2011 m. gruodžio 9 d.
Nr. 89
(1969)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Priekaištas

Ei, žmonės, kur jūs taip skubate, ko taip lekiate, lyg akis išdegę? A… jūs nešate gėles ant savo artimųjų kapų, jūs skubate jiems uždegti žvakelę, kad, sukalbėję maldelę, vėl bėgtumėte atgal, vėl skubėtumėte, bet kur dabar?.. Ar susimąstote bent vienas, kad ir jūsų gyvenimas greitai baigsis čia, kad jau kiti skubės nešini gėlėmis, kad jau kiti skubės uždegti jums žvakelę, ir taip be galo… Ar matote, kad visos kapinės paskendusios gėlių jūroje, ar matote, kad jos šviečia, kad tai šviečia mirusiųjų miestas? Matote! Gerai, kad matote, bet skubėdami ar matote, kad čia, patvoryje, kur palaidoti benamiai, tamsu, ar matote, kad čia nėra gėlių? Ne, to jūs nematote. Ir kam? Šiandien jūs laimingi, šiandien turite viską, kas žmogui reikalinga, bet ar tikrai? Ar esate užtikrinti, kad jūsų neištiks toks pat likimas kaip tų, kurie čia, patvoryje, guli, guli visų pamiršti, niekieno nelankomi… Gal ir jie kažkada skubėjo pro čia, skubėjo net nesusimąstydami, kad gyvenimas yra žiaurus, ne tik žiaurus, bet ir be galo trumpas. Susimąstykite, sustokite nors minutėlei. Jeigu nenorite uždegti jiems žvakelės, nors sukalbėkite maldą. Kadjūs žinotumėte, kaip jiems tai reikalinga, kaip jie laukia jūsų maldų, tikrai nebūtumėte abejingi… Juk ir jie kažkada turėjo namus, buvo jauni, stiprūs, juos mylėjo ir gerbė. Pagalvokite, pamąstykite. Dabar jūs esate jauni, gerbiami, bet ar turite atjautą kitiems, ar turite atjautą tiems, kurie čia guli? Vargu, tikrai vargu… Dauguma apie tai net nesusimąstote…

Pažvelkite, kad ir į tą kraštinį kapą. Jis dar visai naujas. Dar nespėjo išblukti raidės ant medinio kryželio, dar matosi užrašas, kas čia palaidotas. Kartais nėra net gimimo datos, užtenka, kad yra mirties data…Gal kada nors pro šalį praeis ir tie, kurie kažkada jį gerbė, ir tie, kurie kažkada jį mylėjo… Gal praeis artimieji ir netyčia perskaitę užrašą nustebs: „…žiūrėk, tai jis čia palaidotas, o aš maniau…“ Ką tu manei?.. Manei, kad išbraukei jį iš savo gyvenimo ir jis išgaravo kaip dūmas? Bet niekad nepagalvojai, kaip jam sunku… Nepagalvojai, kad gal jis neturi pastogės, neturi duonos, nepagalvojai, kad jam šalta, kad naktimis neturi kur prisiglausti… Nepagalvojai, nepamąstei apie tai, kad jis renka butelius iš konteinerių, kad ieško juose išmestos duonos kriaukšlės, ieško rūbo, kad galėtų pridengti savo varganą, ligų iškamuotą kūną. Neprisiminei nei Kristaus žodžių… „ką padarėte vienam iš mano brolių, tą padarėte man…“ Ir kam? Juk tau šiandien gera, ką čia atjausi kiekvieną „bomžą“… O gal jis renka tuos butelius, kad galėtų nusipirkti svaigalų, gal jis tiesiog valkata, tingintis dirbti? O ar paklausei bent vieno, kodėl jis renka tuos butelius, kodėl jis kuičiasi šiukšlių konteineriuose? O tu paklausk! Kaip tada pasikeis tavo požiūris į „bomžus“, kaip tada atsivers tau akys, kaip tada tu daug ką suprasi… Tada tu nepraeisi pro kapelius patvoryje, tada tu uždegsi žvakelę, tada tu sukalbėsi maldą, tik tada tu būsi žmogus, žmogus, reikalingas Dievui…

Algimantas BALYS

Pasvalys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija