Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kalėdų dovana

Kun. Vytenis Vaškelis

Vienas gražiausių palaimintojo Jurgio Matulaičio knygos „Užrašai“ posakių yra šis: „Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo darbų ir rūpesčių, prie Dievo kilti ir Dievuje ilsėtis“. Manau, kad šie jo žodžiai galėtų tapti mūsų vidinio gyvenimo nuolatinio atnaujinimo tikslu ir šūkiu (ne tik 2012- aisiais – pal. Jurgio Matulaičio minėjimo metais). Juk pats Jėzus Kristus dėl to ir gimė Betliejuje, idant taip priartintų mus prie Dievo ir išmokytų visiškai Juo pasitikint ramiai ilsėtis Jame, kad svarbesnio kito tikslo, kuris išreikštų tobulą Jo valią, ir su ryškiausiu žiburiu nerasime.

Tačiau, pasak Elizabetės Baret Brauningos (iškilios Anglijos poetės, gyvenusios XIX amžiuje), nors „žemė sausakimšai pripildyta dangaus, ir kiekvienas krūmas dega Dievu. Bet tik tas, kuris mato, nusiauna batus; likusieji aplink susėdę skina gervuoges“. Dievo Sūnus  savuoju gimimu ir naujuoju buvimu tikrai įžiebė dieviškos meilės ugnį Juo įtikėjusiųjų ir Jo pasveikinti bei Jį pagarbinti atėjusiųjų širdyse. Bet pirmieji, ant kurių išsiliejo neregėta džiaugsmingos naujienos šviesa, skelbianti, kad per Viešpaties užgimimą iš šaknų keičiama kiekvieno žmogaus širdis, buvo ne pasaulio išpuikę galingieji, bet paprasti piemenėliai. Išvydę ir išgirdę Dievo angelą, kalbantį jiems suprantama kalba, ir pamatę, kokia „gausi dangaus kareivija“ (Lk 2, 13), pradėjo garbinti Aukščiausiąjį, nepasimetė ir nesakė, kad su mumis kažkas negerai darosi, bet nedelsiant pradėjo vykdyti angelo nurodymą, tai yra bėgte pasileido į Betliejaus tvartą, pas Gimusįjį...   

Kokią nuostabią dovaną gavo tie piemenys, kurie pirmieji turėjo garbę aplankyti pasaulio Atpirkėją! Dieviškojo Mažutėlio artumoje jų širdys persipildė troškimu šlovinti Dievą už tą neįkainojamą patirtį, kurios jie neužmirš iki pat mirties ir amžinybėje. Dar daugiau. Už besąlygišką klusnumą Dievo plano vykdymui, jų pavyzdys visuomet žėrės kaip žvaigždės naktiniame dangaus skliaute.      

Vis dėlto plačiau vertindami Įsikūnijimo įvykį, turėtume neužmiršti, kad anuomet žydai pernelyg buvo susifokusavę į Mesijo atėjimą kaip į išvaduotoją iš romėnų priespaudos, kuris turėtų Izraelį išaukštinti iki viešpatavimo viršūnės. Todėl daugeliui buvo nelengva priimti gimusiojo Dievo bejėgiškumą. Jis buvo gyvas priekaištas žmogui, kurio mąstymas skendėjo puikybės akloje tamsoje.

Rašytojas Philipas Yanceyus šitaip rašė apie gimusį Jėzų: „Dievas, kuris griaudėjo, kuris galėjo valdyti kariuomenes ir imperijas it pėstininkus, šis Dievas pasirodė Palestinoje kaip kūdikis, kuris negalėjo nei kalbėti, nei valgyti kieto maisto ar kontroliuoti savo šlapimo pūslės, kuris priklausė nuo paauglės, kad gautų pastogę, valgio, meilės“.

P.  Yanceyaus žodžius papildykime tardami, kad vaikelis Jėzus nepalyginamai labiau priklausė nuo savo Tėvo – Dievo, kuris, veikiant Šventosios Dvasios visuotinei meilei, nuolatos rūpinosi savo Sūnumi: saugojo nuo karaliaus Erodo mirtinos rūstybės, nuo fariziejų beprotiško pavydo... Bet Dievo Tėvo Širdį draskė juodas sielvartas tada, kai Jis, regėdamas Sūnaus skausmingiausias konvulsijas ant kryžiaus, „nebegalėjo“ nuo jų apsaugoti, nes toks iš anksto buvo Švč. Trejybės planas: Jėzus turėjo gimti, kentėti, mirti ir – savuoju prisikėlimu iš numirusių – mums padovanoti dieviško nemirtingumo vainiką.

 Nors Išganytojui išties nelengva buvo vykdyti ypač labiausiai dieviškąjį orumą žeidžiančius to plano punktus, tačiau savuoju „taip“ Jis ištikimai dėl mūsų atliko visą savo pašaukimo misiją. Todėl nebėra jokio kito pasirinkimo Dievo Avinėlio sekėjams, kuriuos Jis kviečia: „Sek paskui mane!“ (Jn 21, 19), kaip atsiliepti vieninteliu „taip“.  

Per savo išrinktąjį pasaulietį Leandrę Lachancę kalbėjo: „Mano mažutėli, atveriu tavo širdį ir ją praplečiu, nutraukiu visus prisirišimus. Noriu, kad ji būtų imli šiai didžiajai Kalėdų šventei. (...) Šią 1997 metų Kalėdų dieną noriu su tavimi sudaryti naują Sandorą. (...) Sandoros arba Sąjungos santykis, tai autentiškas santykis su Tuo, kuris trokšta susižadėti su tavo siela. Tai šventumo sąjunga. Tu gyveni man, ir pasilieki Manyje. Tu esi VISIŠKAI MANO, Aš esu VISIŠKAI TAVO. Tu ir Aš esame VISA VISIEMS. Šią Sandorą tau siūlau kaip dovaną šioms Kalėdoms. Šią dovaną tu išvyniosi po truputį, kiekvieną kartą, kai šauksiesi Manęs ir būsi Mano akivaizdoje, kad ir kur būtum, kad ir ką darytum“.

Viešpatie, nutrauk ir visus mūsų prisirišimus, idant mūsų sielos ir Tavoji laisvai susilietų ir taip per maldą ir tikėjimo darbus susižadėtų, kad taptų neišskiriamos vienybės Kalėdų dovana, skirta kitiems. 

© 2011 „XXI amžius“