Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Iki kiek suskaičiuoja politikai?

Linas ŠALNA

Ši ir praėjusioji savaitė Seime buvo įtemptos. O gal tik vaidinta kaip įtempto siužeto pjesėje. Valdančioji koalicija, atrodė, braškėjo per visas siūles, rodėsi, tuoj pat truks, išsilakstys, susikurs nauja koalicija ir... Tačiau taip tik atrodė. Liberalų spyriojimasis prieš konservatorius baigėsi dideliu šnipštu. Premjeras apie valdančiosios koalicijos silpnėjimą sakė: „Kur jūs matote koalicijos silpnėjimą? Jo nėra. Tik liberalai, kaip jau įprasta, truputį patriukšmauja, bet tas nieko nekeičia“. Tiesa, triukšmaujantys liberalai kai ką išsireikalavo – buvo padidintas pervedimas į pensijų fondus iš „Sodros“, nepriimtas konservatorių siūlymas apmokestinti indėlių palūkanas, sujaukti vadinamieji prabangos mokesčiai vien tam, kad būtų „atstatytos“ pavogtosios pensijos, beje, valstybės apdraustos, o vis vien valstybės pavogtos. Atrodo, negrįžtamai.

Betgi labai įdomiai vyko visi tie siūlymai, svarstymai, atšaukimai, vėl nauji siūlymai, kaip surinkti daugiau pinigų į braškantį valstybės biudžetą, išderintą 2008 metais „plokščiosios“ mokesčių sistemos, irgi priimtos prieš tuometines Kalėdų šventes, irgi per vieną naktį, ir aiškiai pagilinusios krizę, sukėlusios bedarbystės bangą ir išvariusios dešimtis ir net šimtus tūkstančių į emigraciją. Šįkart buvo leista opozicijai pasiūlyti jų geidžiamą progresinių mokesčių įstatymą. Taigi ką opozicijos vardu pasiūlė seimūnas Julius Veselka, kažkada buvęs ekonomikos ministru, dažnai pasijuokiantis iš valdančiųjų siūlymų? Ir tam projektui pritarė visas Seimas, tiesa, galutinį progresinių mokesčių įstatymo svarstymą nukėlęs į pavasario sesiją, kad dabar liktų mažiau rūpesčių, kad mažiau nukentėtų turtuolių kišenė, ypač tų pačių Seimo narių ir ministrų bei ministerijų valdininkų. Pristatydamas savo projektą, J. Veselka suskaičiavo visus privalumus, kuriuos gaus mažesnes pajamas gaunantieji – jie į biudžetą įneš mažesnius mokesčius. Tuo metu turtingiau gyvenantieji turės atsisakyti keleto šimtų litų per mėnesį. Taip esą išloš valstybės biudžetas, ir pinigai progresinių mokesčių dėka pateks į valstybės kišenę. Tačiau štai šiuo teiginiu ir reikėtų suabejoti.

Kas gi tie progresiniai mokesčiai, kuriuos pasiūlė J. Veselka? Jis siūlo, kad žmonės, uždirbantys per mėnesį iki 1250 Lt atlyginimą arba iki 15 tūkst. Lt per metus, mokėtų 5 proc. pajamų mokestį. Uždirbantieji daugiau – nuo 1251 Lt iki 8000 Lt per mėnesį arba 15–96 tūkst. Lt per metus, būtų apmokestinami 20 proc. pajamų tarifu, sugebantys uždirbti nuo 8001 Lt arba nuo 96 tūkst. Lt per metus – 35 proc. tarifu. Taip pristatęs savo projektą, J. Veselka skaičiuoja, kad žmonės, uždirbantys 800 Lt per mėnesį, išloštų apie 9,5 Lt per mėn., uždirbantieji 1200 Lt esą turėtų išlošti apie 61 Lt, tie, kurie gauna apie 2 tūkst. Lt, sutaupytų 45,5 Lt per mėn., uždirbantys 3 tūkst. sumokėtų 25,5 Lt mažiau per mėn., o tie, kurie uždirba apie 3,5 tūkst., išloštų apie 5 Lt per mėn. Kiti, jau daugiau uždirbantys, mokesčių sumokėtų daugiau: žmogus, uždirbantis apie 4 tūkst. Lt, papildomai sumokėtų 12,5 Lt per mėn., gaunantis apie 6 tūkst. Lt sumokėtų 112,5 Lt per mėn. daugiau, uždirbantis apie 8 tūkst. mokėtų 212 Lt daugiau nei dabar, o asmens, uždirbančio apie 10 tūkst. Lt, sumokami mokesčiai per mėnesį padidėtų 425 Lt., 12 tūkst. Lt – net 825 Lt ir taip toliau. Matome, kad turtingieji nelabai ir nukenčia. Gal tik truputį „nuskutami“.

Ir štai galima paskaičiuoti tokio „nuskutimo“ rezultatą. Neturėdami Statistikos departamento duomenų apie darbo pajamas pagal skirtingus lygius gaunančiųjų skaičių, paskaičiavome „padidėjusių“ lėšų įplaukas po tokių mokesčių surinkimo pagal tris variantus – „vargingesnio“, „vidutinio“ ir „turtingesnio“. Pavyzdžiui, ėmėme, kad minimalią 800 Lt algą pirmu atveju gauna 400 tūkst. žmonių, antru – 200 tūkst., trečiu – tik 100 tūkst. žmonių. Iš viso suskirstėme, kaip J. Veselka ir pateikė, dešimt grupių pagal pajamų dydį. Didžiausias, 12 tūkst. Lt per mėnesį pajamas gaunančius žmones pagal minėtus tris hipotetinius „turtingumo“ variantus skirstėme į  300, 500 ir 1000 žmonių grupės. Ir štai mūsų paskaičiavimai rodo, kad jokio „pelno“ valstybės biudžetas pagal jokį variantą negaus. Priešingai, pagal visus variantus valstybės biudžetas patirs didžiulį nuostolį, esant „vargingajam“ variantui – 360 mln. Lt, „vidutiniajam“ – 400 mln. Lt, „turtingajam“ variantui – 450 mln. litų. Štai kokia „nauda“ iš Seimui pateiktų ir tolesniam svarstymui priimtų progresinių mokesčių projekto. Aišku, negalime garantuoti mūsų skaičiavimų tikslumo – juk net nežinome tikrųjų Lietuvos gyventojų skaičiaus pasiskirstymo pagal pajamas duomenų, tai, matyt, kruopščiai slepia ir Statistikos departamentas, kuriam dar neseniai vadovavo išgirtasis kibernetinės ekonomikos specialistas, paskirtas finansų ministerijos vadovu, o paskiau „išgarbintas“ į Briuselį. Paskaičiavimai neįvertina ir kai kurių didesnių mokesčių nuolaidų, kurios būtų taikomos vaikus auginantiems piliečiams ar žmonėms, turintiems neįgalumą. Bet tai tik padidintų surenkamų mokesčių neigiamą įtaką biudžetui. Tad galima manyti, kad mūsų skaičiavimai labai nenutolsta nuo tikrosios padėties.

Belieka pridurti, kad už J. Veselkos pa teiktą partijos „Tvarka ir teisingumas“ pasiūlytą idėją balsavo 72 Seimo nariai, prieš buvo 12 parlamentarų ir 28 politikai susilaikė. Kyla klausimas, ar niekas iš seimūnų nepaskaičiavo, ką duoda toks progresinių mokesčių lygis. Ar jų nauda nesusidomėjo Seimo Ekonomikos komitetas? Ar nepasidomėjo finansų ministerija ir jos vadovė, kruopščiai tikrinanti kiekvieną biudžeto „eilutę“? Pravartu kelti klausimą, iki kiek moka skaičiuoti politikai? Ir dar. Ne progresinių mokesčių sistema čia yra kalta. Bėda ta, kad seimūnai ar ministrai nesiryžta iš tiesų teisingai apmokestinti turtingesniuosius. Reikėtų palikti dabartinį pradinį 15 proc. pajamų mokestį mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms (apie tokią ribą jau rašėme anksčiau), o viską sutelkti į didesnį ir aiškesnį turtingųjų apmokestinimą, didinant mokesčius net iki 70 proc. Tada valstybė išloštų. Ir antra, būtina grįžti prie pridėtinės vertės mokesčio (PVM) diferencijavimo – jį būtina sumažinti gal net iki nulinio (ar 5 procentų) tarifo tiems produktams, kurie būtini neturtingiesiems, t.y. duonos, mėsos, žuvies, miltų, vaistų, spaudos, viešojo transporto ir pan. Yra netvarka ir įteisinamas didžiulis neteisingumas, kai už kiekvienam žmogui būtiną produktą ar paslaugą imami tokie patys mokesčiai, kaip ir už prabangų, tik turtingiesiems įperkamą daiktą (beje, tada ir nereikėtų įvesti gana kvailoko prabangos mokesčio). Ir trečia išeitis – mažinti biudžeto išlaidas tiek ribojant valdininkų skaičių, tiek nurėžiant asignavimus tikrai nebūtiniems dalykams. Tačiau šito bijo dabartinė valdžia ir bijo pasakyti tiesą apie valstybės krizės priežastis.

© 2011 „XXI amžius“