|
Gamtos grožį į vaiko sielą...
Koks nuostabus Dievo sukurtas pasaulis!.. Gražus jis savo harmonija, spalvų ir atspalvių varsomis, augmenijos bei gyvūnijos įvairove. O naktį pažvelgęs į dangaus skliautą išvysti žvaigždžių sietynus ir tarsi tas žvaigždeles ganantį visados tylų ir ramų Mėnulio ragą arba jo visą diską pilnatį... O kokie nuostabūs saulėtekiai ir saulėlydžiai!.. Arba kai virš galvos pakibusį juodą debesį perskrodžia žaibas ir perkūno griausmas, o po to, virš gaivaus lietučio nuprausto beržynėlio visu savo ryškumu sušvyti laumės juosta vaivorykštė... O kur dar ežerų, ežerėlių akys, per laukus, miškus, klonius vingiuojančių upių, upeliukų sidabriniai kaspinai, kalvų kalvelių, piliakalnių kupros...
Nuostabi toji mūsų motinėlė gamta! Tik kažin, ar šiuolaikiniai modernūs tėvai moko savo vaikus pažinti gamtą, jos grožį? Kai kurie tėvai galbūt pasakys, jog tam yra mokykla, mokytojai. Taip, mokytojai nusiveda savo ugdytinius į gražų miškelį, prie upės, ežero, piliakalnio. Bet tai yra daugiau mokomojo pobūdžio, t.y. pažintinės išvykos. Be to, dideliame būryje vaikui kur kas sunkiau pajusti subtilų gamtos pasaulį, jo grožį. Subtiliausiai prie gamtos vaikas gali prisiliesti tik tada, kai į jos prieglobstį nuvyksta su tėvais arba visa šeima. Šeimyninės išvykos į gamtą nuostabiausias dalykas, taurinant vaiko sielą bei jausmus. Netgi uždaras, kaprizingiausias vaikas būdamas gamtoje gali savo siela atsiverti tėvams. Daugelis įžymių pasaulio pedagogų, psichologų teigia, jog tik būnant gamtoje galima pilnai pažinti savo vaiką ir, tarsi iš plastilino, formuoti jo charakterį, taurinti jausmus.
Deja, daugelis tėvų labiausia linkę aprūpinti savo atžalas moderniais kompiuteriais, įmantriais telefonais ir pan. Technika, žinoma, geras dalykas, tačiau ji netaurina vaiko jausmų, dargi kartais juos žaloja. Bet kokia technika lieka tik technika. Ji iš žmogaus gali padaryti bejausmį robotą. O gamta taurina protą, jausmus, sielą. Yra pastebėta, kad net pats didžiausias neklaužada, patekęs į gamtos prieglobstį, nors trumpam, bet pasijunta tarsi Dievo namuose. Juk čia Dievo malonės dėka kūnas ir siela susiliečia su Visagalio sukurtu pasauliu...
Tiesa, dabar nemažai tėvų mėgsta su vaikais išvykti į gamtą... kepti šašlykų. Prisikirtę jų iki soties (neretai dar ir gerai išgėrę), išsimaudę ežere arba upelyje, prisiklausę iš automobilio sklindančios trankios muzikos grįžta iš vadinamojo gamtos prieglobsčio namo. Tokia išvyka į gamtą nepraturtina nei vaikų, nei pačių tėvų. Tai yra tik paprasčiausias pabuvimas gryname ore ir kiek nekasdieniškas pavalgymas gamtoje.
Būdami su vaikais Dievo mums dovanotoje gamtoje įsiklausykime į jos šneką. Leiskime vaikams, o su jais ir patys pasiklausykime medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo, pasigrožėkime augmenija, gal dar nematytais gėlių žiedais. O koks gražus kartais būna ežero paviršius, kai jame tarsi veidrodyje atsispindi melsva padangė su plaukiančiais baltais debesėliais!.. Parodykime savo atžaloms tą grožį, tas nuostabias gamtos spalvas, padėkime visa tai suvokti širdimi ir jausmais.
Kartais net neišvykus iš namų galima pasigrožėti mus supančiu pasauliu. Pamenu, prieš kelerius metus vienas tėvelis su savo vaikais keletą vakarų iš savo buto balkono stebėjo uodeguotąją kometą, kurią galima pamatyti tik kartą per šimtmetį. Pagaliau ir iš balkono galima su vaikais pažvelgti į vasaros pabaigoje ryškiausiomis žvaigždėmis nusėtą dangų. Ar parodėte vaikui tuos nuostabius vasaros saulėlydžius arba iš už miško kylantį mėnulio diską?..
Juk gamtoje kiekvienas saulėtekis arba saulėlydis turi savo spalvas, kiekvienas padange plaukiantis debesėlis nepanašus į jau praplaukusį, kiekviena į ežero krantą atsiritusi bangelė vis kita, paukštelis vis kitokią giesmelę išvinguriuoja... Mokykime savo atžalas visa tai pažinti ir suvokti. Atminkime seną tiesą: motinos pienas tai penas vaiko kūnui, o gamtos grožis jo sielai...
Pagalvokime apie tai su atbundančia gamta, kai ji kasdien mums pateikia vis naujų ir naujų grožybių... Padėkime jas suvokti jaunajai kartai, kuri per pasaulyje taip sparčiai kuriamas technines gudrybes bei patogumus kūnui nebeleidžia pasivaikščioti sielai po tą nuostabų mūsų Žemėje Dievo sukurtąjį rojų gamtą...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2011 XXI amžius
|