2011 m. gruodžio 14 d.
Nr. 90
(1970)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia nr. 88)

Bernardo Brazdžionio, laimėjusio
Valstybinę literatūros premiją,
portretas, spausdintas žurnale
„Židinys“ (1940 m., nr. 2)

Tolimas kolega,

dėkoju už labai malonų laišką. Džiaugiuosi, kad mano žodžiai nenuskendo pakely, neužkliuvo už kalnų…

Tikiuosi, kad užsimezgusio ryšio nenutrauks nei laikas, nei sąlygos, nors tas ryšys būtų prislopintu balsu, plonas kaip voratinklis.

Pridedu porą posmų, rašytų kitą dieną (o gal tiksliau vakarą) kaip anie Jūsų laiške pacituoti posmai: „Ėjau keliu…“ Tai rašyta dar Lietuvos žemėje, sustojus pakely, Alvito parapijoj, Bradūnų ūkyje, netoli J. Tysliavos ir S. Nėries sodybų.

 


Atmintis

Laisvės šauklio balsas lieka nemarus

Poeto ir aktoriaus Kęstučio Genio 15-osioms mirties metinėms

Poetas ir aktorius Kęstutus Genys

Kęstutis Genys gimė 1928 metų spalio 10 dieną (dokumentuose klaidingai nurodoma lapkričio 3-ioji) Kaune, šviesių ir susipratusių lietuvių Juozo ir Eleonoros (Skalandžiūnaitės) Genių šeimoje. Kęstutis dažnai prisimindavo laimingą vaikystę: „Kai aš buvau mažas berniukas, šventadieniais, po pietų, mūsų visa šeima įsitaisydavo jaukioje buto kertelėje, tėvas pagarbiai imdavo į rankas kankles, pasigirsdavo linksmai graudus skambesys, ir mes užtraukdavome liaudies dainą. Aš, mano broliai Algirdas ir Vytautas, mama Eleonora, tėvas Juozas... Buvome laiminga šeima, mokėjome dalintis džiaugsmu bei skausmu, kas taip pat buvo laimė, ir mums atrodė, kad taip tęsis amžinai. Ir saulė visada švies skaisčiai, ir lietus visada švelniai barbens į stiklą, ir kanklių stygos niekada nenustos skambėti, o virš Lietuvos žemės visada rymos laisvas dangaus skliautas“. Tačiau tokį beveik kiekvienam mūsų tautiečiui idilišką gyvenimą pažeidė prasidėjusių okupacijų metai. Po trumpos, bet žiaurios pirmosios sovietų okupacijos, kai prasidėjus juodajam birželio košmarui Lietuvą gyvuliniuose vagonuose trėmė į Rusiją, atėjo vokiečiai, o paskui vėl atsekė antroji sovietų okupacija. Kęstučio broliai Algirdas bei Vytautas, vokiečių prievarta išvežti, į rusų okupuotą Lietuvą nebegrįžo ir pasiliko anglų okupacinėje zonoje, o vėliau išplaukė ieškoti laimės į Australiją. Kęstutis vokiečių okupacijos metais pradėtą kūrybą tęs ir vėliau, bet jau slapta. Įstojęs į Kauno universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą lankė dramos studiją, 1947 metais atliko Danko vaidmenį inscenizuotame M. Gorkio apsakyme „Senė Izergilė“. Tačiau okupantui siaučiant ir persekiojant patriotus, nebuvo tinkamų sąlygų nei studijoms, nei produktyviam kūrybiškumui. Motinos brolis veikė partizanų būryje apie Veiverius. Bolševikams sunaikinus būrį, jis sugebėjo išsigelbėti ir rasti prieglobstį Genių šeimoje Kaune, Kapinių gatvėje. Ten iškastame bunkeryje Skalandžiūnas ir laikėsi, kartais išeidavo aplankyti savo žmonos ir vaikų, bet buvo įskųstas ir suimtas. Kęstučio Genio mamos sesuo Stanislova buvo ištremta į Sibirą su dviem mažamečiais vaikais, o vyras išvežtas į Maskvą ir sušaudytas, nes priklausė Šaulių sąjungai. Geniams teko palikti namus ir slėptis. Motina slapstėsi pas gimines Plokščiuose, tėvas – kitur provincijoje, o Kęstutis – Kaune pas savo bendramokslį Antaną Šilinį. „Viena koja“ jau buvo miške. Antanas parūpino drabužių, suruošė maisto atsargas. Išgelbėjo Antano vyresnysis brolis mokytojas: „Žūsi ten! Šito vaiko aš nieku gyvu neleisiu į mišką!“ Po kelių dienų būrys, į kurį turėjo ateiti Kęstutis, buvo iššaudytas.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija