2011 m. gruodžio 23 d.
Nr. 93
(1973)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žmonių gyvybės ir interesai

Romas BACEVIČIUS

Fotografijų parodoje Paminklinėje
Prisikėlimo bažnyčioje –
kun. Hermanas Šulcas

Lietuvoje daug kartų esame girdėję apie tai, kad Afrikos centre, Ruandoje, kuri triskart mažesnė už Lietuvą, bet turi triskart daugiau gyventojų, jau 34-erius metus darbuojasi žemaitės ir vokiečio sūnus saleziečių vienuolis kun. Hermanas Šulcas. Saleziečių paskirtas į šią šalį jis išvydo nepaprastai vargingai gyvenančius žmones. Dauguma jų turi mažytį iš molio drėbtą ir bananų ar kitokiais lapais dengtą namuką ir šiek tiek žemės, kuri yra pragyvenimo šaltinis. Vandens žmonės eina pasisemti prie ežero ar šaltinio – dažnam tenka leistis nuo kalno siaurais, lietaus išplautais takeliais, o prisisėmus plastikines talpas tuo pačiu kalnu atgal kilti į viršų. Kunigas Hermanas, atvykęs į Ruandą, suprato, kad jei nori šiems žmonėms kalbėti apie Dievą, pirmiausia turi jiems padėti gyventi ir išgyventi. Taip jis pradėjo organizuoti jaunimo stovyklas, vaikščiodavo lankydamas paprastus žmones ir pažino krašto papročius bei gyventojų mąstyseną. Geravalių rėmėjų iš Vokietijos, Italijos ir kitų šalių padedamas, maždaug už 60 km nuo sostinės Kigalio kun. H. Šulcas įkūrė Jaunimo sodybą, kurioje apgyvendino apie pusantro šimto vaikų. Pastatė gimnaziją, įrengė vandens gręžinį, kad žmonės turėtų švaraus vandens. Dauguma čia įsikūrusių vaikų – našlaičiai, todėl kunigas jiems yra ir tėvas, ir motina, ir artimiausias žmogus. Sodybą pradėta kurti 1982 metais valdžios skirtame tuščiame sklype, kuriame augo tik trys medžiai. Į sodybą priimdavo jau paaugusius, dirbti galinčius berniukus. Ji plėtėsi iki 1994 metų, kai Ruandoje įvyko siaubinga tragedija – vakariečiams dirbtinai sukiršinus hutų ir tutsių gentis, per šimtą dienų buvo išžudyta apie 1 mln. žmonių. Šio genocido pasekmės buvo liūdnos ir kunigo globojamiems vaikams – iš 120 sodyboje gyvenusių gyvų liko tik 12. Viskas buvo suniokota, išvogta. Tik per stebuklą gyvas likęs kunigas nepaliko likusiųjų gyvų, nes šie vaikai nieko daugiau neturėjo – tik jį. Pamažu Jaunimo sodyba buvo atstatoma. Čia namus bei Dievo meilę randa berniukai ir mergaitės. Kun. H. Šulcas įkūrė Aukštesniąją amatų mokyklą. Kadangi visas mokslas šalyje mokamas, kunigas visame pasaulyje ieško rėmėjų, kurie galėtų padėti išleisti vaikus į mokslus. Taip jo dėka mokytis gali daugiau kaip 800 vaikų. Pakanka 70 litų per mėnesį, kad vaikas galėtų lankyti mokyklą. Kun. H. Šulcas yra ir Ruandoje gyvenančių vokiškai kalbančių žmonių kapelionas, todėl daug paramos gauna iš Vokietijos. Tačiau reikia rūpintis ne vien vaikais, bet ir visais sergančiais žmonėmis, nes ten visos medicininės paslaugos yra mokamos. Kas neturi pinigų ir suserga, miršta. Kunigas kasmet atveža ir kaimuose išdalija vaistų už kelis šimtus tūkstančių eurų.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija