Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žaidimas su ugnimi

Linas ŠALNA

Lapkričio pabaigoje, kai netrukus jau turėjo būti patvirtintas biudžeto projektas, finansų ministrė Ingrida Šimonytė staiga pareiškė, kad 2012 metų bendrojo vidaus produkto augimas sieks ne anksčiau prognozuotą 4,8 proc. lygį, bet tik 2,5 proc., t.y. ekonomikos augimas bus vos ne du kartus mažesnis nei anksčiau manyta. Todėl biudžeto projekte atsirandanti 1 mlrd. litų „skylė“ ir biudžeto deficitas esą viršys leistinus Mastrichto kriterijus, o to negalima leisti. Iš kur atsiranda „skylė“ biudžete, ministrė neaiškino. Matyt, galvojo, kad nepašvęstiesiems nebūtina to žinoti. Šiaip ar taip netikėtas tos „skylės“ suradimas sukėlė košmarą valdančiajai koalicijai. Ministrė su premjero pagalba pasirengė ieškoti rezervų. Aišku, rezervas jau seniai išmėgintas – didinti PVM. Didinti iki nematytų Europoje aukštumų – net iki 23–24 procentų. Gal ir yra dar kur nors aukštesnių, tačiau toks aukštas PVM tarifas viskam, išskyrus šildymą ir knygų leidybą (kai kurie dešinieji seimūnai labai glaudžiai susiję su šiuo „verslu“, todėl ir leidžia jam išskirtinę teisę), tikrai yra vien Lietuvoje, panaikinusioje bet kokią šio mokesčio diferencijavimo galimybę – net būtiniesiems maisto produktams, vaistams, visuomeniniam transportui. Toks PVM didinimas sukėlė košmarą koalicijoje esantiems liberalams. Liberalcentristų vadovas Algis Čaplikas pareiškė, kad konservatorių siūlymai dėl PVM kėlimo iki 23–24 procentų pavers Lietuvą gražiu pakaruokliu – šalis bus negyva, nors Briuselio biurokratams atrodys gražiai.  Juk nėra būtina išlaikyti 3 proc. biudžeto deficitą – daugelio Europos šalių deficitai didesni. A. Čaplikas teigė, kad jau pavargo nuo nuolatinių konservatorių pastangų nepaisyti partnerių nuomonės. Liberalų sąjūdžio pirmininkas, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis pareiškė, kad didieji koalicijos partneriai artėjant rinkimams bijo stipriai karpyti išlaidas, todėl renkasi paprasčiausią būdą – didinti PVM. Be abejo, didinti PVM – labai lengvas ir greitas biudžeto „skylės“ užkišimo būdas. Tačiau jis neišvengiamai sukels naują kainų karuselę – tai pastebėjo ne vienas politikas, apžvalgininkas, tai sukėlė ir verslininkų nepasitenkinimą. E. Masiulis pasiūlė spręsti biudžeto „skylės“ klausimą būtent karpant valdžios sektoriaus išlaidas – net iki 3,5 proc. Nors kalbėdamas viešai susisiekimo ministras mintyje jau turėjo ką kita – geriausia rezervų ieškoti... vėl apkarpant pensijas: reikia dar toliau apiplėšinėti pensininkus, nes jie kantrūs ir ramūs. Be to, yra supriešinti su dirbančiais jaunais žmonėmis, neva be reikalo „išlaikančiais“ pensininkus iš savo uždarbių.

