Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kantrus Viešpaties atėjimo laukimas

Mindaugas BUIKA

„Kad kiekvienas būtume šviesa tiems, kurie šalia mūsų“, – linkėjo Šventasis Tėvas

Prieškalėdinis Popiežiaus susitikimas su studentais

Popiežiui Benediktui XVI pastaruoju metu ypač rūpinantis jaunimo krikščionišku ugdymu, artėjančios Jėzaus Gimimo šventės proga siūlome susipažinti su Šventojo Tėvo mintimis jo Advento susitikimo su Romos studentais metu. Čia jis kalbėjo apie Kalėdų laukimo ir celebravimo prasmę. Gruodžio 15 dieną Šv. Petro bazilikoje vykusiame susitikime, kuriame taip pat buvo kalbėta Mišparų malda, dalyvavo jaunimo atstovai iš visos Italijos, taip pat užsieniečiai studentai, lankantys Romoje esančius pasaulietinius universitetus. Kasmet vykstantį tradicinį prieškalėdinį popiežiaus Benedikto XVI pasimatymą su studentais vėl organizavo Romos vyskupijos akademinės sielovados tarnyba. Ją prieš du dešimtmečius įkūrė palaimintasis Jonas Paulius II, paskyrė kiekvienai aukštajai mokyklai – valstybinei ir privačiai – kapelioną.

Pokalbyje, pabrėžęs šios gerai organizuotos tarnybos reikšmę ir pasveikinęs kartu dalyvavusius universitetų kapelionus bei rektorius, Šventasis Tėvas komentavo citatą iš apaštalo šv. Jokūbo laiško – „būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5, 7) – sakydamas, kad šis paraginimas ypač tinka pasirengimui sutikti „neapsakomą šviesos, meilės ir malonės slėpinį“, žinią apie Išganytojo gimimą Betliejaus tvarto ėdžiose. Popiežius pripažino, kad šv. Jokūbo kvietimas sekti pavyzdžiu ūkininko, kuris „laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas“ (Jok 5, 7), esant šiandieninio gyvenimo tempams gali atrodyti gana prieštaringas, netgi anachronistinis. Juk tai tarsi visos istorijos dinamiškumo neigimas (su visais technologijos pasiekimais, daugybės kartų darbo rezultatais ir dabar vykstančia mokslo ir tyrimų pažanga).

„Dabar yra daug mūsų asmenybių, ypač universitetų auditorijose, kurios abejoja ir klausia, ar mums reikia kažko laukti; ar turime ieškoti kažkokio Mesijo ir Dievo; ar iš viso verta patikėti save Kūdikiui, kurį mes randame Kalėdų naktį kartu su Marija ir Juozapu“, – kalbėjo studentams Benediktas XVI. Kaip tik tokia sekuliarizuota intelektualinė aplinka, jo įsitikinimu, pirmiausia išsilavinusį jauną žmogų turi skatinti pasvarstyti: „ką man reiškia Kalėdos?“ Iš tikrųjų tai yra gilus Dievo klausimas, kiek jis turi prasmę gyvenime ir istorijoje. Ypač tada, kai kalbama apie kantrią ir ištikimą Dievo paiešką, atvirumą Tam, kuris parodo mums savo Veidą. „Mums reikia ne kažkokio apibendrinto, neapibrėžto dievo, bet gyvenančio ir tikro Dievo, kuris atveria žmogaus ateities horizontą, perspektyvą tvirtai ir garantuotai vilčiai“, – tvirtino Šventasis Tėvas.

