2011 m. gruodžio 23 d.
Nr. 93
(1973)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Pokalbių niša

Gyvenimo išbandymai nepalaužė

Pranciška Regina Liubertaitė
Algimanto Žižiūno nuotrauka

Fotomenininkas Algimantas
Žižiūnas 1990 metais

Po piešinių konkurso aptarimo
su vaikais prie Anciškio
bažnyčios 1998 metais.
Algimantas Žižiūnas antroje
eilėje – antras iš kairės,
dešinėje – Pranciška
Regina Liubertaitė

Algimantas Žižiūnas 2011 metais
Stasio POVILAIČIO nuotrauka

Po A. Žižiūno (centre) fotografijų
parodos „Veidai ir mintys:
žurnalistai“ atidarymo1988
m. gegužės 6 dieną Meno
darbuotojų rūmuose Vilniuje
Algimanto Kunčiaus nuotrauka

Prieš gerokai daugiau kaip dvidešimt metų likimas suvedė du dar gana jaunus žmones: poetę, redaktorę Prancišką Reginą Liubertaitę ir fotomenininką Algimantą Žižiūną. Poetė yra išleidusi vienuolika knygų, o kaip redaktorė – daugybę jų parengusi spaudai. Taip pat ji slaugo ir prižiūri insulto ištiktą gyvenimo draugą Algimantą, kurio slaugai gruodžio 26 dieną sukanka penkeri metai. Dar anksčiau jai teko slaugyti tėvus ir brolį. Poetė sutiko atsakyti į „XXI amžiaus“ klausimus.

 

Ar iki pažinties buvote girdėjusi apie fotomenininką Algimantą Žižiūną? Kaip su juo susipažinote?

1972 metais Vilniaus universitete baigiau lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Po valstybinių egzaminų pagal paskyrimą išvažiavau mokytojauti į Biržų rajoną. Pirmoji darbovietė – Pabiržės vidurinė mokykla. Prasidėjus mokslo metams man paskambino Vilniuje likusi draugė ir pasiteiravo, ar aš „Švyturio“ žurnalo įvykių kronikoje mačiau, kad abi esame Algimanto Žižiūno nufotografuotos prie filologų berželio kaip Vilniaus universiteto absolventės. Susiradusi žurnalą pamačiau mažytę nuotrauką su mūsų abiejų galvomis. Tąkart viskas tuo ir baigėsi.

1981 metais persikėliau gyventi į Vilnių. Algimantą pažinojau tik iš matymo, nes buvau jį sutikusi draugės, dirbusios „Šeimos“ žurnalo redakcijoje, namuose. Jie kartu važiuodavo imti interviu: ji rašė, o jis fotografavo jos aprašytus žmones. Gatvėje sutikusi tik pasisveikindavau, nes mano pirmoji darbovietė buvo netoli jo kūrybinių dirbtuvių. Kartais su juo susitikdavau šalia jo dirbtuvių esančioje valgykloje. Jis kviesdavo kavos, bet aš, pati nežinau kodėl, vis atsisakydavau.

1988 metais Meno darbuotojų rūmuose buvo atidaryta Algimanto paroda iš ciklo „Veidai ir mintys“. Ta pati mano draugė Eglė Kulvietienė, dabar jau žinoma žurnalistė, pakvietė mane padėti paruošti kuklų vaišių stalą, prie kurio susėdo žinomi fotografai, fotografijos kritikai, žurnalistai. Abi sutepėme sumuštinius, nes nieko geresnio tuo metu nebuvo įmanoma sugalvoti – parduotuvės aidėjo apytuštės.

Po kurio laiko draugė paskambinusi pasakė, kad Algimantas prašo mus supažindinti. Buvo šiltas birželis, ir jis atėjo į Eglės butą su labai saldžių braškių krepšeliu. Valgėme uogas ir visi trys kalbėjomės. Tokia buvo mūsų draugystės pradžia.

Koks jis jums pasirodė pažinties pradžioje?

Atrodė labai santūrus, kiek rūstokas, mažakalbis, kuklus. Pastebėjau, kad yra tiesiog suaugęs su fotoaparatu. Jis sužavėjo mane giliu savo darbo išmanymu, nepaprastai atsakingu požiūriu į redakcijoms teikiamų nuotraukų kokybę, meile poezijai, jautrumu. O nusivilti nebuvo kada tiek jam, nuolat lekiančiam įgyvendinti užsakymų ir pasimatymams neturinčiam laiko, tiek man, turinčiai problemų su senstančiais ligotais tėvais ir invalidu broliu, gyvenusiais Kėdainių rajone, Liolių kaime, už daugiau kaip šimto kilometrų nuo Vilniaus. Bendraudavome daugiausia vėlai vakare telefonu, pokalbiai trukdavo valandų valandas. Net poezija būdavo skaitoma telefonu...

Žinoma, kad Algimantas buvo labai pasinėręs į fotografijos meną, į darbą...

Darbas jam užėmė visą gyvenimą. Jis visai nesirūpino buitimi, apranga. Toks nereiklumas sau mane stebino ir kartais net pykdė. Kaip ne kartą įsitikinau, jo vienintelė pati tikriausia mylimoji buvo ir yra FOTOGRAFIJA. Galėdavo valandų valandas man apie tai kalbėti, guostis nesėkmėmis, vertinti kitų darbus.

Baigiantis pirmiesiems mūsų pažinties metams prasidėjo Atgimimas, vyko Sąjūdžio mitingai, įvairūs patriotiniai renginiai, netikėtai užklupo Sausio 13-oji. Algimanto energija buvo neišsenkanti. Kiek žinau, fotografuoti įsiprašydavo į butų balkonus, lipdavo ant stogų, Sausio 13-osios tankus prie LRTV fotografavo iš gyvenamojo namo laiptinės. 1995 metais folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ dokumentiniai kadrai „pagauti“ taip šiltai, kad atrodo, jog koncerto Alumnato kieme klausosi viena didelė Lietuvos šeima (šios nuotraukos yra saugomos Etnokultūros centre). Jo dokumentiniai kadrai būdavo labai meniški.

Teko peržiūrėti daugybę jo nuotraukų, iš tolo matyti renginiuose nuolat vis skubantį užfiksuoti kuo daugiau dabar jau istoriniais tapusių įvykių. Aš jam netrukdžiau, nesiveržiau eiti kartu, nes turbūt nebūčiau pajėgusi visur suspėti arba neatlaikiusi tokio gyvenimo tempo, kai per vieną vakarą sugebėdavo pabuvoti mažiausiai trijuose renginiuose. Rašytojų klubo vakaruose jis išbūdavo iki pabaigos, nes labai mėgo literatūrą, puikiai atrinkdavo talentinguosius bei mokėjo bendrauti su meno, mokslo žmonėmis, gaudavo jų autografus ar išgirsdavo jų pamąstymų apie gyvenimą, darbą. Sklisdavo gandai, kad Žižiūnas taip atkakliai siekia gauti autografą, jog net įkyri... Žinau ir tokių atvejų, kai autografų taip ir nėra gavęs, nors skambinėjo ir prašė šešerius ir daugiau metų... Autografo, kuris buvo užrašomas specialiai paruoštu tušinuku ant popieriaus lapo, neužtekdavo. Reikėjo jį suderinti su nuotrauka, viską iš naujo perfotografuoti. Su portretuojamaisiais tekdavo ilgokai bendrauti. O kiek laiko užimdavo negatyvų tvarkymas, naktimis sėdėdavo... Darbo diena kartais baigdavosi antrą valandą nakties ar vėliau... Susikaupė vienas iš didžiausių Lietuvoje asmeninių fotografijos archyvų. Bet pašlijo sveikata, kuria visiškai nesirūpino, ir į mano perspėjimus, patarimus nekreipė dėmesio, net šaipydavosi.

Kaip Jums atrodo, kodėl jis tokį didelį dėmesį skyrė savo profesijai?

Tai buvo ne tik jo pragyvenimo šaltinis, bet ir iš pomėgio fotografuoti išsiugdytas profesionalumas. Tuo metu plataus nuotraukų gamybos tinklo Vilniuje dar nebuvo, todėl nespalvotas paties išryškintas ir atspaustas nuotraukas jis dailindavo beveik iki begalybės, žiūrėdamas pro lupą ir retušuodamas net ir mažiausią taškelį. Buvo nepataisomas pedantas – neleido prisiliesti prie nuotraukų pirštais (pats jas imdavo pincetu, o dulkeles valydavo švaria nosine), nuolat siekė tobulybės, norėjo, kad jo darbais niekas nenusiviltų, nes kito pragyvenimo šaltinio tuo metu neturėjo. Į redakcijas etatiniu darbuotoju priimti niekas nenorėjo dėl biografijos, todėl dirbo pagal autorines sutartis. Sovietmečiu buvo „globojamas“ vieno aktyvaus saugumiečio. Kiek žinau, net konkursinė premija jam nebuvo suteikta, kai jos skyrėjai pamatė, kad nugalėtoju tapo Algimantas. Jau ir Atgimimo laikotarpiu sovietinis saugumas vis dar kontroliavo kai kuriuos spaudos leidinius, tad kai Algimantas bandė įsidarbinti žinomame dienraštyje, vienas redakcijos darbuotojas viešai prie bendradarbių paklausė, ar jie žino, kas yra Žižiūnas. Ir Algimanto į nuolatinį darbą nepriėmė.  Jo tėvas buvo 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis, ir to pakako, kad po jo žūties sūnus būtų persekiojamas.

Kokiose parodose ir šalyse buvo eksponuojami jo darbai?

Žinoma, pirmiausia Lietuvoje. Be parodos, kuri sutapo su mūsų artimesne pažintimi 1988 metais, buvo dar trys jo jubiliejinės parodos iš, atrodė, niekad nesibaigsiančio ciklo „Veidai ir mintys“, Martyno Mažvydo bei Technikos bibliotekose. Šio ciklo parodos buvo surengtos dar ir Kaune, Panevėžyje, Pakruojyje ir Biržuose. Sovietmečiu jo parodos buvo surengtos Maskvoje, Ašchabade (Turkmėnija), Sverdlovske ir Krasnojarske. Tada buvo proga, prisidengus parodomis ir draugais Sverdlovske ir Krasnojarske, aplankyti į tą kraštą ištremtus gimines – Dobrovolskių šeimą (mamos seserį Stasę). Dalyvavo ir grupinėse parodose. Teminė paroda „Sąjūdis“ buvo eksponuota Vespreme (Vengrija), Berlyne, Vašingtono Alex galerijoje, Osle, o „Sausio įvykiai Lietuvoje“ – Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kt.

Kaip jo kūrybą vertino kritikai, kolegos fotografai, giminės, draugai?

Kritikos straipsnių po jo parodų beveik nebuvo. Regis, 2008 metais Skirmantas Valiulis sutikęs Vilniaus mokytojų namų mažojoje knygų mugėje jį jau sergantį, pavadino maestro. Tai turbūt aukščiausias Algimantui skirtas tos srities kritiko įvertinimas.

Draugai ir giminaičiai jį labai mėgo kaip sugebantį šiltai bendrauti. Jo nuotraukoje „Močiutė ir anūkė“ užfiksuota močiutė Ona Rozenbergienė jau amžinybėje, o anūkė Laima dar ir dabar gyvena Panevėžyje. Nuotrauka apkeliavo daugelio šalių spaudą,  giminaičiai turi surinkę net iškarpas iš užsienio spaudos. 2006 metų lapkričio mėnesį ši nuotrauka buvo atsiųsta Algimantui iš JAV labai kokybiškai atspausta juodai baltame plakate.

Kokia jo darbų vertė? Kaip jis vertinamas užsienyje?

Jo darbų vertę parodys ateitis, nes kaip profesionalus fotografas kritikų buvo vertintas daugiau žodžiu po parodų. Fotografijų kolekcija „Veidai ir mintys“, kaip didžiausia portretų kolekcija, yra įrašyta į agentūros „Factum“ Lietuvos rekordų knygą, išleistą 2003 metais. Jo pavardė įrašyta ir į enciklopediją „Kas yra kas Lietuvoje“. Algimantas buvo vertinamas kaip gabus žurnalistas. Jis yra išleidęs eiliuotą pasaką vaikams „Eketės paslaptys“ apie žvejus ir žuvis, nes ir pats mėgo žvejoti. Greitai buvo priimtas į Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą. Yra sukūręs nemažai fotonovelių (tekstas ir nuotrauka), kurios daug kartų buvo skelbtos Lietuvos periodikoje.

