Kultūros zona

2011 metai

Naujienų vaivorykštė

Dainuodamos geriau jaučia krašto istoriją ir tradicijų prasmę

Pastrėvio etnografiniam ansambliui „Vuolasta“ – 25-eri

Daiva Červokienė

„Vuolastos“ ansamblio dalyvės su Pastrėvio seniūnijos darbuotojų apjuostomis jubiliejinėmis juostomis

„Vuolastos“ 25-erių metų jubiliejaus renginyje, kuris tapo bendruomenės švente, pasirodė ir kitas seniūnijos meno kolektyvas – kaimo kapela „Varnalėša“

„Vuolastos“ įkūrėja ir vadovė, kraštotyrininkė Laima Tidikienė su vaikaičiu Klaudijaus DRISKIAUS nuotrauka

Pastrėvio etnografinio ansamblio „Vuolasta“ dainininkės „Vuolastos“ įkūrėją ir vadovę Laimą Tidikienę sveikina Pastrėvio seniūnas Arūnas Kanapeckas

Žvelgiant iš tautos raidos perspektyvos, 25 metai – mažai, tačiau vieno žmogaus, kolektyvo gyvenime – jau daugoka. Lapkričio 18 dieną 25-erius gyvavimo metus atšventė Pastrėvio kaimo (Elektrėnų sav.) etnografinis ansamblis „Vuolasta“, kuriam vadovauja krašto šviesuolė, buvusi agronomė, kraštotyrininkė Laima Tidikienė. Į šio ansamblio istoriją įsiliejo daug tautai svarbių įvykių ir patyrimų.

Pradžių pradžia ir reikšmingiausi įvykiai

1986 metais įkurto folklorinio ansamblio vadovė L. Tidikienė prisimena, kad 1960-aisiais atvykus dirbti į Pastrėvį iš karto pastebėjo, jog žmonės čia labai mėgsta dainuoti. Ji, jaunutė agronomė, dažnai nueidavo padainuoti su šviesios atminties Maryte Blujiene į biblioteką, kurioje ši dirbo, ar užsukdavo pas ją į namus. Per kolūkio šventes šis  moterų duetas ir scenoje dainų užtraukdavo. O jeigu jau kelios dainininkės yra, kodėl ir viso ansamblio nesuburti? Taigi pasitarę su kultūros namų direktoriumi Aleksu Dulke, nutarė suburti etnografinį moterų ansamblį. Aleksas ir daininga agronomė kvietė dainą mėgstančias moteris ateiti dainuoti drauge, dalintis šio krašto folkloro lobiais. Taip ansamblis pamažu augo. Buvo metas, kai „Vuolasta“ rinkosi kiekvieną savaitę, o prieš šventes, renginius, kai tekdavo kur nors koncertuoti, ir dažniau. Kai 1992 metais Pastrėvy kultūros namus uždarė ir visi kolektyvai išsibarstė, etnografinis ansamblis gyvavo, moterys ėmė rinktis pas L. Tidikienę namuose. Kolektyvas ne tik išliko, bet ir ketvirtį amžiaus beveik nepakito. 2001-aisiais, minėdamos etnografinio ansamblio 15 metų gyvavimo sukaktį, moterys pasivadino mažo upelio Vuolastos vardu. Kodėl? Rinkdamos kolektyvui pavadinimą jos siūlė įvairius variantus, norėjo kažko išskirtinio, su jų vietove susijusio. Kai Bronė Cibulskienė pasiūlė vadintis „Vuolasta“, kitos džiugiai pritarė. O pažymėjusios savo veiklos 20-metį ir besiruošdamos išleisti savo video diską su dainomis,  ansamblio narės išsiruošė dar kartą pasidairyti, kaip ta Vuolasta atrodo. Ekskursijai vadovavo Ona Sinkevičienė, kuri  ilgai gyveno Vindziulių kaime, netoli Vuolastos ištakų. Taigi moterys pravažiavo Žuvyčių kaimą, paėjėjo iki miško. Netoli jo – ir miškininkų įkurta stovyklavietė su pirtele, tvenkiniu, pavėsine, prie kurios susėdo pailsėti ir pabendrauti.

2008 metais „Vuolasta“ į video plokštelę  įrašė 36 savo atliekamas dainas. Plokštelės operatorė –  Aldona Kazakevičienė, savo mėgėjiška kamera filmavo ir dainininkių sodybose,  ir prie Vuolastos ištakų.

Ansamblio repertuaras ir istorija

Pirmosiomis Pastrėvio moterų ansamblio „dainų skrynelėmis“ tapo Marytė Stančikienė ir Pranutė Taurienė. Jaunystėje, Pakalnių ir Budzylių kaimuose, iš mamų ir senelių išmoktos dainos apie kaimo gyvenimą ir moters dalią beveik penkerius metus dominavo „Vuolastos“ repertuare. „Aš pas savo motuly“, „Anoj pusėj ežero“, „Tėvelio dvarelis aukštai stovėjo“, „Išlėk sakale ilgai nesivėlink“, „Aušta aušrele, teka saulelė“ – tai bene dažniausiai tarybiniais metais ansamblio dainuotos dainos.

Kai moterys užtraukdavo senovines dainas tarmiškai, kaip žmonės įpratę, susirinkusieji noriai joms pritardavo, negailėdavo plojimų. Pasak L. Tidikienės, kurį laiką moterys dainavo beveik vien liaudies dainas, vėliau pradėjo dainuoti ir romansus. „Per koncertus labai svarbu, kad būtų dainų, kurias visi moka.  Tada  publika greičiau išsijudina, garsiau ploja, gausiau vakaronėse dalyvauja“, – pastebėjo L.Tidikienė.

Prasidėjus Sąjūdžiui, „Vuolastos“ repertuaras pasipildė tremtinių ir partizanų  dainomis. Jos artimos visoms ansamblio moterims, nors „Vuolastoje“ tremtinių nėra. Pasak dainingų pastrėviškių, šiame krašte nebuvo daug tremtinių, nes jo žmonės sąlygiškai buvo neturtingi, žemės čia prastokos, nederlingos. Ponios Laimos šeima tremtiniais taip pat nelaikyta. Tačiau jos tėvų sodyba Domeikavos kaime, prie Kauno, pokariu buvo išdraskyta. Laimos tėvai buvo mokytojai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1939 metais, nusipirko 10 ha žemės, pradėjo kurti ūkį, pasistatė laikiną namelį, tvartą, ruošėsi mūryti namą, nusipirko plytų, rąstų ir sudėjo sklype. Prasidėjo karas. Frontas ėjo, sodybos nepalietė, bet išdraskė sovietai. Tėvą suėmė ir išvežė, Laimą ir motiną išvarė iš namų...  

Beveik penkeriais metais vyresnis brolis Algimantas tada mokėsi Kaune, tad ji su mama prisiglaudė palėpėje, kur jis nuomojo butą. Bet Kaune jie negalėjo išsilaikyti. Vėliau mama pažįstamiems padedant gavo darbo Ariogalos rajone, o aštuonerių metų Laimą išsiuntė pas tetą ūkininkę prie Žagarės. Netrukus ir ten pasirodė stribai, tetos šeimą išvežė į Sibirą, o Laimą paliko.

Prasidėjus „perestroikai“, kai Vilniuje vykdavo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio renginiai, į juos skubėdavo ir Laima su šviesios atminties vyru Juozu. Ji ėmėsi iniciatyvos, kad pastrėviškiai 1989-ųjų rugpjūtį prisijungtų prie Baltijos kelio, dalyvautų 1991 metų sausio 13-osios aukų šermenyse Vilniuje.

 „Su kokiu džiaugsmu važiavom į Baltijos kelią. Kokia euforija! Susikimbam rankomis. Neįtikėtini jausmai, viltys, džiaugsmas... 1990-ieji, kovo 11-oji. Nepriklausomybė! Didžiulis džiaugsmas ir pakilimas! Dauguma kolūkiečių labai nuoširdžiai  susirinkimo metu ūkyje sugiedojo Lietuvos himną. Net stebėjausi, kad visi jį prisimena ir moka. Galvojau: kaip gaila, kad mano tėvas, buvęs politinis kalinys Vorkutos lageryje, ir mama, tiek patyrusi vargo, nesulaukė tų džiaugsmingų dienų“, – savo parengtoje knygelėje „Pastrėvio apylinkių istorija“ rašė L.Tidikienė.

Po Baltijos kelio Laima su vyru pirmieji Pastrėvyje pasisiuvo Lietuvos vėliavą ir iškėlė ją kaime 1990-ųjų vasario 16-ąją. Laisvės gynėjų dienai, sausio 13-ajai, L.Tidikienė su

M. Stancikiene sukūrė dainą. L.Tidikienė parengė ir išleido knygelę apie šio krašto Lietuvos savanorius.

Jubiliejaus šventė

„Vuolastos“ jubiliejus tapo visos Pastrėvio kaimo bendruomenės švente. Į renginį šio etnografinio ansamblio narės įžengė pro Pastrėvio kaimo kapelos „Varnalėša“, perėmusio kelias „Vuolastos“ dainas,   iškeltus tautinių juostų vartus. „Vuolastos“ vadovė L. Tidikienė trumpai papasakojo apie kiekvieną dalyvę, tylos minute paprašė pagerbti Amžinybėn iškeliavusias dvi  ansamblio dainininkes.

Visus pasakojimus apie ansamblio dalyves ir kolektyvo veiklą vadovė sudėjo į knygutę „Pastrėvio etnografinis ansamblis „Vuolasta““, kurios išleidimu pasirūpino ir ansamblio narėms įteikė Elektrėnų savivaldybės etnokultūrologė, tautodailininkė, poetė Ona Rasutė Šakienė.

 „Vuolastos“ moteris sveikino Elektrėnų mero pavaduotojas Viktoras Valiušis ir Kultūros skyriaus vyr. specialistė Ramutė Strebeikienė, Pastrėvio pagrindinės mokyklos direktorė Dangutė Stasiūnienė, bibliotekos vedėja Danutė Kananavičienė, Pastrėvio seniūnijos darbuotojai, Pastrėvio kaimo kapela „Varnalėša“ (vadovė Aldona Kazakevičienė, įkūrėja Irina Bartusevičienė), Trakų kapela „Linksmoji armonika“ (vadovas Aleksas Dulkė), bardas Romas Naidzinavičius. Pastrėvio seniūnas Arūnas Kanapeckas su seniūnijos darbuotojomis „Vuolastos“ 25-erių metų jubiliejaus proga išaustomis juostomis apjuosė visas ansamblio dalyves, joms įteikė vardines padėkas, atminimo dovanas ir gėlių.

Kai moterys, pasipuošusios tautiniais rūbais, savadarbėmis prijuostėmis, užsirišusios baltas skareles, uždainuodavo, nejučia pritardavo beveik visa salė. „Tai ir yra žavingiausia, nes liaudies daina – ne scenos menas, ji savo skausmingu ilgesiu rikiuoja gyvenimo prasmes, o kartais ir šmaikščiu žodeliu „užkabina“ žmogų, jo esmę, moko nebijoti pasijuokti iš savęs“, – pabrėžė O. R. Šakienė.

Teikia ir sveikatos

Ilgiausiai „Vuolastoje“ be ansamblio vadovės dainuoja Marytė Stančikienė, Pranutė Taurienė, Bronė Cibulskienė, Verutė Butkevičienė. Nuo Valkininkų kilusi Zofija Pinelienė, į „Vuolastą“ atėjusi prieš 22  metus, ansamblio repertuarą papildė keliolika tikrų šilinių dzūkų dainų.

 „Dabar kaip niekad branginame jau retėjančius mūsų grupelės susitikimus. Dainavimas mus atjaunina, suteikia sveikatos. Žinome, kad už visus turtus svarbesnis tas mūsų bendravimas, jis apsaugo nuo depresijos, vienatvės“, – rašė L. Tidikienė ansamblio jubiliejui skirtoje knygutėje. Atšventus savo etnografinio ansamblio, kuris Pastrėvyje gana ilgai buvo vienintelis meno kolektyvas, jubiliejų, dainingoms pastrėviškėms kirba klausimas, ar pajėgs dar kito jubiliejaus sulaukti – juk susirinkti visoms padainuoti jau labai sunku, o taip norisi..

Nevalia nepastebėti, kad „Vuolastos“ moterys puoselėja ne tik liaudies dainas, bet ir mūsų tėvų ir protėvių gyvenimo būdą. Beveik visos gieda ir Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje, pakviestos neatsisako ir aplinkinių kaimų žmonių giesmėmis palydėti į amžinąją kelionę, kelios jų dalyvauja Semeliškių parapijos „Caritas“ veikloje.

Pastrėvys,
Elektrėnų savivaldybė
Autorės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“