Norėdamas išlaikyti iš narvo bebėgančius liberalus, premjeras A. Kubilius jiems nusileido. Kaipgi nenusileisi, jei dar spalio mėnesį jis pats patvirtino, kad ministrų kabinetas „neplanuoja jokių ekstraordinarinių priemonių – ypač tokių, kaip didinti PVM“. Vadinasi, žodžio reikia laikytis. Nors skubiai ir neplanuotai surengtame valdančiosios koalicijos lyderių pasitarime su prezidente D. Grybauskaite dėl kitų metų biudžeto projekto taip ir liko neaišku, ar prezidentė pritaria PVM didinimui net 2–3 procentiniais punktais (vieni konservatoriai suprato vienaip, kiti – kitaip, o TS-LKD frakcijos seniūnas J. Razma netgi teigė, kad jokių susitarimų jokia forma nėra, o „PVM didinimas nėra vienintelė biudžeto balansavimo priemonė“, matyt, leisdamas suprasti, kad biudžeto balansavimui vėl reikės panaudoti pensijas, kaip to reikalauja koalicijos liberalieji partneriai), tačiau šį pirmadienį valdančioji koalicija ir Vyriausybė, ieškodamos būdų, kaip „užlopyti“ maždaug milijardo litų „skylę“ kitų metų biudžete, nusprendžia: 600 mln. litų trūkumą Vyriausybė ketina kompensuoti 4 procentais mažindama valstybės sektoriaus išlaidas, 250 mln. litų – grąžindama tik pusę žadėto pensijų dydžio, dar 150 mln. litų ketinama sutaupyti karpant išlaidas „Sodros“ ir privalomojo sveikatos draudimo fonduose. Anot premjero, kiekvienas ministras turės apsispręsti, kaip mažinti išlaidas savo sektoriuje. Tai nelies ministerijų darbuotojų atlyginimo. Tai vėl savotiška nuolaida E. Masiuliui, kuris dar anksčiau, pavasarį, nesutiko apkarpyti savo ministerijos darbuotojų atlyginimų, kai buvo pasiūlyta ministerijų išlaidas mažinti 2 proc. Dabar jis vėl žada išradingai spręsti apkarpomas išlaidas – „stengsimės, kad nebūtų mažinami atlyginimai, bet dėl optimalesnio valdymo galbūt sumažės pačių etatų skaičius“. Svarbiausia, Vyriausybė nutarė (nusileisdama liberalų spaudimui), kad valstybę vėl gelbės pensininkai, – jų sumažintos pensijos bus atstatytos „ne visai“, tik puse nukirpto dydžio. Prieš tokį pirmadienį įvykusį „susitarimą“ su liberalais sukilo ir patys konservatoriai. Jų frakcija Seime, pritariant Seimo pirmininkei I. Degutienei, pasakė: negalima vėl atimti tai, ką jau pagrobtą pažadėjome sugrąžinti. Antradienį ryte posėdžiavusi Seimo TS-LKD frakcija nepritarė Vyriausybės sprendimui tik iš dalies tesėti pažadą nuo kitų metų grąžinti sumažintas pensijas. Kaip sakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė, frakcija pritaria Vyriausybės sprendimui karpyti viešojo sektoriaus išlaidas, bet ne daliniam pensijų atstatymui. Tokią frakcijos poziciją I. Degutienė grindė žmonėms duotais pažadais, šildymo sezonu bei ekonominiu sunkmečiu. „Kainos kyla, žiemos periodas. Neįvykdyti to, ką pažadėjome, – tai dar didesnis ir nusivylimas, ir nepasitikėjimas valdžia. Ir žmonės tikrai skurdžiai gyvena. Mūsų vieninga nuomonė – pensijos turi būti grąžintos“, – kalbėjo I. Degutienė. Frakcija pasisakė už automobilių bei nekilnojamojo turto mokesčių įvedimą. Be to, esą galima ieškoti ir kitų taupymo rezervų. Tarp galimų taupymo taikinių vėl atsidūrė privatūs pensijų fondai. Galima sutaupyti ir Kelių fondo sąskaita, jam būtų galima skirti mažiau lėšų – sunkmečiu galima ne visus kelius išasfaltuoti. Bet negalima taupyti krašto apsaugos sistemos ar socialinės apsaugos sektorių sąskaita. Būtina kuo skubiau priimti vadinamuosius prabangos mokesčius, kuriuos sudarytų dalies nekilnojamo turto mokestis bei mokestis už įvairias prabangos prekes  – jachtas, prabangius automobilius, sraigtasparnius, brangakmenius. Matyt, didžioji konservatorių dalis jau supranta, kad premjero manipuliacijos ir su PVM didinimu, ir su pensijų nurėžimu galutinai „nužudys” partiją prieš rinkimus. Jau kitą dieną prieš tolesnį pensijų karpymą kalbėjo Prezidentė: taip melagingai elgtis negalima – jei garantavote, kad pensijas atstatysite, tai taip ir darykite, čia jums ne vaikų darželis. Būtent dėl tokio taupymo per šį krizinį laikotarpį Lietuva padidino socialinę atskirtį labiausiai iš visų Europos Sąjungos šalių. Pasak D. Grybauskaitės, Lietuvoje vidutinė pensija yra mažesnė nei Latvijoje, kuri taip pat patiria ekonominių sunkumų. Prezidentės duomenimis, Lietuvoje vidutinė pensija siekia apie 800 Lt, Latvijoje – apie 900 Lt, o Estijoje – daugiau nei 1000 Lt.

Vis dėlto lieka didelė mįslė, iš kur atsirado „skylė“ biudžete. Tačiau tokie dalykai visus duomenis turinčioms institucijoms per savaitę ar mėnesį taip staiga neapsiverčia. Tad ministrė, visada mąstanti tokiomis „aukštomis materijomis“, kurių nesupranta eiliniai mirtingieji, šįkart gal paprasčiausiai „susimovė“? Gal kurią nors biudžeto „eilutę“ nukėlė ne ten? Gal ją dukart padidino? O gal sumažino? Taip ir lieka neaišku. Tačiau tariamai staiga atsiradusios „skylės“ nereikia aiškinti skolų augimu euro zonoje. Pirma, Lietuva dar nėra savo nacionalinės valiutos atsisakiusi valstybė (nors premjeras su savo komanda labai stengiasi tai padaryti ir atvesti mus į jau griūvančią euro zoną, beje, kai kurios šalys jau ketina trauktis iš jos, ir netgi labai skubiai). Antra, skolų problema euro zonoje iškilusi jau gana seniai – net prieš porą metų, ir labai gaila, kad ministrė tik dabar apie tai sužinojo. Nebent pasimetus buhalterinėse biudžeto „eilutėse“ galima ir paklysti. Mes jau prieš pusantro mėnesio norėjome pagelbėti ministrei ir premjerui – nurodėme, jog biudžeto projektas yra nerealus ir greičiausiai sudarytas iš „palubinsko“. Spalio 21-ąją komentare „Biudžeto labirintuose“ rašėme: „Pristatydama prognozes finansų ministrė Ingrida Šimonytė Seimo tribūnoje kalbėjo planuojanti biudžeto deficitą mažinti iki 2,8 proc., nes taip bus „paliktas pakankamas rezervas“ iki Mastrichto kriterijuose numatytos 3 proc. ribos, „jeigu atsirastų nenumatytų aplinkybių“. Kyla klausimas, iš kur ministrė gaus planuojamus pajamų prieaugius? Štai ji teigė, kad kitais metais į biudžetą bus surinkta 12,9 proc. daugiau PVM, 12,7 proc. daugiau pelno mokesčio – tai sieks apie 3,4 mlrd. litų, ir 23,8 proc. daugiau gyventojų pajamų mokesčio. Kaip žinoma, PVM gali drastiškai padidėti arba padidinus jo tarifą (...), o tai nėra planuojama (bet dabar buvo jau planuojama – dabartinė pastaba), arba padidėjus infliacijai, bet ji planuojama tik apie 3,5 proc., tad jos dėka pajamos iš PVM nedidės, arba iš padidėjusio suvartojimo, tačiau jis neplanuojamas. Tad peršasi išvada, kad planuojamas pajamų iš PVM padidėjimas net beveik 13 proc. yra laužtas iš piršto. Nebent ministrė galvoja, kad jis taip drastiškai padidės atstačius 21 proc. PVM tarifą viešbučiams“. Matyt, jau tada ministrė numatė PVM padidinsianti iki 23 proc., ir todėl suplanavo tokį pajamų iš šio mokesčio padidėjimą. Tada taip pat rašėme apie nerealų pajamų iš pelno mokesčio bei pajamų mokesčio padidėjimą: „Taip pat akivaizdu ir su planuojamu pelno mokesčio didinimu net 12,7 proc. Juk ekonomikos augimas bus tik 3, 5 proc. (vietoj anksčiau, gegužės mėnesį, planuotų optimistinių 4,7 proc.) – tad iš kur toks pelno mokesčio augimas? Panašiai yra ir su 23,8 proc. didesniu gyventojų pajamų mokesčio surinkimu. Kaip jis gali išaugti beveik 30 proc., jeigu darbo užmokesčio augimas kitąmet planuojamas tik apie 5 proc.? Jeigu taip planuojamos ir kitos biudžeto „eilutės“, tai vargas Lietuvos biudžetui. Kažkas nesuprantama vyksta finansų ministerijos galvų galvose.“ Atkreipėme dėmesį į tai, kad skurdinant tautą pirmiausia reikia įvertinti iki didžiulių mastų nesustojančią kilti emigraciją: „Ir dar keisčiau, kai visiškai neplanuojami nuolat augančios emigracijos mastai, kai vis labiau mažėja energingų darbo rankų ir vis daugiau išmaningų galvų palieka Lietuvą ir ieško darbo svečiose šalyse – šie mums kenkiantys rodikliai visiškai neįtraukti į sausas, iš lubų ištrauktas biudžeto „eilutes“. Apie tą tiesiog žiojėjantį nepajėgumą socialiai sustyguoti uždarbių ir pensijų liudija ir 2,5 mlrd. litų dydžio planuojama Sodros skola – ir ji nežada mažėti vien dėl išvykstančių uždirbti pensijas kitų šalių piliečiams.“

Negalima be saiko tyčiotis iš tautos. Seniai reikėjo įvesti prabangos mokestį už prabangos daiktus. Seniai reikėjo atskaitymus į Sodrą padidinti 1–2 procentais. Seniai reikėjo įvesti progresinius mokesčius – gaunantiems iš darbo iki 1000 Lt pajamas – 15 proc. pajamų mokesčiai, gaunantiems iki 2000 litų – 20 proc., gaunantiems iki 4000 Lt – 30 proc., gaunantiems virš 8000 Lt – 40 proc. ir panašiai. Tada nereikėtų nei karpyti pensijas, nei atlyginimus, nei išvaryti tautiečius į emigraciją ten uždirbti airiams, britams, ispanams ar norvegams pensijas. Nereikėtų ir pirmiesiems ilginti pensinį amžių – juk mes dar žymiai daugiau gimdome, nei kiti europiečiai. Tačiau esame pasirengę eiti lengviausiu keliu – didinti mokesčius. Ir didinti juos tiems, kurie yra skurdžiausi. Ir negalima būtų tokios politikos vadinti komunistine ar socialistine, netinkančia konservatoriams. Tai būtų teisingumo politika, tai būtų krikščioniška demokratiška politika. Erzindami tautą prisišauksime bėdą. Štai išleidžiamas įstatymas apie partijų finansavimą, ir iškart atsiranda partijoms (aišku, esančioms valdžioje) didžiuliai pinigai. Štai išleidžiamas įstatymas apie mokesčius, ir tūkstantinėmis baudomis baudžiama nuo tų mokesčių bankrutuojanti įmonė. Štai įsigeidė premjeras ar finansų ministrė atsisakyti nacionalinės valiutos ir įvesti griūvantį svetimą eurą, ir jie, versdamiesi per galvą šokdina tautą naujais mokesčiais: „Būtina laikytis Mastrichto reikalavimų“. Ar politikai nejaučia, kad savo abejingumu tautos reikalams, savo „pranašiškumu“, savo ausų užsikimšimu nuo tautos balso pasmerkia ne tik save, bet pasmerkia ir valstybę, ir sunkiai iškovotą laisvę, ir tautą, kentėjusią niūriais okupacijos metais? Juk ne paslaptis, kad dabar politikoje sukasi tikrai ne už laisvę kovoję ir savo laisve ir net gyvybe rizikavę žmonės. Prie valdžios „lovio“ (šiuokart tikrai taip galima įvardinti naujuosius politikus) susirinkusi komjaunuolių karta, ištroškusi turto, pinigų, privilegijų ir, aišku, visa tai pasiimanti be jokio sąžinės graužimo. Argi galima palyginti juos su pirmųjų nepriklausomybės metų, su atgimimo laikų kovotojais? Anie gaudami po 200 lt, negaudami jokių privilegijų, tik girdėdami rusiškų tankų gaudesį pro parlamento langus, bet vis vien gynę nepriklausomybę ir paprastą žmogų. Nors jau tada matėsi, kas yra už ją, o kas buvo pasirengę siekti vien tų nelaimingų privilegijų. Tik kodėl jie, Lietuvos politikai, Lietuvos dešinieji, neseka Italijos premjeru Monti: paliepęs susiveržti diržus tautai, jis pirmiausia susiveržė savąjį – visiškai atsisakė atlyginimo sau. Tai sektinas pavyzdys Lietuvos politikams, juo labiau, kad mes jau esame davę pasauliui tokį pavyzdį: 1918–1919 metais mūsų ministrai atsisakydavo bet kokių algų vardan tautos, tėvynės, nepriklausomybės...

© 2011 „XXI amžius“