Kultūros zona

2011 metai

Atmintis

Laisvės šauklio balsas lieka nemarus

Poeto ir aktoriaus Kęstučio Genio 15-osioms mirties metinėms

Poetas ir aktorius Kęstutus Genys

Kęstutis Genys Žygimanto Augusto vaidmenyje dramoje „Barbora Radvilaitė“

Kęstutis Genys gimė 1928 metų spalio 10 dieną (dokumentuose klaidingai nurodoma lapkričio 3-ioji) Kaune, šviesių ir susipratusių lietuvių Juozo ir Eleonoros (Skalandžiūnaitės) Genių šeimoje. Kęstutis dažnai prisimindavo laimingą vaikystę: „Kai aš buvau mažas berniukas, šventadieniais, po pietų, mūsų visa šeima įsitaisydavo jaukioje buto kertelėje, tėvas pagarbiai imdavo į rankas kankles, pasigirsdavo linksmai graudus skambesys, ir mes užtraukdavome liaudies dainą. Aš, mano broliai Algirdas ir Vytautas, mama Eleonora, tėvas Juozas... Buvome laiminga šeima, mokėjome dalintis džiaugsmu bei skausmu, kas taip pat buvo laimė, ir mums atrodė, kad taip tęsis amžinai. Ir saulė visada švies skaisčiai, ir lietus visada švelniai barbens į stiklą, ir kanklių stygos niekada nenustos skambėti, o virš Lietuvos žemės visada rymos laisvas dangaus skliautas“. Tačiau tokį beveik kiekvienam mūsų tautiečiui idilišką gyvenimą pažeidė prasidėjusių okupacijų metai. Po trumpos, bet žiaurios pirmosios sovietų okupacijos, kai prasidėjus juodajam birželio košmarui Lietuvą gyvuliniuose vagonuose trėmė į Rusiją, atėjo vokiečiai, o paskui vėl atsekė antroji sovietų okupacija. Kęstučio broliai Algirdas bei Vytautas, vokiečių prievarta išvežti, į rusų okupuotą Lietuvą nebegrįžo ir pasiliko anglų okupacinėje zonoje, o vėliau išplaukė ieškoti laimės į Australiją. Kęstutis vokiečių okupacijos metais pradėtą kūrybą tęs ir vėliau, bet jau slapta. Įstojęs į Kauno universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą lankė dramos studiją, 1947 metais atliko Danko vaidmenį inscenizuotame M. Gorkio apsakyme „Senė Izergilė“. Tačiau okupantui siaučiant ir persekiojant patriotus, nebuvo tinkamų sąlygų nei studijoms, nei produktyviam kūrybiškumui. Motinos brolis veikė partizanų būryje apie Veiverius. Bolševikams sunaikinus būrį, jis sugebėjo išsigelbėti ir rasti prieglobstį Genių šeimoje Kaune, Kapinių gatvėje. Ten iškastame bunkeryje Skalandžiūnas ir laikėsi, kartais išeidavo aplankyti savo žmonos ir vaikų, bet buvo įskųstas ir suimtas. Kęstučio Genio mamos sesuo Stanislova buvo ištremta į Sibirą su dviem mažamečiais vaikais, o vyras išvežtas į Maskvą ir sušaudytas, nes priklausė Šaulių sąjungai. Geniams teko palikti namus ir slėptis. Motina slapstėsi pas gimines Plokščiuose, tėvas – kitur provincijoje, o Kęstutis – Kaune pas savo bendramokslį Antaną Šilinį. „Viena koja“ jau buvo miške. Antanas parūpino drabužių, suruošė maisto atsargas. Išgelbėjo Antano vyresnysis brolis mokytojas: „Žūsi ten! Šito vaiko aš nieku gyvu neleisiu į mišką!“ Po kelių dienų būrys, į kurį turėjo ateiti Kęstutis, buvo iššaudytas.

Kaip tik tuo metu iš Maskvos į Kauną atvyko Veronika Michailovna Motilevska, būsimoji Kauno dramos teatro direktorė. Ji rinko lietuvių studentų grupę GITIS’ui. Gyvendamas pas savo draugą, K. Genys lankė paskaitas, tačiau saugumas jau buvo pradėjęs kabinėtis. Jautė, kad arešto neišvengs. A. Šilinio padedamas, nuvyko į V. Motilevskos komisiją ir išlaikė egzaminus studijuoti. 1952 metais Maskvoje baigęs minėtąjį A. Lunačarskio teatro meno institutą, tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno dramos teatro aktoriumi. Sukūrė ryškių vaidmenų teatre: grafas Almaviva (P. Bomaršė „Figaro vedybos“, 1952), Protasovas (L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas“, 1954), Martynas (J. Avyžiaus romano „Kaimas kryžkelėje“ inscenizacija, 1965), Žygimantas Augustas (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, 1972), Kiurmanas (M. Frišo „Biografija: vaidinimas“, 1974), Lebedevas (A. Čechovo „Ivanovas“, 1978), Ignatis (S. Karo „Imtynininkas“, 1979), Vyriausiasis krivis (V. Krėvės „Šarūnas“, 1980), Herėja (A. Kamiu „Kaligula“, 1983) ir kt. Vaidino kine, režisavo spektaklius (A. Griciaus „Ir ūsai nepadėjo“, 1962, Č. Aitmatovo „Mano tuopelė raudona skarele“, 1964, K. Chinskio „Nakties istorija“, 1967).

Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“, kurią režisavo Jonas Jurašas, žodžiai „Lietuva“, „Tėvynė“, „Dievas“ karaliaus Žygimanto Augusto (K. Genys) lūpose skambėjo ne vieną kartą ir tokiame kontekste, kad aliuzijos į nūdieną buvo neišvengiamos. Žiūrovai salėje sėdėjo lyg užhipnotizuoti, pilnomis ašarų akimis ir jausdavo, kad jų širdys kyla aukštyn, įsižiebia viltis ir tikėjimas, kad niūri vergijos naktis pasibaigs ir išauš naujas laisvės rytas, kuris patekės kaip tas įsišviečiantis scenos gilumoje Švč. Mergelės Marijos paveikslas... Partijos šulai ir kagėbistai net drebėjo iš pasiutimo. Spektaklis kurį laiką buvo nerodomas, o Jonas Jurašas išmestas iš teatro ir paliktas bedarbio daliai. Tai anuomet oficialiai buvo įvardijama kaip „valkatavimas“, už kurį sodindavo į kalėjimą. Į darbą niekas niekur nepriima, nes yra duotas čekistų nerašytas nurodymas nepriimti, o jei nedirbi, esi valkata, ir tokiems vieta už grotų.

K. Genys Žygimanto Augusto vaidmenį mėgo labiau nei kitus, nors jų buvo daug ir įdomių. Saugumiečiai vis kabinėjosi, kad jis savavališkai pakeičia tekstą ir kursto nacionalistines aistras. Tokie kaltinimai buvo ir po R. Rolano „Meilės ir mirties žaidimo“, tačiau tekstas buvo toks, kokį parašė autoriai, tik transformuotas aktoriaus temperamento gelmių kertelėse. Pamėlynavusiems iš pykčio saugumiečiams nelikdavo nieko daugiau, kaip tik išreikšti palinkėjimą, kad tokiems, kaip Genys, vis vien atsiras vieta lageryje, jei ne šiandien, tai rytoj. Ir jie beveik neklydo. Kelis kartus išsisukti pavyko tik per stebuklą. Okupantams ir jų klapčiukams didžiausią nerimą kėlė K. Genio eilės, kurių bijojo ne mažiau nei velniai kryžiaus. Apie K. Genio antitarybinius „išsišokimus“ saugumo komitetui pranešdavo kai kurie kolegos artistai ir poetai. Paskui, kai įskundinėti nebebuvo prasmės, nes prasidėjo Atgimimas, tapo ramūs, o laikui bėgant vėl įsidrąsino ir vis garsiau ėmė šnekėti apie K. Genio tariamai neprofesionalią kūrybą. Vienas gerai žinomas „profesionalas“ sovietmečiu lakstė su pranešimais į saugumo komitetą apie K. Genio veiklą, net girdėtus eilėraščius iš atminties mėgindavo užrašyti, žinoma, su netikslumais ir iškraipymais. Vieną tokį subjaurotą eilėraštį K. Genys saugumo komitete iš naujo perrašė ir pasirašė po juo. Gal būt kokiuose KGB archyvuose guli tas popieriaus lapelis su eilėraščiu „Kryžkalnio motina“, parašytu 1970 metais.

Atgimimo metai buvo pilni didžiųjų lūkesčių. K. Genys, kurį per dieną po kelis kartus kviesdavosi ir atsikuriančios organizacijos, ir visos Lietuvos Sąjūdžio grupės, neatsakė niekam nė karto. Žmonės jo laukė, ir jis važiuodavo pas juos su greitomis parašytomis eilutėmis, kurias padiktuodavo laikas ir aplinkybės. Eilių tikslas buvo labai aiškus – ne meninė vertė, o begalinis troškimas įkvėpti žmonėms pasitikėjimą savimi, įteigti viltį ateinančiu laisvės rytojumi, pagaliau, pasakyti paprasčiausią tiesą, kai iš visų pusių gaudė gausybė melo trimitų. Jis buvo Laisvės šauklys ir už tai neprašė nieko, nes Laisvė neturi kainos.

K. Genys mirė 1996 metų gruodžio 15 dieną. Mirė su tikėjimu širdyje, kad Oskaro Milašiaus pranašystė apie Lietuvos ateitį išsipildys, kad Tėvynėje įsišvies naujieji „Šiaurės Atėnai“.

(Čia buvo pasinaudota, kaip spėjama, a. a. A. Grubliausko parašytomis mintimis.)

* * *

1993–1994 metais K. Genys lankėsi JAV, bandė gydytis nuo sunkios jį ištikusios ligos. Tada keletas jo ištikimų gerbėjų Los Andžele ir Čikagoje surengė kūrybos vakarus. Skelbiame juose pasakytus poeto žodžius. Šios kalbos yra publikuojamos pirmą kartą.

„Broliai ir seserys, brangieji, nežinau, kaip išreikšti savo pasigėrėjimą, susijaudinimą ir visas tas nuotaikas, kuriomis aš dabar gyvenu. Esu lyg sapne. Šiandien išsiunčiau faksą: „Gyvenu kaip karalius, lyg pasakoj – tolimoj Amerikoj, Los Andžele. Kur tik važiuoju, vis lietuviškai šneka – seserys, broliai – tokie puikūs žmonės, nepamiršę lietuvių kalbos. Sėdžiu bažnyčioje, prieina mergaitė ir sako: „Aš visai neseniai iš Lietuvos“. Taigi ir čia – Lietuva.

O Lietuva, mano gentainiai, broliai, seserys,
mes dar gyvi, gyvi dar esame,
dar skamba lūpose šventa
mūsų lietuviška šnekta.

Dangaus paukšteli, pilkas vytury,
dėkoju tau, kad gyvas, kad esi,
dėkoju tau, lakštingalėle, kad gyva
tavo giesmelėje Tėvynė Lietuva.

Jau baigiasi žiema, dangus pavasarėja,
iš tolimų kraštų sugrįžta paukščiai į lizdus.
Tikiu, kad iš tremties ir jūs, mano brangieji,
sugrįšit vėl į tėviškės namus.

Tikiu, kad vėl susėsime prie Kūčių stalo,
kad įsikurs užgesus aukuro ugnis,
kad būsim vėl visi kartu – nedaloma
viena šeima, viena tauta, viena gentis.

Pasak japonų, žmogui poezija parūpsta tik tada, kai jis turi daugiau negu vieną kepalėlį duonos.

Duona

Ne iš gero, ne iš soties
Aš rašau ir medituoju.
Ne todėl nuo žodžių krinta
Sūrūs prakaito lašai.

Mano eilės – mano kraujas,
Mano gyvastis ir duona,
Jos aš visuomet stokojau,
Jos man buvo per mažai.

Badmirystė nuolatinė
Kaip liga mane kankino.
Iš besielių – protapilvių
Duonos kąsnio neprašiau.

Aš turėjau dosnią širdį –
Ji mane krauju maitino –
Mano eilės – kraujo skonio.
Aš eiles krauju rašiau.

Mano duona kasdieninė –
Troškulys ir badmirystė,
Širdgėla apskrudę žodžiai –
Be minkštimo – tik pluta –

Mano duona – mano saulė,
Patekėjusi vaikystėj,
Mano kūnas, mano kraujas, –
Štai kodėl ji man šventa.

Ir dar noriu pakalbėti apie lietuvišką žodį. Tai ne ketvirtoji valdžia – tai pirmoji valdžia. Vienintelė tikroji valdžia. Jūs žinote, kad pas mus, Lietuvoje, vis kalba apie ketvirtąją valdžią: žodis, laikraščiai, literatūra – ketvirtoji valdžia. Ne – ji pati didžiausia, pati galingiausia, vienintelė valdžia. Jeigu ta valdžia bloga, jei ji nedora, tada blogai, tada vergija. Yra laisvas žodis, apie kurį rašo poezijos, laisvės šauklys patriarchas Bernardas Brazdžionis, ir yra vergiška, vergų kalba.

(...) Visi mes esame viena Lietuva, viena šeima, kur begyventume. Jūs turėjote lizdą, turėjote Tėvynę, ir jūsų vaikai tai išsaugojo savo genuose. Žinau daug nesuprantamų pavyzdžių, kai žmogus, pirmąkart atvykęs Lietuvon, sako: „Atvažiavau į Lietuvą ir atrodo, lyg būčiau čia šimtus metų gyvenęs“, ir verkia: „Nenoriu iš čia išvažiuoti!“ Kas suveikė? Genai? Štai kas yra tas lizdas, per tūkstančius metų kurta mūsų lietuviška dvasinė aura – jums visiems žinoma, koks tai stebuklas.

Kodėl mes turime kalbėti, kad esame Lietuva? Šimtus metų mus žemino, šimtmečių šimtmečius engė. Kartą man lietuviškai kalbantis su kitu lietuviu, žymus rusų artistas paklausė: „Kodėl tu negali kalbėti žmogiška kalba?..“ Ir nesuprato, kaip giliai mane įskaudino šitas pasakymas, nors jis nėra blogas žmogus. Pajutau, lyg skruzdėlės ėmė bėgioti po visą kūną, lyg su smaigu kažkas mane perdūrė. Norėjau kažką sakyti, po to suskaičiavau iki dvidešimties, pyktis atslūgo, ir pagalvojau: „Vargšeli tu, vargšeli...“ Negi pradėsiu jam aiškinti, kas yra lietuvių kalba...

Žinokime, kas mes esame, iš kur esame“.

(Iš Kęstučio Genio kalbos Los Andžele, 27-ajame literatūros vakare, 1993 m. lapkričio 5 d.)

Terra Incognita

„Mes kiekvienas esam Terra Incognita. Nepažįstam vienas kito. Ir mūsų Lietuva yra kaip Terra Incognita. Man kartais atrodo, kad mes dar tik pradėję rašyti savo tautos istoriją, kad mūsų tauta į visos žmonijos istoriją dar pakankamai neįsirašė, ir ne dėl mūsų kaltės – ir mūsų kalba, ir mūsų dvasinės vertybės, ir tai, ką mes davėme Vakarams, ir ką mes davėme Rytams. Jūs turbūt žinote, kad, pavyzdžiui, Anglijoje yra įsikūręs Karaliaus Mindaugo klubas. Į Lietuvą buvo atvažiavę to klubo nariai, kurie kalbėjo per televiziją. Ogi tos Anglijos nebūtų dabar, jeigu Lietuvos nebūtų buvę senovėje. Jie taip sako – ne mes. O gal Europos nebūtų buvę, jeigu nebūtų Lietuvos? Tai jie taip sako – mokslininkai, istorikai. O gal nebūtų buvę Rusijos, prieš kurią mes drebam (ne visi, žinoma), ir tos Rusijos galbūt nebūtų, jeigu nebūtų Lietuvos. Taigi šimtmečiais mūsų tautą žemino svetimtaučiai, kurie iš tikrųjų turėtų dėkoti mums, mūsų tautai, kad mes suteikėm jiems galbūt netgi gyvybę. Jūs suprantate, ką turiu galvoje sakydamas, kad nebūtų buvę Vakarų, jeigu čingischanai būtų veržęsi į Vakarus – jie būtų ten dykumą palikę. Štai ką reiškia Terra Incognita“.

(Iš Kęstučio Genio kūrybos vakaro Čikagoje 1994 metais.)

* * *

Penktadienio numeryje taip pat spausdinsime poetės Eglės Perednytės įspūdžius iš neseniai įvykusio jos  apsilankymo pas Kęstučio Genio našlę Lolitą ir jų sūnų Gintautą Kaune, K. Genio gatvėje. Ten ji buvo sužavėta namų šiluma ir poeto dvasios išlikimu. Penktadienį taip pat spausdinsime K. Genį pažinojusio Vido Abraičio pisiminimus.

© 2011 „XXI amžius“