiant jų esminių savybių ir autonomijos“. Dokumente „Apostolicam Actnositatem“ taip pat pripažįstama, kad gali būti sudarytos pasauliečių veikimo koordinavimo tarybos tarpparapijiniame, tarpdieceziniame ir nacionaliniame lygmenyse. Tai padarytų katalikų tikinčiųjų dalyvavimą svarbesnį ne tik Bažnyčios, bet ir valstybės gyvenime. Naujojo evangelizavimo uždaviniai ir sekuliarizmo iššūkiai šias nuorodas skatina iš naujo prisiminti.

© 2011 „XXI amžius“