Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuviškosios Temidės klaidžiojimai

Seimo narys Julius Veselka

Oficialus Lietuvos statusas – demokratinė valstybė. Tačiau kai kurie pastarojo meto lietuviškosios Temidės žingsniai byloja, jog Lietuva tampa panašesnė į represinę valstybę. Tokią nuomonę susidaryti leidžia garsiausios, daugiausia triukšmo sukėlusios paskutiniųjų metų baudžiamosios bylos. Kad lietuviškoji Temidė persekioja, baudžia, – nieko nuostabaus. Tokia jos paskirtis. Tokia jos prievolė. Tam jai skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto. Kai kurios rezonansinės bylos, kuriomis šiuo metu domisi „XXI amžius“, paženklintos keistu bruožu. Tą bruožą pavadinčiau noru kuo greičiau teisti, smerkti, bausti. Beje, persekiojama, baudžiama beveik neatsižvelgiant į gynybos argumentus. Įrodymai, kurių pagrindu persekiojami įtariamieji arba kaltinamieji, vis rečiau atrodo įtikinantys. Kartais neginčijamais įrodymais pavadinamos vien įslaptintų liudininkų nuogirdos. O juk bausmės, baudos – realios, milžiniškos. Baisiausia, kad tokių keistų bylų sąrašas nuolat ilgėja: lietuviškoji Temidė jau persekioja plungiškį Andrių Kavecką, airį Maiklą Kembelą... Vienas iš paskutiniųjų nerimą keliančių faktų – parlamentaro Naglio Puteikio persekiojimas. Jis gali susilaukti baudžiamojo persekiojimo vien už tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) viešai apibūdino ne itin gražiu epitetu. Užuot puolusi tikrinti, ar tiesą sako N. Puteikis, kaltindamas Klaipėdos STT skyrių neveiklumu, mūsų teisėsauga pradeda persekioti tą, kuris išdrįso pažerti kritikos.

Apie tai šįkart su Seimo nariu  Juliumi VESELKA kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Ar sutiktumėte su nuomone, jog per pastaruosius keliolika metų Lietuva labai pasikeitė į blogąją pusę. Ar labai suklysiu, Lietuvą pavadindamas represine valstybe?

Nemalonius pokyčius pastebiu ir aš. Bėdų Lietuvos teisėsaugoje tikrai esama. Tokio pobūdžio trintys atsiranda ko gero visose nedidelėse valstybėse. O gal – tik pas mus, Lietuvoje. Man sunku duoti vienareikšmį atsakymą. Bet Lietuvos nacionalinis elitas tikrai turi bjaurų įprotį savo tikslų siekti bet kokia kaina, lipant „per kitų galvas“. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu mintyse.

Jei Lietuvos valdžia kažko užsimano, tai yra įsitikinusi, jog teisinė sistema jos užgaidas privalo įgyvendinti. Būtinai, bet kokiu atveju. Net jei tai nesutampa su šalies įstatymais. Vadinamasis mūsų elitas dažnai įsitikinęs, jog lietuviškoji Temidė privalo ne teisybės ieškoti, o tenkinti jų užgaidas. Ir lietuviškoji Temidė ne taip jau retai žaidžia būtent pagal jai primestas žaidimo taisykles. Jei politinis elitas duoda ženklą, kad turi būti būtent taip, o ne kitaip, teisėsauga neriasi iš kailio, stengdamasi šią užduotį kuo greičiau įgyvendinti bet kokiomis priemonėmis, net nesilaikant visų įstatyminių nuostatų. Šią nuodėmę regiu visose grandyse.

Pasakyti valdžiai „ne“ mūsų teisėsauga dažnai nenori, vengia, pagrįstai bijo. Jei tu, būdamas teisėsaugos atstovu, nepasielgsi taip, kaip nori politinis elitas, greičiausia būsi sumaltas į miltus. Nesvarbu, ar tu apylinkės, ar Aukščiausiojo teismo teisėjas. Vis tiek būsi moraliai sužlugdytas. Išstumtas iš darbo. Prarasi solidžias socialines garantijas. Tavo karjera bus sužlugdyta.

Dideles teritorijas turinčiose šalyse tokių trinčių išvengti žymiai lengviau?

Imkime kaip pavyzdį JAV. Amerikos teisėjas iš vienos valstijos gali nesunkiai išvykti į kitą valstiją ir ten susirasti užsiėmimą pagal savo specialybę ir rangą. O į kokią valstiją galėtų pasitraukti Lietuvos teisėjas, nesutinkantis aklai vykdyti valdžios užgaidų ir kaprizų? Jei tapsi rakštimi, valdžia tave išstums iš teisėjo pareigų, ir tavo karjera bus sužlugdyta. Kas tokiu atveju belieka? Tik emigruoti. Bet emigravęs vargu ar rasi teisėjo darbą kur nors Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Medikams – paprasčiau. Jiems ne itin sudėtinga emigruoti, nes išvykę jie gali pagal savo profesiją susirasti gerai apmokamą užsiėmimą. Mūrininkui taip pat paprasčiau emigruoti. Londone ar Berlyne jis turi šansų susirasti užsiėmimą pagal savo profesiją. O kur dėtis teisėjui, kuris, sakykim, nepakluso valdžios ar komercinių struktūrų spaudimui? Juk nevažiuos į Ispaniją plauti indų ar ravėti braškių. Ši bjauri aplinkybė yra paralyžiavusi mūsų teisinę sistemą. Šios problemos privalėtų akis badyti mums visiems. Bet nebado. Arba mes užsimerkiame, kad jų nematytume.

Jūs domėjotės Medininkų žudynių byla. Kokią nuomonę susidarėte apie šią bylą?

Medininkų žudynių bylą pavadinčiau europinio lygio byla. Vienintelis kaltinamasis turi teisę skųstis Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre dėl nepagrįstų, įrodymais neparemtų lietuviškosios Temidės kaltinimų. Ir Lietuva gali pralaimėti šią bylą. Jei būtent taip ir atsitiks, tai taps ženklu visai Europai, jog Lietuvos teisėsauga ne visuomet ieško tiesos. Suprask, Lietuvoje kartais atliekami ir politiniai užsakymai.

Aš domėjausi buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo byla. Negaliu sakyti, kad domėjausi ypač atidžiai, bet negaliu tvirtinti, jog mano domėjimasis buvo labai paviršutiniškas. Mano pozicija kategoriška: jeigu žmogus nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos, vadinasi, jo kaltę patvirtinantys įrodymai privalo būti „šimtaprocentinės prabos“.

Tokiais atvejais privalo būti apklausti visi liudininkai, atliktos visos ekspertizės, surengtos visos įmanomos akistatos ir priešpriešos, o Medininkų žudynių byloje juk apklausta tik dalis liudininkų, kurie, beje, tvirtina nieko nežiną apie galimus K. Michailovo veiksmus lemtingąją naktį Medininkų poste. Kaltinimai K. Michailovui grindžiami nuogirdomis. Jo advokatai prašė: patikrinkite visas aplinkybes nuodugniai, atidžiai, tačiau į jų argumentus neatsižvelgta. Tai leidžia manyti, jog Lietuvos prokuratūra gali turėti didelę įtaką teismams.

Ar Jums neatrodo keista: būta ilgo laikotarpio, kai Lietuvoje niekas rimtai nesidomėjo Medininkų žudynių byla. Šį nusikaltimą daugelis buvo tarsi pamiršę.

Čia įžvelgiu labai pavojingus žaidimus. Pirmiausia Lietuvos prokuratūra kaltinama, kad netyrė Medininkų bylos arba ją tyrė atmestinai. Paskui staiga viskas pasikeičia. Lietuvos prokuratūra tampa labai aktyvi, tirdama Medininkų žudynių aplinkybes. Kodėl? Kas pasikeitė? Mano asmenine nuomone, galbūt prokurorams buvo liepta: privalote surasti bent vieną kaltininką ir jį griežtai nubausti. Štai ir neriasi mūsų prokurorai iš kailio, ieškodami galimų kaltininkų.

Beieškodami surado pirmą po ranka pasitaikiusį eilinį Rygos omonininką – Konstantiną Michailovą. Pamatė, kad jo niekas labai stropiai negins – nei Latvija, nei Rusija. Ir pradėjo jam versti visas įmanomas ir neįmanomas kaltes per daug nesukdami galvos, ar esama įrodymų, patvirtinančių kaltę. Svarbiausia – surasti atpirkimo ožį. Jis surastas. Ir visi Lietuvoje tarsi lengviau atsipūtė: Medininkų byla neva išnarpliota, bent vienas kaltininkas nubaustas. Ko daugiau norėti? Niekam nė motais, kokių įrodymų pagrindu buvo nubaustas K. Michailovas. Tokia mano nuomonė.

O kaip vertinate Rusijos poziciją? Juk bent kol kas Rusija nepareiškė nė menkiausio priekaišto Lietuvai dėl to, kad ji iki gyvos galvos kalėti nuteisė buvusį Latvijos omonininką. Taip, K. Michailovas – ne Rusijos, o Latvijos pilietis. Formaliai Rusijai nedera ginti Latvijos piliečio. Bet juk K. Michailovas – rusas, tarnavęs OMON struktūrose.

Taip, Rusija tyli. Bet tokia tyla gali būti apgaulinga. Mes nežinome, kodėl ji tyli. Gal viliasi, kad po K. Michailovo įkalinimo Lietuva liausis intensyviai ieškojusi kitų galimų Medininkų žudynių kaltininkų. O gal Rusija tyli grieždama dantimis? Gal laukia momento, kada galės kuo skaudžiau įkąsti Lietuvai, kaip valstybei, kuri nuteisė kalėti iki gyvos galvos nekaltą asmenį? Gal Rusija turi neginčijamų įrodymų, kurie byloja, jog ne K. Michailovas praliejo Medininkų posto pareigūnų kraują? Juk kažkas iš Rusijos pareigūnų tikrai žino, kas šaudė į mūsų muitininkus ir „Aro“ pareigūnus tą kraupią naktį. Galbūt įrodymus Maskva pateiks tik tuomet, kai visos Lietuvos teismų instancijos bus pasmerkusios buvusį eilinį Rygos OMON milicininką kalėti iki gyvos galvos. Ką tada darys Lietuva? Pripažins, jog nesugeba principingai ištirti tokio pobūdžio žmogžudysčių, jog politikuoja ten, kur turėtų vadovautis vien įstatymo raide ir įstatymo dvasia? Neatmetu galimybės, kad Rusija tik apsimeta, esą jai nesvarbi Medininkų skerdynių byla. Galbūt laukia palankaus momento, kada galėtų kirsti. Jei taip atsitiks, Lietuvos prestižui bus suduotas skaudus smūgis.

Čia būtų galima palyginti Sausio 13-osios ir Medininkų bylas. Keli kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių  organizatoriai nebuvo lietuviškosios Temidės nuteisti kalėti iki gyvos galvos, nors, kaip bežiūrėsi, 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai Lietuvai buvo ir pavojingesni, ir žiauresni nei Medininkų tragedija. Bet tiems aktyviems Sausio 13-osios dalyviams ir organizatoriams Lietuva atseikėjo po keliolika metų, o eiliniam Rygos OMON milicininkui skirta pati griežčiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos. Mano supratimu, viskas turėtų būti priešingai.

Tokio pobūdžio bylose, kaip Medininkų žudynės, būtina elgtis labai atsakingai. Privalu jausti atsakomybę ne siauriems Lietuvos institucijų, o būtent Lietuvos valstybės interesams. Jei nėra šimtaprocentinio įsitikinimo, jog K. Michailovas kaltas, vadinasi, negalima svaidytis griežčiausiais nuosprendžiais. Juk kalėjimas iki galvos galvos – ta pati mirties bausmė. Taip, mirties bausmė. Skirtumas tik toks, kad tavęs nesušaudo, nepakaria, o ilgai ilgai kankina. Sėdinčius iki gyvos galvos dažniausiai sugriaužia įvairiausios ligos.

Ar šis Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas neturi parodomojo teismo bruožų?

Galbūt Lietuvos prokuratūra suprato, jog privalo surengti bent vieną parodamąjį teismą dėl Medininkų. Ir paskubomis sukurpė bylą, perdavė ją teismui. Jam derėtų ją atmesti kaip neparengtą. Bet teisėjai žino, jog principingai elgdamiesi – atmesdami bylą papildymui – gali patys pakliūti į didelę nemalonę. Todėl ir nepastebi kai kurių nuostabą keliančių aplinkybių. Pačiu blogiausiu atveju bus galima bėdą suversti prokuratūrai, esą ji nesurinko visų reikiamų įrodymų.

Kokias dar Lietuvoje tiriamas bylas Jūs pavadintumėte keistomis?

Be abejo, koncerno EBSW bylą. Mano supratimu, tai dirbtinoka byla, ypač žvelgiant šių dienų akimis. Štai šiandieninė pasaulinė ekonominė krizė. Kas ją sukėlė? Bankai. Beje, vadovaudamiesi seniai nusistovėjusiomis taisyklėmis. Bet šiandieniniai bankai, kurie labai kalti dėl Europą ir JAV apėmusios ekonominės krizės, veikė būtent pagal EBSW principus. Tik jų vadovų nūnai niekas nepersekioja, nesodina į kalėjimus, išskyrus keletą drastiškų atvejų, kai savanaudiškumas ir grobstymai buvo labai akivaizdūs. Taigi valstybės dabar padeda bankams atsigauti, gelbsti bankus, nes supranta, kad, į kairę ir į dešinę besišvaistant kirviu, galima sukelti dar didesnę ekonominę krizę.

Tad kodėl mes persekiojame EBSW vadovus, dirbusius pagal labai panašius principus? Juk EBSW veiklai galima pritaikyti švelninančias aplinkybes. Jei šiandieniniai Europos ir JAV bankai vadovavosi stabiliomis, nusistovėjusiomis žaidimo taisyklėmis ir vis tiek pridarė klaidų, tai vadinamieji EBSW berniukai dirbo visiško chaoso sąlygomis. Lietuvos valstybė tuo metu tik kūrėsi. Iš socialistinės sistemos bandėme su minimaliais nuostoliais pereiti į kapitalistinę. Bet jų nepavyko išvengti. Trūko tokią veiklą reglamentuojančių įstatymų. Jie dažnai vienas kitam prieštaraudavo, vienas kitą neigdavo.

Kaip, esant tokiai neapibrėžtai situacijai, nepažeisti įstatymų? Vadinamieji EBSW berniukai dirbo pagal savo kompetenciją, siekė savo reikmėms išnaudoti didelę infliaciją, mokėti dideles palūkanas. Kurį laiką toks žaidimas sekėsi. O paskui, keičiantis situacijai, suprato, jog nebepajėgs grąžinti skolų.  Bet negalima ignoruoti fakto, jog tuo metu būta labai daug neaiškumų, įstatymai nuolat keitėsi. Vaizdžiai tariant, ne EBSW sukėlė finansinę krizę. Ją anuomet sukėlė politikai, nesugebėdami į darnią visumą sudėlioti būtiniausių potvarkių. Paskui, kai valstybė pateko į krizę, nueita lengviausiu keliu – pradėta ieškoti atpirkimo ožių. Šiuo atveju atpirkimo ožiu pasirinkta koncerno EBSW vadovybė.

Nepamirškime aplinkybės, jog tuo metu Lietuvos visuomenė nežinojo, kur dėti privatizavimo čekius. EBSW vadovybė čekius supirkinėjo iš gyventojų pusvelčiui, o po to už juos pusvelčiui pirko Lietuvoje esančias įmones ir gamyklas. Sakykit, koks verslininkas nenorėtų už grašius įsigyti stambios įmonės? Didžiausia bėda ta, kad įsigiję įmonę jie nemokėjo organizuoti gamybos. Todėl ir nuvilnijo bankrotų banga.

Europos Žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas Lietuvos gyventojų skundus, jau ne vieną kartą pareiškė rimtų priekištų lietuviškosios Temidės atstovams už nepagrįstas bausmes ir baudas. Kokio dydžio tos baudos?

Atvejų, kai Europos žmogaus teisių teismas pareiškė, jog lietuviškoji Temidė neteisingai, nepagrįstai nuteisė savo piliečius, – dešimtys. Kiekvienas toks atvejis – moralinis antausis. Menkas malonumas, kai Lietuva Strasbūre minima kaip šalis, kuri negerbia elementariausių žmogaus teisių ir laisvių. Kiekvienas EŽTT priekaištas Lietuvos teismams – nemalonus atvejis, kurį, beje, Lietuvos valstybė visuomet stengiasi nutylėti.

Tačiau ši problema turi savo finansinę kainą. Kiekvienam Lietuvos piliečiui, kuris, pasak EŽTT, nuteistas nepagrįstai, Lietuvos valstybė privalo išmokėti kompensaciją. Ir ne tokią jau menką. Šių dienų duomenimis, iš Lietuvos valstybės biudžeto buvo išmokėta apie du milijonus litų tiems Lietuvos gyventojams, kuriuos EŽTT išteisino kaip nepgarįstai nuteistus.

Tačiau tie du milijonai išskaičiuoti iš biudžeto, o ne iš klaidų privėlusių Lietuvos teisėjų kišenių?

Štai čia regiu pagrindinę intrigą. Du milijonai kompensacijoms buvo paimti iš valstybės biudžeto. Vaizdžiai tariant, už konkretaus teisėjo klaidas finansiškai kentėti priversta visa valstybė – visi mokesčių mokėtojai.

Ar tokia nuostata – teisinga?

2005 metų spalio mėnesį Lietuvos valstybė priėmė įstatymą, kuriuo remiantis EŽTT priteistos kompensacijos turėtų būti išskaičiuojamos ir iš klaidų privėlusių teisėjų. Į šio įstatymo detales leistis nenorėčiau. Tačiau akivaizdu, kad mūsų įstatymas įpareigoja Teisingumo ministeriją imtis drastiškų veiksmų prieš grubias klaidas padariusius teisėjus.

Jei mūsų teisėjas neteisingai nubaudė žmogų, kurį EŽTT išteisino, vadinasi, toks teisėjas privalo atsakyti finansiškai. Jei, sakykim, EŽTT įpareigojo neteisingai nubaustam asmeniui priteisti 50 tūkst. eurų kompensaciją, dalį šių pinigų turi iš savo asmeninės kišenės sumokėti Lietuvos teisėjas. Pabrėžiu: tik dalį, bet privalo. Deja, šia nuostata Lietuvos Teisingumo ministerija dar niekad nepasinaudojo. Nuo 2005-ųjų metų Lietuvos valstybė nė sykio nepritaikė šio įstatymo, kaip drausminančios priemonės. Valstybė atlaidžiai elgiasi greičiausiai ne šiaip sau. Tai – tarsi vėzdas, kuriuo šantažuojami teisėjai. Jei būsite klusnūs mūsų užgaidų vykdytojai, šio įstatymo netaikysime. Imsite elgtis vien tik principingai, vien tik pagal savo sąžinę, šį įstatymą pradėsime taikyti. Pasirinktinai.

Įsivaizduokime situaciją, jei Strasbūro teisėjai išteisintų K. Michailovą, kaip nepagrįstai nubaustą, ir įpareigotų Lietuvos valstybę išmokėti milžinišką kompensaciją už kalėjime praleistus metus. Jei ši bauda būtų išskaičiuojama tik iš valstybės biudžeto, turėtume vieną situaciją. Bet jei K. Michailovą arba bet kokį kitą asmenį teisiantys teisėjai žinotų, jog, esant nepalankiam EŽTT verdiktui, privalės atverti ir savo asmenines pinigines, turėtume kur kas įdomesnę padėtį. Mano supratimu, pastarasis variantas kur kas logiškesnis nei nuostata, jog teisėjai niekad už nieką neatsako. Lietuva teisėjams suteikė imunitetą. Reikalingas daiktas. Teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Irgi pagrįsta nuostata. Tačiau dar reikia, kad teisėjų korpusas būtų teisiškai apsaugotas nuo galimų politinių užgaidų. Dabar  mūsų teisėjai labai pažeidžiami. Ir jie tai jaučia. Jie bijo prarasti darbą. Jie bijo nepalankios VSD pažymos. Todėl viena ausimi klausosi, kokios nuotaikos tvyro didžiojoje politikoje. Šią ydą bus labai sunku įveikti, nes lietuviškasis elitas nenori prarasti šių svertų.

© 2011 „XXI amžius“