Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Panevėžio vyskupijoje

Zarasų dekanate

Pagerbė eremitą

Kun. dr. Gediminas Jankūnas (dešinėje) ir eremitas Patrikas Kergozienas

VAJASIŠKIS. Spalio 30 dieną parapijietis prancūzas Patrikas Kergozienas atšventė savo penkiasdešimtmetį. Pasveikinti jubiliato į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią susirinko daug žmonių. Nieko nuostabaus – kas iš mūsų nežino, nepažįsta vienintelio Lietuvoje eremito Patriko? Vajasiškyje jį visi myli ir gerbia. O šį kartą taip sutapo, kad Patrikui dviguba šventė – jubiliejų įprasmino jo vienuoliškų įžadų atnaujinimo iškilmė. Kartu šventė ir parapijai, kurios dvasią labai palaiko Patriko malda.

Visos šventės Vajasiškyje prasideda šv. Mišiomis bažnyčioje, garsėjančioje stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Šįkart bažnyčia buvo pilnutėlė, kaip per atlaidus, ir šventiškai papuošta. Šv. Mišiose dalyvavo kunigai Kęstutis Palepšys ir Gediminas Jankūnas, svečiai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir gausus būrys parapijiečių. Eremito Patriko įžadus, vyskupo Jono Kaunecko pavedimu, priėmė kun. dr. Gediminas Jankūnas, dar taip neseniai klebonavęs Vajasiškyje, dabar – Krekenavos Bazilikos klebonas. Pasibaigus šv. Mišioms jubiliatą pasveikino kunigai, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos seserys, Seimo narys Algimantas Dumbrava, parapijos pastoracinė taryba. Paskui iškilmės tęsėsi Vajasiškio bendruomenės namuose. Įėję pro šių namų duris, svečiai nustebo patekę lyg į smetonišką gryčią, kurioje prie žibalinių lempų sėdėjo moterys ir verpė, vyniojo siūlus, mezgė, mušė sviestą, vyrai vijo virves. Grojant liaudiškai muzikai sukosi poros, o ant vaišių stalo garavo karštos bulvės su lupenomis, laukė kiti gardumynai. Susirinkus visiems svečiams, Patriką pirmiausia pasveikino bendruomenės pirmininkė Genutė Sarokina. Viešnia Aldona iš Kauno dėkojo: „Ačiū, Patrikai, kad myli Lietuvą...“

Besidžiaugdamas eremitas Patrikas sakė, kad atvykęs į Vajasiškį galvojo, jog bus vienas ir melsis už parapiją ir Lietuvą. Neįsivaizdavo, kad po 10 metų turės tiek daug nuoširdžių draugų. Padėkojęs visiems dalyvaujantiems, jis teigė, jog įžadus priėmė, kad būtų laisvas savyje ir kad galėtų daugiau mylėti, kaip Jėzus myli mus. „Mūsų pašaukimas mylėti, nesvarbu kokiam luomui priklausytume, – sakė Patrikas. – Aš priėmiau įžadus ne todėl, kad būčiau geresnis negu jūs, ir ne dėl malonumo. Įžadus aš priėmiau už jus visus ir savo gyvenimą atiduodu jums, trokšdamas mylėti jus, melstis už jus ir kad visi parapijoje vieni kitus daugiau mylėtume.“

Patrikas, pirmąkart pasirodęs Vajasiškyje, ne vieną nustebino. Atrodė keista, kad žmogus atvyksta iš šalies, į kurią lietuviai išvažiuoja studijuoti arba nepriteklių vejami užsidirbti pragyvenimui. Atvyko šis prancūzas į svetimą šalį nemokėdamas kalbos, nepažindamas jos kultūros, tik su rožiniu ir Šventuoju Raštu rankose. Silpnesnio tikėjimo žmogui tai sunkiai įmenama mįslė. O štai pačiam Patrikui viskas aišku. Tylos maldoje išgirstas Dievo kvietimas: „Važiuok į Lietuvą ir ten melskis“ nurodė tolesnį jo pašaukimo kelią. Liko tik apsispręsti ir, atmetus visus klausimus ir baimes, vykti. Be jokių garantijų, pasitikint ne savo jėgomis, o Visagalio globa. Ir štai jau dešimt metų Patrikas Vajasiškyje. Seniai dingo nepasitikėjimas, parapijiečiai, matydami atvirą širdį, giedrą veidą, jį pamilo.

Laikui bėgant Patrikas tapo žinomas ne tik šiame krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Atvažiuoja pas jį žmonės individualiai ir grupėmis, kad išgirstų jo liudijimus, kartu pasigilintų į Šventojo Rašto išmintį, pasimokytų ikonografijos arba tiesiog pabūtų su juo tyloje ir maldos bendrijoje. Tačiau pastaraisiais metais vasarą tylos ir ramybės tiek Patrikui, tiek Vajasiškiui lieka vis mažiau. Mat kasmet čia vyksta vis daugiau stovyklų. Pamėgo šią vietą skautai, vaikai iš globos namų, „Tikėjimo ir Šviesos“, šeimų bei kitos bendruomenės. Taigi Patriką atsiskyrėliu, pagal tikrąją žodžio „eremitas“ prasmę, pavadinti galima nebent anksti pavasarį ar rudenį, kuomet jo draugu ir pasivaikščiojimo palydovu ištisas savaites tampa jo šuo Šerpas. Žiemą Patrikas keliems mėnesiams išvažiuoja į tėviškę aplankyti artimųjų ir užsidirbti būtiniausioms reikmėms bei remontui „Liepsnojančio krūmo“ namams.

Edvardas Macijauskas
Eugenijos Barskevičienės

nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“