Nesame vieninteliai istorijos architektai

Ši viltis, nurodanti amžinybę, įgalina mus drąsiai priimti dabarties iššūkius, atsidėti jų sprendimui. Dievo įsikūnijimas sustiprina didžiosios vilties tikrumą, kad mes nesame vieni pasaulyje, nesame vieninteliai istorijos architektai ir galime tikėtis pagalbos. Dievas nėra nuo žmogaus nutolęs, bet nužengė į šį pasaulį; įsikūnijo Jėzuje, kad žmogus žinotų, kur ieškoti ir rasti tvirtą pagrindą visiems reikalams ir savo giliausių troškimų išsipildymą. Taip pat ir apaštalo šv. Jokūbo laiške minima kantrybė, ištvermingumas laukiant Viešpaties, yra svarbi vertybė, neleidžianti pasiduoti vilionėms, kad visa viltis būtų sudėta į artimiausią „grynai horizontalią perspektyvą, į techniškai gal ir tobulus projektus, tačiau esančius toli nuo giliausios realybės, kuri žmogiškajam asmeniui suteikia aukščiausiąjį orumą“, – toliau svarstė popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad toji giliausioji tikrovė yra žmogaus antgamtinis bruožas, kaip kūrinio, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl su šia prigimtimi visada širdyje turinčio didįjį troškimą pakilti pas Viešpatį.

Apaštalo šv. Jokūbo nuorodoje į „ūkininko kantrų laukimą“ yra ir kitas aspektas apmąstant Dievo Žodžio įsikūnijimą Sūnuje, jo gimimą, patirtą žmogiškuoju laiku, Jo augimą, brandą ir įsiprasminimą istorijoje. „Tas Kūdikis yra ženklas kantrybės paties Dievo, kuris pirmiausia yra kantrus, ištvermingas ir ištikimas savo meilėje mums, – sakė Šventasis Tėvas. – Jis yra tikrasis istorijos „ūkininkas“, kuris žino, kaip laukti“. Iš tikrųjų ši Viešpaties kantrybė yra pavydėtina, nes daug kartų žmonės bandė kurti tvarką pasaulyje be Dievo ar netgi prieš Jį! Todėl ir visa, ypač pastarojo laiko istorija, yra paženklinta bedieviškų, ateistinių ideologijų sukeltomis tragedijomis, kurios pačios patvirtino savo priešingumą žmogui, jo orumui, kurios gali sukelti grėsmę pačiai žmogaus egzistencijai.

„Kantrus ištvermingumas kuriant istoriją, tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygmeniu, yra ne tas pats, kas žmogui būdingo išdidumo demonstravimas, nors tai irgi yra reikalinga, bet tas kūrimas yra kažkoks didingesnis ir sudėtingesnis, – aiškino studijuojančiam jaunimui Benediktas XVI. – Būti ištvermingu ir kantriu – žinoti, kaip kurti istoriją kartu su Dievu, kadangi istorijos pastatas bus tvirtas, jeigu bus statomas pagal Dievą ir su Juo.“ Tik tuomet istorija nebus manipuliuojama ir išnaudojama ideologijų tikslams, bet tikrai bus verta žmogaus. Šį karštą mūsų vilties troškimą reikia gaivinti šventųjų Kalėdų artumoje, žinant, kad Betliejaus ėdžiose buvo įveiktas žmogaus vienišumas ir jo egzistencija daugiau nepriklauso tik nuo gaivališkų gamtinių ir istorinių jėgų veikimo, todėl gali būti statoma ant tvirtos uolos. „Mes galime planuoti savo istoriją jau ne kaip utopiją, bet tikėdami, jog Jėzaus Kristaus Dievas dalyvauja ir eina kartu su mumis“, – darė išvadą Popiežius.

Jis paragino visus „džiugiai bėgti į Betliejų“, pasveikinti gimusį Kūdikį, kurį pristato Marija ir Juozapas ir „vėl viską pradėti nuo Jo bei kartu su Juo“ visų iškylančių sunkumų akivaizdoje. Taip bendradarbiaudami su Viešpačiu mes kursime savo dabartį ir ateitį, rimtu ir ištvermingu būdu vienydami tikėjimą ir kultūrą. Šventasis Tėvas ragino studentus su dvasinių vadovų, kapelionų pagalba visada ieškoti tikrojo Dievo veido, nes to siekia visų širdys, ir jame rasti atsakymus į fundamentaliuosius klausimus, kurie nuolat su visu aktualumu iškyla ir šiuolaikinėje visuomenėje. „Skelbkite, kad tikrasis Dievo veidas yra Betliejaus Kūdikyje, kuris yra taip arti kiekvieno iš mūsų, kad nei vienas negali jaustis atstumtas, nei vienas negali abejoti galimybe susitikti su Juo, kadangi Jis yra kantrus ir ištikimas Dievas, kuris žino, kaip laukti, ir gerbia mūsų laisvę“, – baigdamas kalbą nurodė Benediktas XVI.

Kalėdų eglė skatina palinkėjimus

Kaip jau buvo pranešta, popiežius Benediktas XVI elektroniniu būdu įžiebė tradicinį Kalėdų simbolį, iliuminuotą masyvią eglės imitaciją kalno šlaite prie Gubio miestelio centrinėje Italijoje. Gruodžio 16 dieną Vatikano Šv. Petro aikštėje iškilmingai buvo įžiebta didžiulė, 30 metrų aukščio, išpuošta eglė, atgabenta iš Užkarpatės regiono Ukrainoje, kaip šios šalies Kalėdų dovana Šventajam Tėvui. Kalėdinių eglių didumas, ryški iliuminacija padarė Popiežiui atitinkamą įspūdį ir paskatino ta proga išsakyti kai kurias sielovadines mintis. Štai gruodžio 9 dieną, įžiebdamas Gubio „elektroninę eglę“, kuri buvo įvardyta kaip „didžiausia pasaulyje Kalėdų eglė“ (jos žiburiai matomi net 50 kilometrų atstumu), Benediktas XVI, kreipdamasis per televiziją, išsakė tris kalėdinius pageidavimus, kurie buvo pateikti žiniasklaidoje.

Kadangi Gubio eglės imitacija, kaip ir didelės Kalėdų eglės, tradiciškai įrengiamos miestų aikštėse, kreipia stebėtojo žvilgsnį aukštyn, į dangų, „link Dievo pasaulio“, tai Šventasis Tėvas, išreikšdamas savo pirmąjį pageidavimą, linkėjo, kad mūsų proto ir širdies žvilgsnis niekada nebūtų sutelktas tik į horizontalią plokštumą, į materialius dalykus, bet būtų nukreiptas aukštyn, į Dievą. „Dievas niekada mūsų neužmiršta, bet Jis prašo, kad ir mes neužmirštume Jo“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Kitas jo pageidavimas susijęs su iš iliuminuotos Kalėdų eglės sklindančia šviesa, primenančia Evangelijoje atpasakotą Jėzaus gimimo šventą naktį budėjusius piemenis nutvieskusią Viešpaties šviesą, kuri jiems pranešė tą džiugią naujieną.

„Mums taip pat reikia šviesos, kuri nušviestų mūsų gyvenimo kelią ir suteiktų vilties, ypač šiuo metu, kai smarkiai jaučiame sunkumų, problemų, kentėjimų naštą ir, atrodo, esame apgaubti tamsos, – sakė Šventasis Tėvas. – Bet kokia šviesa gali tikrai apšviesti mūsų širdis, suteikti stiprybę ir užtikrintą viltį? Tai Kūdikis, gulintis vargingoje ir kuklioje prakartėlėje, Viešpats, kuris traukia artyn kiekvieną iš mūsų ir prašo, kad mes priimtume Jį į savo gyvenimą, Juo pasitikėtume ir jaustume Jo buvimą, kad tokiu būdu Jis mus galėtų lydėti, palaikyti ir mums padėti“. Pagaliau, kadangi ant Kalėdų eglės šviečia daugybė žiburių, popiežius Benediktas XVI išsakė savo trečiąjį palinkėjimą: kad kiekvienas būtume žiburiu įvairiose gyvenimo sferose: šeimoje, darbe, bendruomenėje, miestuose ir miesteliuose.

„Kad kiekvienas būtume šviesa tiems, kurie šalia mūsų, – linkėjo Šventasis Tėvas. – Kad mes paliktume pašalėje savanaudiškumą, dažnai užsklendžiantį mūsų širdis ir skatinantį galvoti tik apie save; kad mes kreiptume didesnį dėmesį į kitus, kad mes juos labiau mylėtume“. Tada, anot Popiežiaus, kiekvienas, kad ir nežymus gerumo gestas, bus kaip vienas iš žiburėlių ant didžiulės eglės. Ir taip kartu su kitais žiburiais galėsime nušviesti netgi pačios tamsiausios nakties tamsą.

© 2011 „XXI amžius“