Kultūros zona

2011 metai

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia nr. 88, 90, 92)

84.10.11

Malonus Kolega,

vakar gavau knygų siuntinėlį su „Smuiku“ ir „Poezijos pavasariu“, 84. Labai ačiū!

Bet aš jau ir be to rengiausi Jums rašyti laišką. Akstinas: literatūrinės rugpjūčio mozaikos dalis – Vytauto Skripkos „Ornamentuoti ar išgyventi tikrovę“. Žinoma, iš vieno mėnesio laikotarpyje paskelbtų kūrinių nėra labai tikslu daryti toli siekiančius apibendrinimus. Tai daugiau spekuliatyvus darbas. Bet pagrindo turi.

Po straipsnio pradžioje labai reiklių žodžių poezijai, po „gražių eilėraščių“ „blogos literatūros pseudonimu“ paskelbimo tiesiog neįtikėtina staigmena buvo rasti rašinio užsklandą, kurioje „viena iš reikšmingiausių rugpjūčio mėnesio publikacijų – J. Juškaičio „Pergalėje“ spausdinamos eilės“. Tas „publikacijas“ ir aš skaičiau ir gėrėjausi. Nuo pat pirmo (gal įspūdingiausio) „Laiko girnos mala“ gal pirmą kartą mūsų (pokarinėje) poezijoje taip sumaniai ir taip meniškai įkonstruotas Dariaus ir Girėno žygis ir taip organiškai sulydyta su asmeniniais pergyvenimais Lietuvos gyvybė.²⁰

Gal aš nesutikčiau su „breigeliška“ pavadinta eilėraščių panorama, bet visai pritariu V. S. poezijos visam J. J. apibūdinimui, ko iki šiol, man rodos, nepajėgė padaryti jokie grynieji vien tik literatūros kritikai. Jau anksčiau man į galvą buvo atėjusi mintis, kad Juškaičio poezijos panorama yra patobulinta, žymiai meniškesnė, pralenkianti J. Baltrušaičio poetinę lietuviškąją panoramą. Jo²¹ eilėraščiai dažnai yra sunkiai išprotauti, autoriui sunkiai kovojant dėl panaudojimo lietuviško žodžio, kuris stokojo Putino ar Aisčio bei kitų tos kartos poetų pasiektos kultūros, o pasilikęs Jakšto-Margalio amžiuje.

Konstatavimas, kad tik po „Dešimties žodžių jazmino žiedui“ J. J. „atsistojo greta žymiausių dabartinės lietuvių lyrikos kūrėjų“, sakyčiau, yra pavėluotas. Kadangi tai yra iš anksčiau spausdintų įvairiuose rinkiniuose sudaryta atranka, eo ipso poeto jau anksčiau su tais eilėraščiais stovėta šalia, tik kažkodėl nedrįsta ar nenorėta tai pasakyti. Ne mano išmislas, bet paimta iš spaudos, kad kritikai turi savo mėgiamus autorius, tik juos recenzuoja ar propaguoja, favorizuoja. Pasitaiko, kad kritika ką nors įsikanda ir nebepaleidžia, lyg varna sūrį, per ištisus metus. Taip buvo atsitikę su „naujai atrastu“ poetu Verba, taip atsitiko su A. Bernotu, atvežusiu žolę iš Švenčionėlių miškų. Bernoto kai kuriais eilėraščiais esu žavėjęsis jau anksčiau. Bet Verba? Verba, man atrodo, neilgai laikysis ant iškelto pjedestalo. Jis sunkiai surenčia eilėraštį. Pasak Krasnovo, jo eilėraščiai sietini su „darbu“. O kas padirbta, tas – ne kūryba, bet stalioriavimas. Prognozavimas, žinoma, nėra kritikos patikimas ramstis. Nuoseklus poeto talento augimas yra patikimesnis ir konkretesnis argumentas.

Teoriškai daug galima prikalbėti. Jūsų kritikai ir kalba. Ir gerai, kad kalba. Diskusijose išryškėja ne tik tiesa, kuri irgi ne visuomet vienbriaunė, bet ir gyvenimo realios situacijos bei kūrėjo pasaulis, jo kūrybinės galimybės.

Ir dar viena pastabėlė. Visai neseniai pasirodė V. Kukulo A. Šimkaus²² „Anapus aido“ recenzija, pavadinta „Turistinė kelionė po namus“. Teisingai recenzentas pastebi, kad kai kurie autoriai, kaip ir patsai Šimkus, prirašo eilėraščių, tartum paimtų iš svetimšalio kelionės įspūdžių. Jis vieną eilėraštį iš poetinės kalbos net išverčia į prozą, parodydamas jo lėkštumą, turistinį žvilgsnį, valdininkišką stilių… Bet neteisus recenzentas, kai iš kelių tokio tipo eilėraščių vertina ir charakterizuoja visą rinkinį. Recenzentas visai nepažvelgia į Š. smulkesniuosius eilėraščius, o labiausiai – į jo mini poemą „Rėza“. Toks vienašališkas žvilgsnis į poeto kūrybą (ar, sakykim, knygą) ne vien šiai Kukulo recenzijai charakteringas.

Nenorėjau čia vienų peikti, kitų girti, bet tik pasidalinti įspūdžiais, susidariusiais paskutinėmis dienomis skaitant jūsų periodiką, kurią nuolat seku, domiuosi visu kūrybos procesu, visais autoriais ir jų kritikais ir lyginu su savo nuomone (kuri, be abejo, yra grynai asmeninė ir nebūtinai permanentinė). Kai jauti kūrybinį pulsą tėvynėje, kažkaip ir tolimam pasviety darosi ne taip vieniša ir beprasmiška.

Kolegiškai
Bernardas Brazdžionis

²⁰ Eilėraštis rink. „Anapus gaiso“, p. 9, 1987 m.

²¹ Kalbama apie Jurgį Baltrušaitį.

²² Algirdas Verba, Albinas Bernotas, Aleksandras Krasnovas, Alfredas Šimkus (jo eil. rink. „Anapus aido“, 1984).

84.11.12

Malonus Kolega,

Buvo labai smagu gauti didžiulį laišką, kupiną gerų, bičiuliškų žodžių ir minčių apie autorius, kritiką bei poeziją.

Mano ir Jūsų mintis praplečia (ir papildo) S. Gedos rugsėjo mozaika, kurioje jis tarp kitko pasisako dėl „per toli nuėjusio“ „įsismaginusio“ Šimkaus recenzento, poezijos posmą perrašiusio „prozos kalba“ ir gavusio „turisto įspūdžius“. Bet labiausiai man patiko Maironio posmo tokio „perrašymo“ pavyzdys („užliek man vandens ant krūtinės…“), kaip geriausią poeziją galima „perrašinėjant“ paversti juokingai skambančiu niekalu. Aš tą pavyzdį atsiminsiu ir savo kalbose apie poeziją (tai paprastai darau savo poezijos vakaruose) ir jos diskriminatorius panaudosiu.²³

Atsimenu dar iš studijų dienų nuotykį. Atvyko pas mane iš provincijos literatų būrelio pirmininkas, susirinkimo įgaliotas išsiaiškinti dėl kai kurių „neaiškių“ mano poezijos vietų. Girdi, susirinkime nagrinėjome Jūsų poeziją ir, besiaiškinant kai kurias vietas, mūsų nuomonės išsiskyrė, kai kurių vietų visai nesupratome. Viską turiu susirašęs. Gal Jūs galėtumėte tuos posmus (ar sakinius) kitais žodžiais pasakyti. „Negalėčiau“, – atsakiau, ir panaudojau Goethės pavyzdį. Pas Goethę atėjo kartą jaunas gerbėjas ir prašė kai kurias vietas, kurių jis nesupranta, kitais žodžiais pasakyti. Goethė atsakė: „Jeigu aš tai būčiau galėjęs kitais žodžiais pasakyti, būčiau ir pasakęs. Bet negalėjau. Ir dabar negaliu“.

Tatai tiktų, man rodos, prisimenant neseniai vykusias diskusijas „Literatūroj ir mene“ dėl poezijos „nesuprantamumo“. Diskusijas sekiau. Pritariau ir kai kurioms mintims „už“, ir kai kurioms „prieš“. Norinčiuosius klasiško aiškumo pateisinu. Jaunieji poetai, ieškodami originalumo, dažnai (anot Jono Aisčio) „įsivelia kaip viščiukas tarp pakulų“. Skaitytojas į pakulas veltis nenori.

Ačiū už būrį kolegų poetų ir kritikų, jie man pažįstami iš spaudos ir knygų, dabar pažinsiu²⁴ ir iš veidų.

Kolegiškai
Bernardas Brazdžionis

²³ Turima galvoje tada vykusi diskusija apie poezijos suprantamumą. Čia paliestos S. Gedos ir V. Kukulo replikos dėl A. Šimkaus eilėraščio.

²⁴ Nusiųstoji mūsų septynių nuotrauka iš rašytojų suvažiavimo. Kitoje šio Brazdžionio laiško pusėje nukopijuotas „Draugo“ kultūrinio priedo tekstas – R. Šilbajorio paskaitos Santaros – Šviesos suvažiavime apie avangardą Lietuvos poezijoje (Jono Juškaičio, Vytauto Bložės, Gintaro Patacko) aprašymas.

Didžiai Gerbiamas,

Jūsų laiškų su įdomiomis mintimis gavau. Netikėtumas – ir apie save skaityti…

S. Geda²⁵ sugėdino šmaikščiai. Juk V. Kukulo cituotas posmas silpnas toks, koks yra. Kam jį dar griauti?

Stebina, kaip kritikams tokių nesąmonių ateina į galvą.

Diskusijoje apie poeziją man patiko daugelio skaitytojų mintys. Ir už, ir prieš (ko gero, tos pačios, kaip ir Jums). Jie (ir poetai, kurie parašo kartais apie poeziją) prabyla su gelmių ugnim. Man darėsi smagiau, kad žmonės taip teisingai gina „nesuprantamus“ eilėraščius. J. Aistis teisus. „Viščiuko įsivėlimas į pakulas“ mažai ko vertas, jeigu tikrai įsivelta. O pas mus diskusijose poetų mokytojai amžinai nurodinėja puikų sektiną pavyzdį – S. Nėries eilėraštį „Alyvos“. Žinoma, negalvodami, kiek pačiai S. Nėriai tokių „Alyvų“ pavyko parašyti, ir ar visa, kas „suprantama“, vertinga ir talentinga, o kas „nesuprantama“ – ne.

Žmogus gyveni gyveni ir sužinai, kad poezijoje esama karališkų eilučių (turiu galvoje J. Aisčio „Taip, sakai, matau“). Bet jų karališkumą ne skaitytojai yra pastebėję. Net išaiškinus ne vienam, dėl ko ana paprasta eilutė tam tikrame kontekste karališka, ir paklausus, ar jis dabar jau mato, atsitiktų, greičiausiai, kaip tame eilėraštyje: „Taip, sakai, matau“. O „nei mato, nei girdi“. Anot Aisčio²⁶. Keista (ir Jūsų minėtu atveju): visais laikais netrūksta užsispyrėlių, kurie nori atimti iš poeto jo vidaus pasaulį ir nurodinėja, kaip rašyti. Pamiršę save: kas tu toks? Keista ir tai, kad poeziją – kūrybą – norima padaryti kiekvienam privalomą ir vienodai prieinamą, kaip kokią daugybos lentelę. Diskusijos būtų naudingesnės, jeigu poetai būtų išmintingai skatinami ugdytis asmenybę, o skaitytojai – estetinį jausmą.

Neatsimenu, kad mažą kas būtų mokę mane poezijos supratimo. Tačiau iš pat mažens manęs nuo jos nebūtų nė mušte atmušę.

Lankoj nupjautas šienas
pakvips midaus taure
sidabro mėnesienos
gelsvajam sidabre.²⁷

Niekada nebūčiau išdrįsęs klausti, kodėl taip autorius parašė, bet gilinčiaus ir gilinčiaus, kodėl taip yra parašyta, nes tai, kas čia parašyta, mane jaudina, man reikalinga ir gražu.

Ir pats, kadaise dirbdamas „Literatūroje ir mene“, bijodavau net ranką prikišti prie kito žmogaus eilėraščių. Ar galima poeziją redaguoti? Juk mums nematoma, ką poetas veikė savo vienatvės tyloje. Jeigu ji redaguotina daugiau už visokių apsirikimų išrankiojimą, ji dar ne poezija. Stengdavausi (be galo atsargiai, aplinkiniais keliais) autorių tik prakalbinti – ar jis žino, ką daro. Jei žino, palikdavau, kaip yra. (Pasitaiko, kad ir nežino, ypač „į pakulas įsivėlimo“ atveju). M. Gustaitis sakydavo – perskaitei posmą ir kontempliuok (šiemet pas mus išleista jo rinktinė „Sielos akordai“, o su įvadiniu straipsniu autorė jau spėjo „sudegti“²⁸). Tikras eilėraštis, net mintinai išmoktas, skleidžia ir skleidžia savo spindulius žmogui visą gyvenimą.

Jau gal skaitėte „Literatūroje ir mene“ J. Žengės poezijos puslapį?²⁹ Ten yra nuostabus eilėraštis „Flamingo“. O daug žavesio iš jo išnyktų, pakeitus tik vieną žodį – vietoj „flamingo“ linksniuojant „flamingą“.

V. Kubilius ten rašo, kad Žengė, po „šykščiai pabarstytos“ poezijos „užgesus pirmojo avangardo sąjūdžiui“, spausdino tik atsiminimus. Argi? Rasdavau laikraščiuose tai J. Žlabis, tai J. Žlabys pasirašytų eilėraščių ir prieš karą, ir karo metais. O 1959 m. nepavyko ir man padėti Žengei „pabert“ eilėraščių „Literatūroje ir mene“ (dalis iš tuomet pasiūlytųjų tik dabar tepasirodė). Žaismingais eilėraščiais nešinas, atėjo jis tada į redakciją pilnas rimties, su baltu, bet vargo mačiusiu apsiaustu ir tokia pat kepure, kaip „Antruosiuose Vainikuose“. Kaip „Antruosiuose Vainikuose“ ir atrodė, tik… 25 metais, kuriuose būta daug „švininio turinio“, senesnis.

Prisimenu šios antologijos recenzento žodžius iš „Naujosios Romuvos“: Žengės lyg ir gaila, nusikratęs manieros (atkreipė dėmesį, matyt, į jo nusivaliūkavimus), tas vyras galėtų duoti tikros poezijos…

Taip, tai vienas talentingiausių keturvėjininkų. Parašė nedaug, bet geriausi eilėraščiai meniški ir nemeluoti. Jis puikiai valdo ne tik žodį, bet ir nuotaiką.

Tik truputį liūdna: tiek apie keturvėjininkus prikalbėta, o su likusiais gyvaisiais, kurie kažkur gyveno tarp mūsų, per šitiek laiko net poetų sekcijoje nesuruošta nors kokio susitikimo ar atsiminimų vakaro. O gal jie patys jau nebenorėjo toli nuo savo vėjų bent literatūros istorijos prisiminimui pasirodyti kartu. Tada, žinoma, daug liūdniau.³⁰

Bet S. Šemerys ir J. Žengė iki galo išliko keturvėjininkais…

Širdingai sveikinu su Šventomis Kalėdomis, linkiu kuo geriausių, kūrybingų Naujų metų. Ačiū už laišką.

Jūsų J. Juškaitis
Vilnius,
1984.XII.19.

²⁵ Sigitas Geda „Literatūroje ir mene“ ironizavo Valdui Kukului už savavališką Alfredo Šimkaus eilėraščio posmo perrašymą.

²⁶ Kalbama apie J. Aisčio eilėraštį „Man tave“ iš rink. „Užgesę chimeros akys“ (1937) ir to paties autoriaus (Jono Kossu-Aleksandravičiaus) to eilėraščio aiškinimą laiške Antanui Vaičiulaičiui („Dienovidis“, 1938, publikacijoje „Poezija, tikrovė ir autorius“, Nr. 2, p. 64–69).

²⁷ B. Brazdžionio eilėraščio „Mėnulio spinduly“ posmas iš rink. „Ženklai ir stebuklai“ (1936).

²⁸ Motiejaus Gustaičio „Sielos akordai“ (1984) už įvadinį straipsnį joje „Motiejus Gustaitis ir jo palikimas“ autorė Viktorija Daujotytė buvo sukritikuota.

²⁹ 1958 metais Juozas Žlabys-Žengė buvo atnešęs į „Literatūrą ir meną“ pluoštą eilėraščių, iš kurių atsimenu „Gėlės ąsoty“, „Varna prausias, prausias“, „Lietaus deklamacija“. Dalis jų buvo ir 1984 metais V. Kubiliaus parengtoje Žlabio publikacijoje, dėl kurios, kaip tada girdėjau, niršo Aleksys Churginas. 1959 metais Žlabio eilėraščius nunešiau publikacijai, bet redaktorius Vacys Reimeris, perskaitęs, pabraukė eilutėje „ranka perbraukus per rugiagėlių mėlynus plaukus“ – „blogi rimai“. „O man tokie gražūs“, – atsakiau. Reimeris, nepakeldamas akių, mostelėjo ranka į šalį, tuo mostu perbraukdamas visą Žlabio publikaciją. Alfonsas Nyka-Niliūnas savo „Dienoraščio fragmentuose 1976–2000“ (išl. Vilniuje, 2003 m.) apie tą Žlabio eilėraščių pluoštelį „Literatūroje ir mene“ taip rašo: „Per visus 1984 metus „Literatūroje ir mene“ išspausdintoje poezijoje nebuvo nieko, kas autentiškumu bent iš tolo prilygtų šioms „Keturių vėjų“ husaro eilėms“ (p. 214).

³⁰ Viename Rašytojų Sąjungos poetų sekcijos susirinkime, ar ne tais 1984 metais, išgirdau balsą iš susėdusiųjų – pasiūlymą sukviesti dar gyvus Lietuvoje gyvenančius keturvėjininkus Juozą Žlabį-Žengę, Salį Šemerį, dar kažką. Tačiau tas balsas čia pat paskendo ilgoje tyloje. B. Brazdžionis į J. Žlabį-Žengę žiūrėjo rezervuotai.

© 2011 „XXI amžius“