Kartais gaudavo kvietimų dalyvauti užsienio šalių teminių nuotraukų konkursuose. Daugelyje jų, jei turėdavo tinkamų nuotraukų, dalyvaudavo. Gaudavo laiškus užpildyti anketas, kad būtų įrašytas į užsienio šalių enciklopedijas, bet tam vis nerasdavo laiko ir į tai nekreipė rimtesnio dėmesio.

Iš kokios šeimos kilęs Algimantas, kiek turėjo brolių, seserų?

Algimanto tėvas Kazimieras Žižiūnas žuvo Birželio sukilimo metu. Šis faktas uždėjo antspaudą visam Algimanto gyvenimui sovietmečio laikotarpiu. Mama Ona Rozenbergaitė–Žižiūnienė, likusi našle, vertėsi iš namų ūkio. Algimantas turi seserį Genę Rožukienę.

Taip pat turi dar vieną gyvą pusbrolį, gyvenantį Radviliškyje Vidą Rozenbergą ir dvi pusseseres Teodorą ir Stasę Dobrovolskytes, gyvenančias Maskvoje. Jie visi kilę iš Anciškio (Kėdainių r.), čia gyveno jo seneliai.

Kokias jis turėjo buitines sąlygas?

Algimantas visą laiką gyveno labai kukliai. Beveik visą gyvenimą, kol nenusipirko buto, praleido rūsyje esančiose kūrybinėse dirbtuvėse. Tai, deja, pakenkė sveikatai. Sovietmečiu į eilę butui nepriėmė dėl įrašo pase, kad yra registruotas Kaune pas mamą. Atgimimui prasidėjus kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydamas geresnių patalpų kūrybinėms dirbtuvėms ir archyvui, bet jas pasiūlė daug mažesnes, todėl atsisakė. Taip buvo net keletą kartų. Archyvas nuolat plėtėsi, kol pagaliau patalpoje liko tik takelis praeiti. Į butą pareidavo tik miegoti.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis Algimantas susirgo?

Jis beveik nekreipė dėmesio į savo sveikatą, šaipydavosi ir iš aukšto savo kraujospūdžio. Sakė, kad tai jam net pakelia tonusą ir padeda daugiau darbų nudirbti. 2006 metais, antrąją Kalėdų dieną, jo kraujospūdis, matyt, siekė daugiau kaip 200... Dėl to ištiko insultas. Iki šiol jis vis dar nekalba ir nevaldo dešinės rankos – nykštys liko sulenktas lyg būtų pasirengęs spausti fotoaparato mygtuką...

Koks Algimanto asmeninio fotografijų archyvo likimas?

Jam susirgus archyvo patalpa buvo palikta likimo valiai. Prasidėjo nuolatinės kanalizacijos avarijos. Avarines tiek kaimynams, tiek mums tekdavo kviesti beveik kasdien. Po to du kartus buvo išlaužtos jo patalpų durys. Vagys ten viską sujaukė. Kartą pamačiusi, kad jo archyvas apsemtas, skambinau į Valstybės vaizdo ir garso archyvą, kad paimtų nuotraukas ir negatyvus. Jų išvežė net septynias mašinas. Kitos išeities tada nemačiau. Jei tuo metu būčiau archyvo negelbėjusi, viskas gal būtų sugadinta arba sunaikinta. Dabar jo kūryba jau saugoma valstybės.

Kokios paramos sulaukėte?

Fotomenininkų sąjunga skyrė pašalpą, kuria buvo apmokėtos pusės metų jo buto ir kūrybinių dirbtuvių komunalinių paslaugų skolos. Aš pati gyvenau tik iš savo atlyginimo, kurį beveik visą tekdavo pakloti už vaistus, kol jis buvo gydomas ligoninėse. Kartą, likus savaitei iki atlyginimo, neturėjau nė cento. Netikėtai paskambino „XXI amžiaus“ redaktorius ir paklausė, kaip verčiuosi. Atsakiau, kad prispyrė skurdas. Jis paskyrė mums 400 litų paramą. Iš susijaudinimo net apsiverkiau. Nežinau, kas jam pašnibždėjo į ausį, kad priėjau liepto galą – nebeturiu jokių išteklių. To neužmiršiu visą gyvenimą. Netrukus paskambino geras Algimanto pažįstamas socialdemokratų sąjungos narys Jurgis Bielinis iš Kauno. Jis nuolat atveždavo vaisių iš savo sodo. Todėl giliai tikiu Apvaizda.

Ar kreipėtės paramos į Prezidentę, kitas valstybės institucijas?

Taip, kreipiausi, bet apsisuko biurokratinis ratas, ir aš sužinojau, kiek daug paramos esu „gavusi“. Buvo įskaičiuota ir tai, už ką mokėjau nemenkus pinigus – logopedės paslaugos. Suvokiau, kad Prezidentė tokių prašymų gal net ir nemato, o mūsų valstybę visais klausimais valdo tik griežti patarėjai biurokratai, kurie puikiai išmokę atsirašinėti. 2007 metais į Kultūros ministeriją nunešiau visus reikalingus Algimanto dokumentus valstybinei pensijai gauti. Apie prašymo svarstymą atsakymo nesulaukiau. Supratau, kad menininkas yra labai toli nuo tokios prabangos kaip valstybinė pensija, nes per tą laiką ją gavo gal tik buvę valdininkai. Tarp jų net ir milijonierius. Padovanojus valstybei tokį didžiulį ir svarbų archyvą, mums tenka durstyti galą su galu – Algimanto senatvės pensija nesiekia nė 600 litų...

Papasakokite apie save.

Gimiau 1950 metų sausio 1 dieną Kėdainių rajone, Liolių kaime. Tėvas dirbo miestelyje dezinfektoriumi, mama slaugė savo nusenusią motiną ir jos brolį. Ji buvo gera audėja ir turėjo labai gražų balsą. Prieš vedybas su mama tėvui teko pabuvoti Vorkutoje, nes po karo, gyvendamas Kaune, priklausė pogrindinei organizacijai, kurios nariai visaip stengėsi padėti praradusiems dokumentus tautiečiams: turėjo antspaudą ir blankus jiems pagaminti. Kažkuris iš organizacijos narių išdavė paslaptį ir visi per tam tikrą laiką buvo surinkti ir ištemti. Ši tėvo „dėmė“ skaudžiai atsiliepė visai mūsų šeimai: buvome žeminami ir tramdomi per visą sovietmetį.

Pasirinkote literatės poetės kelią. Ar randate save kūryboje?

Turbūt tiksliau būtų pasakyti, kad poezija mane pasirinko, nes eilės tiesiog beldžiasi, man belieka užrašyti. Dažniau jos ėmė belstis Atgimimo laikotarpiu. Visa, kas buvo užgniaužta sovietmečiu, išsiliejo iš manęs per gerą dešimtmetį. Nobelio premijos laureatas Č. Milošas to laikotarpio kūrėjus pavadino išlaisvintais protais. Aš galėčiau papildyti jo mintį sakydama, kad kuriu atrakinta širdimi ir išlaisvinta siela.

Jūs pati rašote, leidžiate knygas, redaguojate. Gal galėtumėte pasakyti kokios tai knygos?

Rašau poeziją ir prozą. Esu išleidusi 11 knygų: septynias poezijos ir keturias prozos. Paskutinės – fragmentų romanas „Nuotraukos atminčiai“ ir poezijos „Dūžtantys miražai“. Mano proza yra taupaus žodžio, koncentruotos minties, tad aš ją vadinu fragmentine. Tai, ką sukūriau proza, nėra mano kokie nors asmeniniai atsiminimai iš vaikystės laikų. Poezija – sielos atspindys, redagavimas – mano profesija. Kai vis trūkdavo pinigų Algimantui gydyti, sėdėdavau naktimis dirbdama pagal sutartį, kad prisidurčiau prie atlyginimo.

Kaip jaučiatės, patyrusi tokius sunkius gyvenimo išbandymus, atsiųstus jūsų gyvenimo draugui?

Tai, matyt, buvo vienas didžiausių mano gyvenimo išbandymų...

Kokie Jūsų kūrybiniai planai?

Rašau, kai turiu laiko. Kartais mintyse ima belstis eilėraštis, kurį neapsikentusi užrašau... Į ateitį neplanuoju nieko, nes žinau, kad vienas netikėtas akimirksnis gali išblaškyti visus kūrybinius ar kitokius planus...

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija