Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Visuotinis pašaukimas gailestingumui

Kun. prof. dr. Romualdas Dulskis

Norėčiau pradėti savo svarstymus apie mums, krikščionims, labai brangų Dievo gailestingumą nuo tarpreliginio gailestingumo analogo. Mahajanos budizmo tradicijoje sutinkama tūkstantrankė gailestingumo deivė Guanyin, įkūnijanti visų budų, t.y. visų nušvitimą pasiekusiųjų, atjautą žmonėms ir kitoms gyvoms būtybėms. Anot budistų legendos, deivė Guanyin, matanti ir girdinti daugybės žmonių kentėjimus, negalėjo jų sutalpinti savo galvoje, ir ji suskilo į vienuolika dalių. Amitabai Budai pagailo deivės ir jis suteikė jai vienuolika galvų. Tai leido deivei Guanyin išgirsti ir suprasti visų žmonių kančias. Tačiau bandant visiems padėti, dvi jos rankos suskilo į daugybę dalių. Tuomet Amitaba Buda vėl atėjo jai į pagalbą: jis suteikė deivei Guanyin tūkstantį (įvairios legendos versijos pateikia skirtingą skaičių) rankų, kad ji įstengtų padėti visiems kenčiantiems žmonėms. Kinijoje deivė Guanyin laikoma dar ir žvejų globėja, besirūpinančia, kad šie sėkmingai grįžtų iš jūros. Taigi deivė Guanyin – gailestinga globėja, kuri atjaučia žmonių kentėjimus ir vargus. Tačiau iš mūsų akiračio neturėtų išsprūsti esminė šios deivės garbinimo idėja. Kentėjimai, nuo kurių Guanyin trokšta išvaduoti žmones, yra visų pirma iš egoizmo ir žmogiškų ydų kylančios vidinės kančios. Tad Guanyin iš tikrųjų atjaučia išganymo kelio nepažįstančius ir į nesiliaujantį, kupiną kančios atgimimų ratą pakliuvusius žmones. Deivės Guanyin gailestingumas iš esmės nukreiptas ne į kasdienes buitines žmonių bėdas, bet į esminį žmogaus gyvenimo tikslą – išganymą. Būtent šiuo rūpestingu žmogaus išganymu budistinis gailestingumas labai artimas Kristaus gailestingumui.

Dieviškojo gailestingumo pėdsakai nekrikščioniškosiose religijose neturėtų nieko stebinti, nes, pasak Karlo Rahnerio, visos religijos rutuliodamosi juda link krikščionybės.

„Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Gal 6, 7)

Dievo gailestingumo svarstymų kontekste intriguojančiai suskamba apaštalo Pauliaus Laiško Galatams žodžiai: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Gal 6, 7). Pauliaus teologija nedviprasmiškai akcentuoja žmogiškųjų veiksmų pasekmes. Apaštalas nuodėmės problemą aptaria kaip labai realią ir grėsmingą tikrovę: „Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“ (Gal 6, 8). Antrajame laiške Korintiečiams, skatindamas tikinčiuosius būti didžiadvasiais, Paulius pabrėžia tą patį priežastingumo principą: „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2Kor 9, 6). Tad, remdamiesi šiais tekstais, turime pagrindo manyti, kad dieviškoji pasaulio tvarka paiso priežastingumo ryšio tarp to, kas žmogaus gyvenime sėjama, ir to, kas bus nupjauta. Kaip tada su Dievo gailestingumu? Kas yra pajėgus susieti nuodėmingą žmogaus būtį su gailestinguoju Dievu? Šiandien, kaip ir visais laikais, išlieka pagunda klaidingai ramintis Dievo gailestingumu. Dėl klaidingo nusiraminimo įspėjo pats Jėzus, sakydamas: „Ir nebandykite ramintis: Juk mūsų tėvas – Abraomas“ (Lk 3, 8). Dievas, kuris yra verčiamas būti nuolatiniu mūsų nuodėmių atleidėju, nereiklus, nuolaidus ir nuolaidžiaujantis, besirūpinantis, kad jo tikintieji reguliariai „prieitų“ išpažinties ar „atliktų“ institucijos įstatuose numatytas metines rekolekcijas, yra nelabai panašus į Biblijos Dievą – bekompromisiškai mylintį, pavydų, rūstaujantį, aštriai priekaištaujantį ir primygtinai skatinantį. Biblijos Dievas yra toks, nes aistringai trokšta žmonių išganymo, Jis neabejingas mūsų likimui ir Jam ne vis tiek, kokie mes esame. Įsikūnijęs Dievo Sūnus taip pat reiškia nepasitenkinimą formaliu žmonių religingumu ir reikalauja: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Lk 3, 8).

Šiame kontekste iškyla tikrieji gailestingumo parametrai. Gailestingumas – malonė, kuri ragina apsispręsti gyvenime „sėti“ tai, ką vėliau galėtume su džiaugsmu „nupjauti“. Autentiškas žmogaus atsiliepimas į Dievo gailestingumą – metanoia (gr. atsivertimas) ir atsidavimas perkeičiančiai Dievo malonei. Gailestingumas – ne tai, kad Dievas atleidžia nuodėmes, bet kad išvaduoja iš jų, t.y. savo malone padeda žmogui gyventi atnaujintą, iš esmės nenuodėmingą gyvenimą. Kol žmogus lieka nuodėmėse, tol nėra tikro nuodėmių atleidimo. Dievas yra Išganytojas, Gelbėtojas, todėl ir Jo gailestingumas yra veiksmingas, pajėgus išgelbėti. Dievas trokšta išvaduoti žmogų iš apgailėtinos nesąmoningos egzistencijos, amžina nelaime grasančio pragaro. Tačiau Dievas negali paversti moralinio blogio moraliniu gėriu, o moralinio gėrio – moraliniu blogiu. Kadangi Dievas negali atsisakyti savo šventumo ar jį sumažinti pagal žmogaus mastelį, žmogui belieka vienas kelias prisiartinti prie Jo – peržengti savo ribotumą. Šis kelias dėl begalinio Dievo gailestingumo visuomet lieka atviras, nepaisant, kaip toli ar kaip ilgai žmogus būtų žingsniavęs tolyn nuo Dievo šventumo. Kad ir kokios gilios būtų žmonių nuodėmės, net jei jos būtų „raudonos it kraujas“ (Iz 1, 18), gailestingasis Dievas visuomet palieka galimybę sugrįžti pas Jį. Tad gailestingumas – ne tai, kad Dievas toks geras, jog žmogui nebereikia atsiversti, bet kad visuomet yra palikta teisė atsiversti. Šia prasme, jausdami savo trūkumus ir ribotumus, galime kartoti „Jėzau, pasitikiu tavimi!“ Pasitikiu, kad Dievui padedant galiu būti perkeistas, tapti iš esmės geresnis nei esu dabar, peržengti savo ydas ir ribotumus. Pasitikiu, kad Dievo gailestingumas padės įveikti visas kliūtis mano kelyje į vienybę su Juo.

Gailestingumas kaip ugdymas

Jonas Paulius II savo enciklikoje Dives in misericordia išsamiai analizuoja evangelinį pasakojimą apie sūnų palaidūną. Pratęsdami Popiežiaus apmąstymus, galime pastebėti, kad šiame pasakojime atsiskleidžia ne tik sugrįžimas į tėvo namus, bet ir įžengimas į naują gyvenimo kokybę. „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!“ (Lk 15, 22). Tėvas liepia atnešti kitą, dar jo nevilkėtą, geriausią drabužį, žymintį, kad jaunėlis ne tik sugrąžinamas į ankstesnį statusą šeimoje, bet ir papildomai apdovanojamas. Tokia tėvo elgsena labai logiška, nes jis suvokia, kad skaudi sūnaus palaidūno patirtis pakeitė jį. Jaunėlis suprato ir įsisąmonino savo pasirinkimo palikti tėvo namus klaidingumą. Dabar jis to nebedarytų. Šis suvokimas subrandino buvusiame sūnuje palaidūne naujų įžvalgų ir naujo ryžto. Sugrįžimas į prarastąjį rojų dvasinių krikščionybės, ypač rytietiškosios, mokytojų dažnai įvardijamas kaip krikščioniškojo gyvenimo tikslas. Tačiau, kaip tiksliai pastebi Kallistos Ware, šis sugrįžimas visuomet implikuoja perkeistosios krikščioniškosios būties naujumą. Tai nedviprasmiškai liudija apaštalas Jonas, užrašęs regėjime girdėtus Apreiškimo žodžius: „Nugalėtojui aš duosiu [...] baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas“ (Apr 2, 17).

Vietoje išvadų: Dievo vizija apie žmogų

Šiemet lapkričio mėnesį sukako 20 metų nuo šv. Rapolo Kalinausko kanonizacijos. Kaip ryžtingas ir bebaimis Lietuvos patriotas, įsitraukęs į 1863 metų sukilimą, savo širdies gailestingumą jis parodė, atsisakydamas vykdyti mirties bausmes suimtiems priešams. Vėliau, matydamas, kad sukilimas neišvengiamai pralaimės, R. Kalinauskas visomis išgalėmis stengėsi išvengti beprasmiškų sukilėlių aukų. Tačiau ryškiausiai R. Kalinausko gailestingumas pasirodė jo suėmimo metu. Tardomas jis visą kaltę prisiėmė sau ir taip apsaugojo kitus sukilimo dalyvius nuo caro valdžios persekiojimo. Tai buvo pasiaukojimo aktas, realizavęs Kristaus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). R. Kalinauskas, kuriam tuo metu tebuvo 28 metai, aiškiai suprato, kokį padarė pasirinkimą prisiimdamas kaltę, nes tuo metu jau buvo prasidėjusios žiaurios plataus masto represijos prieš sukilimo dalyvius. Dievas R. Kalinauskui už jo didžiadvasiškumą ir gailestingumą atlygino ne tik pašaukimu į karmelitų ordiną, bet ir ypatinga malone, subrandinusia R. Kalinausko sieloje šventumo pilnatvę.

Dievas turi žmogaus viziją, kurios šis neįžvelgia. Jėzus kadaise verkė dėl Jeruzalės gyventojų. „Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Išganytojo širdis buvo prisipildžiusi atjautos ir žmonių išganymo troškimo. Dievo gailestingumas mums – ne tik nesiliaujantis beribis Jo geranoriškumas, bet ir galimybė, kuri atveria naujas perspektyvas mūsų gyvenimui. Kitais žodžiais tariant, Dievo gailestingumas atskleidžia mums galimybes įžvelgti dieviškąją viziją apie save ir ją maksimaliai realizuoti.

© 2011 „XXI amžius“