2011 m. gruodžio 23 d.
Nr. 93
(1973)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Naujienų vaivorykštė

Keramika – garsaus puodžiaus gyvenimo būdas

Bronius VERTELKA

Keramikas Vytautas Valiušis

Taip dabar atrodo V. Valiušio
keramikos muziejus

Vytauto Valiušio keramikos muziejus Leliūnuose – vienintelis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje. Šiuo metu tai – Utenos kraštotyros muziejaus filialas, sukaupęs per 3000 eksponatų.

Muziejaus ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje pateikta gausybė įvairių keramikos dirbinių, nužiestų ankstesniais metais ir šiandien. Ekspoziciją pagyvina paveikslai ir medžio dirbiniai puodžiaus amato tema, kitos paskirties etnografiniai daiktai – mintuvai, šepečiai ir šukos linams šukuoti, trinamosios ir sukamosios girnos, ratai, kubilai, geldos ir kt.

Antroji ekspozicijos dalis – kolekcijos sudarytojo V. Valiušio autoriniai darbai – keli šimtai paties tautodailininko žiestų puodų, vazų, žvakidžių, dekoratyvinių pano.

Muziejaus lankytojai, susipažinę su ekspozicijomis, gali patys pabandyti nužiesti puodą ar vazelę. Muziejuje įrengtos mokomosios dirbtuvės, čia vyksta edukaciniai užsiėmimai.

„Jeigu ne rajono meras Alvydas Katinas ir Utenos krašto muziejaus direktorė Lilija Jovarienė – šito šiandien nebūtume turėję“, – teigė V. Valiušis.

Savęs kolekcininku nelaikantantis ponas Vytautas pasakojo, jog keraminius dirbinius ėmė rinkti prieš 30 metų. Buvo gaila matyti juos išmestus į šiukšlyną. Kaupti tapo įdomu. Visa tai norėdamas sudėti į vieną vietą, beveik savavališkai ėmė remontuoti prieš karą statytos ir šiais laikais nuskurdintos buvusios mokyklos pastatą. Rajono valdžia to daryti netrukdė, už tai Vytautas liko jai itin dėkingas. Nebeįstengdamas pats finansiškai išlaikyti muziejaus, jį dovanojo Utenos rajonui.

„Ant molio krūvos gimiau, todėl puodžiumi tapau“, – juokauja Vytautas, rodydamas nuotrauką, kurioje jis pats mažas ir tikrai ant molio krūvos. Baigė jis muzikos mokyklą, gerai grojo saksofonu, tačiau nugalėjo potraukis keramikai. Dėdė Stasys, tėvo brolis, visą gyvenimą žiedė puodus. Savo tėvą Aleksą Vytautas prisimena kaip cirko artistą ir virtuozą muzikantą-saksofonistą, tačiau jį vertina ir kaip keramiką. Bet tėvų namuose (motina irgi išmanė apie keramiką) rinkdavosi ne dailininkai, o muzikantai ir artistai.

Vytauto būta užsispyrusio. Kartą tėvas prasitarė: greičiau karvė įlips į medį, nei sūnus išmoks važiuoti vienu ratu. Vytautas įrodė, jog ir tai galįs. Jo krikštatėviai buvo garsūs cirko artistai Jonas ir Jadvyga Ramanauskai.

Keramika – V. Valiušio gyvenimo būdas. Dirba kasdien po 8–10 valandų. Nelaukia, kada ateis dvasinis įkvėpimas. Per dieną nužiedžia po 60–100 dirbinių. „Iš Dievo gavau tokią dovaną, dabar už ją turiu atidirbti“, – sako garsusis Lietuvos puodžius. Pasak jo, tai – ne darbas, tai – jo gyvenimas. Laisvalaikį Vytautas skiria poezijai, ypač mėgsta H. Radausko, F. Tiutčevo, O. Mandelštamo, A. Feto, M. Cvetajevos eiles.

Leliūnai, Utenos rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija