| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Reikia skubėti daryti gerus darbus
Į XXI amžiaus klausimus atsako Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Pirmiausia norėtųsi išgirsti Jūsų nuomonę apie Dievo Gailestingumo metų šventimą. Kokie Jums atrodo buvo šie metai, kurie susiję ir su popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacija. Palaimintuoju jis paskelbtas kaip tik Dievo Gailestingumo sekmadienį. Dievo Gailestingumo metais siekėme kelių tikslų: gilintis į Dievo gailestingumo paslaptį, apmąstyti, kaip mes asmeniškai patyrėme Dievo gailestingumą, skelbti jį Dievo tautai ir patiems daugiau rodyti meilės bei gailestingumo mus supantiems žmonėms. Dievo Gailestingumo metų uždaviniams įgyvendinti buvo organizuojama daug renginių ir švenčių. Kauno arkivyskupijoje šiam tikslui skyrėme didžiuosius Šilinių atlaidus. Tikrai galima buvo pasidžiaugti piligrimų gausa ir išpažintimis. Kai tikintieji žmonės ne tik priima Eucharistiją, bet ir suvokia, kad reikia būti taikoje su Dievu, tuomet aišku, kad Dievo gailestingumas yra palietęs jų širdis. Apie Dievo Gailestingumo metų vaisius, kurie užauga žmogaus širdyje, geriausiai galėtų paliudyti kiekvienas žmogus. Tai labai asmeniška. Visi renginiai, nors jie būtų ir patys įspūdingiausi, dar ne viską pasako apie tai, kas vyksta žmogaus širdyje. Norisi tikėti, kad šie metai padėjo mums šiek tiek priartėti prie Evangelijos. Gailestingumo darbai ginant šeimą ir gyvybę yra išskirtinai svarbūs, todėl norėtųsi pasiteirauti apie svarbiausius šiemetinius Lietuvos Bažnyčiai ir tautai įvykius, kurie turėjo ryškų ekumeninį pobūdį. Juk vyko dvi ekumeninės konferencijos dėl šiandienos iššūkių šeimai ir santuokai, buvo paskelbtas pareiškimas dėl dirbtinio apvaisinimo. Ar bendram darbui lengva buvo prisikviesti brolius krikščionis, ypač liberaliuosius protestantus? Labai gaila, bet mus supanti mirties kultūra labiausiai yra sužeidusi šeimą. Niekada nebuvo tiek skyrybų ir tiek vaikų, nepatyrusių tėvų meilės. Daugelis pasiduoda liberaliai kultūrai ir, užuot mąstę apie normalios šeimos kūrimą, mąsto tik apie seksą ir malonumų perpildytą gyvenimą. Iš čia kyla visokios partnerystės ir taip vadinamos gėjų bei lesbiečių šeimos. Labai gaila visų šitų klaidžiojančių žmonių, nes jų pasirinkimai į laimę neveda. Dievo gailestingumas siekiantiems sukurti šeimas ir jau gyvenantiems šeimyninį gyvenimą ypač reikalingas. Simboliška, kad pradėjome Dievo Gailestingumo metus ir juos užbaigėme ekumeninėmis konferencijomis, kurių tikslas buvo ginti normalią šeimą, kuri sudaroma per santuokinį įsipareigojimą iki mirties mylėti vienas kitą ir rūpintis vaikų ugdymu. Labai džiaugiuosi, kad mūsų broliai ortodoksai ir protestantai šeimos klausimais yra vienminčiai su katalikais. Tikrai nereikėjo jų įkalbėti. Jie tuojau pat atsiliepė į pasiūlymą ginti tradicinę šeimą. Manau, kad Dievas laimino šias pastangas, nes, gindami krikščioniškas vertybes, mes tapome dar artimesni vieni kitiems. 2011-ieji Europos Sąjungoje buvo paskelbti Savanorystės metais. Jūsų, kaip Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) Socialinių reikalų tarybos pirmininko ir Kauno arkivyskupijos Caritas pirmininko, norėtųsi paklausti apie savanorišką veiklą mūsų katalikų bendruomenėje. Ar ji nėra priblėsusi dabar, kai sumažėjo dosni pagalba iš Vakarų šalių ir reikia daugiau remtis savais resursais bei entuziazmu? Šiandien daug kas yra priblėsę. Turbūt nereikia norėti, kad visose srityse būtų tiek entuziazmo, kiek jo buvo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Žmogus toks jau yra, kad jo entuziazmą gyvenimo tikrovė gali labai prislopinti. Bet nesakyčiau, kad šiandien entuziazmo trūksta. Caritas savanoriai yra ne tik tie, kurie dalina materialines gėrybes. Gal ir gerai, kad parama iš užsienio sumažėjo, o kai kur ir visiškai pasibaigė. Jau laikas mums patiems mokytis remti vieni kitus ir matyti šalia esantį vargą bei skausmą. Galiu tik pasidžiaugti, kad jaunimo tarpe atsiranda labai pasišventusių savanorių. Pavyzdžiui, kiek daug mes jų turime Marijos radijuje. Šie savanoriai dalija dvasinę duoną, kuri yra reikalingesnė už ruginę. Jei turėsime dvasiškai brandžius žmones, Lietuvoje nyks stokojančiųjų skaičius, o stokojantiems atsiras reali pagalba. Žinant, kokias tragedijas mūsų tautai yra atnešęs girtavimas, galbūt būtent gailestingumo sklaidos uždaviniai paskatino Jūsų Ekscelenciją šiemet paskelbti kelis stiprius pareiškimus dėl alkoholio reklamos ir laisvos prekybos blogio. Už tai Jums yra be galo dėkingi visi blaivybės šalininkai. Ar ateityje LVK nenumato paskelbti išsamesnio ganytojiško laiško šiuo klausimu, gal net surengti atitinkamą ekumeninę-sielovadinę konferenciją? Alkoholizmas yra mūsų tautos tragedija. Sovietmečiu mus girdė, nes geriančius lengviau valdyti. Apgailėtina, kad laisvoje Lietuvoje įstatymai leido miestus ir kaimus nusėti karčiamomis, o reklama nuodus bruka kaip gėrį. Patys neatspariausi yra paaugliai ir jaunimas, todėl reklama visų pirma taikoma jiems. Alkoholio monopolis yra atiduotas į privačias rankas ir šio verslo pionieriai mato tik pelną. Visos kalbos apie tai, kad be jų neišsilaikytų spauda, kultūra ir sportas, yra demagogija. Jų pagalba niekuomet neatstos tos begalinės žalos, kuri padaroma visiems Lietuvos žmonėms, nes gerianti tauta yra tauta be ateities. Vyskupų Konferencija bandė apeliuoti į Seimo narius, nes nuo jų sprendimų daug priklauso, kokia šviesa žalia ar raudona bus uždegta alkoholio keliui per Lietuvą. Verkti norisi, kai daugelio Seimo narių sprendimai tarsi buldozeris ritasi per žmonių likimus. Kalbėti apie alkoholio žalą reikia visiems: vyskupams, kunigams ir Lietuvą mylintiems pasauliečiams. Tačiau vien kalbomis ar ganytojiškais laiškais padėties nepakeisime. Todėl kviečiu gerai įsidėmėti pavardes tų Seimo narių ir pavadinimus tų partijų, kurių nariai alkoholiui uždega žalią šviesą. Kai ateis Seimo rinkimai, kviesčiau neklausyti, ką partijos žadės, bet pasižiūrėti, ką jos darė iki šiol. Kviečiu nesusigundyti naujais populistais, kurie žadės aukso kalnus. Snoro banko bankrotas dabar kasdieninė žinių laidų tema. Ji, be abejo, turi etinį ir moralinį pobūdį. Ką Jūs apie tai manote? Kai apie Snoro banką kalba prokuratūra, tuomet vyskupui nėra ką pridėti. Nors ir labai didelė bėda yra žmones apiplėšinėjantieji bankai, bet nemažesnė bėda žmonių sąmonėje įsitvirtinęs materializmas. Ar galima tikėtis, kad bankų savininkai bus sąžiningesni už kitus Lietuvos piliečius, kurie, pavyzdžiui, nemoka mokesčių, bet nori didelių pensijų, kurie neatsakingai dalyvauja rinkimuose ir leidžia prisiliesti prie įstatymų leidybos asmenims, turintiems tik asmeninių interesų, kuriems įtaką lengvai gali daryti verslo pasaulio lobistai. Gruodžio 12 dieną vyskupai susitiko su šalies prezidente Dalia Grybauskaite, susitikime kalbėta apie Bažnyčios vaidmenį šalies piliečių gyvenime. Kaip vertinate Bažnyčios dalyvavimą visuomeniniuose procesuose? Ar ne per dažnai mūsų politikai šiandien neišlaiko moralės egzamino? Šiandien iš tam tikrų sluoksnių vis dažniau pasigirsta balsų, kad Bažnyčia užsiima politika ir tai kenkia jos misijai. Šie balsai labai norėtų visiškai Bažnyčią nutildyti. Palyginkime, ar ne to paties buvo siekiama sovietiniais metais. Bažnyčią sudaro labai didelė Lietuvos piliečių dalis ir ši dalis turi teisę išsakyti savo nuomonę visais visuomenei rūpimais klausimais šeimos, pagarbos žmogui nuo pradėjimo iki natūralios mirties, blaivybės ir daugeliu kitų. Moralės egzaminas yra pakankamai sunkus. Kartais matome, kad jo neišlaiko net kunigai. Būtų idealu, jei einantieji į politiką bent bandytų laikytis bendražmogiškosios etikos reikalavimų. Mes, rinkėjai, esame kalti, kad leidžiame į svarbias pareigas ateiti aukso kalnus žadantiems politikams, kurie po rinkimų net nesistengia etiškai elgtis. Turėkime vilties, kad su kiekvienais rinkimais Lietuvos rinkėjai bus reiklesni. Neseniai paskelbėte apie nuolatinio diakonato tarnystės įvedimą. Kiek šiai vis atidėliotai naujovei turėjo įtakos kunigystės pašaukimų krizė? Ar diakonai kol kas bus rengiami tik Kauno arkivyskupijoje? Ar galima tikėtis, kad diakonais galės būti ir seniau kunigystės atsisakę arba diakonais įšventinti, bet Kunigystės sakramento negavę vyrai? Nuolatinių diakonų tarnystės įvedimui pašaukimų į kunigystę gausa ar stygius negali turėti jokios įtakos, nes tai yra visiškai skirtingos tarnystės. Beveik visi pastovūs diakonai tarnauja ten, kur jie dirba savo profesinį darbą. Bažnyčiai labai svarbūs žmonės, kurie savo aplinkoje tarnauja ir daro gerus darbus. Žinoma, sekmadieniais ar per šventes diakonai gali patarnauti ir liturgijoje. Kiekvienas vyskupas rūpinasi savo vyskupijos nuolatiniais diakonais, todėl Kauno ordinaras mąsto apie jų ruošimą tik Kauno arkivyskupijai. Nuolatiniais diakonais negalės tapti nei atsisakę kunigystės, nei po diakonato šventimų nepriėmę kunigystės šventimų. Jais tampama tik tuomet, kai siekiama ne kunigystės, bet diakoniškos tarnystės. Ateinančius 2012-uosius metus Lietuvos vyskupai dedikavo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio garbei. Kokie bus svarbesni šių metų bruožai? Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai taps gera proga patikrinti savo krikščioniškąjį identitetą, ar tikrai gyvename Evangelija. Mums, dvasininkams, bus gera proga pasitikrinti ne tik tai, kokius darbus nuveikiame, bet ar siekiame paties svarbiausio tikslo šventumo. Palaimintasis Jurgis Matulaitis yra ryškiai šviečianti žvaigždė, rodanti, koks turi būti krikščionis, o ypač dvasininkas. Iš jo mokysimės mus supantį blogį nugalėti ne pykčiu, bet gerumu. Popiežius Benediktas XVI iškėlė naujosios evangelizacijos uždavinius ir ta proga paskelbė Tikėjimo metus, kurie bus švenčiami nuo 2012 metų spalio iki 2013-ųjų lapkričio. Ar Šventojo Tėvo nesirengiama pasikviesti į Lietuvą per kaip tik tuo metu minimą Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, kuris irgi susijęs su evangelizacija? Labai norėtume, kad Popiežius aplankytų Lietuvą. Ypač šito nori žemaičiai, bet vilties, kad tai įvyks, yra labai mažai. Pasaulis didelis, o Lietuva labai maža, todėl norėti, kad Popiežius mums, o ne didžiausioms katalikų bendruomenėms skirtų daugiau dėmesio, būtų truputį per drąsu. Besibaigiantys 2011 metai buvo įspūdingi sukaktimis ir Jūsų ganytojiškoje tarnystėje: paminėtos vyskupiškos konsekracijos 20-osios, o pakėlimo Kauno metropolitu 15-osios metinės, kartu su pačios Kauno arkivyskupijos 85-mečio šventimu. Nepaisant tam tikrų šešėlių (grupelės dvasininkų išpuolio žiniasklaidoje), Jums ištikimybę patvirtina diecezijos kunigai, pasitikėjimą rodo šalies vyskupai. Neseniai trečiai kadencijai iš eilės buvote išrinktas LVK vadovu. Su kokiomis mintimis žvelgiate į artėjantį didįjį savosios kunigystės 50-mečio jubiliejų, kuris bus švenčiamas 2012-ųjų pavasarį? Kai artėja kunigystės 50-metis, pradedi suvokti, kad reikia skubėti daryti gerus darbus, nes pas Viešpatį nenusinešime nei titulų, nei ordinų, nei kitokių žmogiškų įvertinimų, bet tik tai, ką būsime padarę gero. O jeigu kartais tenka pakelti kokį nors kryželį, kurį uždeda net artimi žmonės, tai yra proga ne dejuoti, bet šį tą Dievui paaukoti. Kokia forma kryžius beateitų, jį reikia priimti ir pabučiuoti, tuomet jis būna išganingas. Ko galėtumėte palinkėti ištikimiems mūsų skaitytojams Šv. Kalėdų ir artėjančių Naujųjų Metų proga? Visiems linkiu gerų metų. Telaimina Dievas kiekvieno jūsų gyvenimą, darbus, siekius. Linkiu visiems didelės laimės, kuri pasiekiama tik mylint, darant gera kitiems. Linkiu šalinti iš savo gyvenimo bet kokius pykčius, pagiežas, nes tai labiausiai trukdo būti laimingais. Dėkojame už atsakymus. Linkime laimingų Naujųjų metų, stiprybės ir Dievo palaimos atsakingoje Bažnyčiai ir tėvynei tarnystėje. Kalbino Mindaugas BUIKA
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |