Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Čekija atsisveikino su savo prezidentu

Vaclavas Havelas

Vaclavas Havelas su žmona Dagmara

Prieš beveik dvi savaites, gruodžio 18-ąją,  mirė Vaclavas Havelas, 1989–1992 metais Čekoslovakijos, o buvusiai federacijai taikiai skilus į dvi valstybes, 1993–2003 metais, – Čekijos Respublikos prezidentas. V. Havelo iniciatyva dar 1977 metais buvo įkurtas disidentinis judėjimas „Charta 77“ (pagal tada pasirašyto manifesto pavadinimą), tęsęs vadinamojo Prahos pavasario veiklą. V. Havelas ne kartą buvo areštuojamas, kai kuriuos jo literatūrinius kūrinius buvo uždrausta spausdinti. V. Havelas vadovavo be kraujo praliejimo 1989 metais įvykusiai Aksominei revoliucijai, nulėmusiai Sovietų Sąjungos palaikomo komunistinio režimo žlugimą tuometinėje Čekoslovakijoje. Mirus buvusiam Čekijos prezidentui, šalies vyskupams paraginus, sekmadienio vakare 18 val. skambėjo visų Čekijos bažnyčių varpai. Dešimtys tūkstančių čekų gedulo dienomis pareiškė pagarbą garsiajam savo lyderiui, laukdami ilgose eilėse Prahos šaltyje, kad pamatytų jo karstą buvusioje bažnyčioje miesto centre.

V. Havelas gimė 1936 metais Prahoje. Jau šeštajame dešimtmetyje pradėjo garsėti kaip dramaturgas ir teatro kritikas. Nuo komunistų valdžios vis mažiau priklausomo kultūrinio gyvenimo kūrimąsi sustabdė 1969 metų įvykiai – Sovietų Sąjungos ir kitų gretimų komunistinių valstybių kariuomenės įsiveržimas į Čekoslovakijos teritoriją. V. Havelas, kaip ir dauguma kitų intelektualų, tapo disidentais. Už priklausymą „Charta 77“ judėjimui, Persekiojamų dėl įsitikinimų komitetui ir už pogrindinę publicistinę bei literatūrinę kūrybą buvo keletą kartų suimtas. Iš viso kalėjimuose praleido penkerius metus. Vienu metu jam teko kalėti kartu su persekiojamais Katalikų Bažnyčios vadovais – vyskupu Karelu Otčenašeku ir dabartiniu Prahos arkivyskupu Dominiku Duka. (Plačiau apie Vaclavą Havelą, Čekoslovakijos disidentinio judėjimo „Charta 77“ iniciatorių ir vadovą, pirmąjį komunistinę diktatūrą nugalėjusios Čekoslovakijos, o vėliau ir Čekijos prezidentą, rašėme trečiadienio, gruodžio 21-osios numeryje.)

Su dėkingumu mirusį prezidentą paminėjo Prahos arkivyskupas D. Duka sekmadienį paskelbtame ganytojiškame laiške: „Mirė vyras, kurio dėka mūsų tauta gali džiaugtis laisve ir nepriklausomybe. Mirė žmogus, kurio dėka mūsų valstybė toli pažengė demokratijos keliu. Esame jam dėkingi ir už tai, kad laisvė ir demokratija į mūsų šalį grįžo taikiai, kad sugebėjome išvengti smurto, keršto ir kraujo praliejimo. Mirė žmogus, kuris asmeniškai buvo patyręs, ką reiškia kalėjimas ir priespauda. Esu įsitikinęs, kad visi Čekijos gyventojai, nepriklausomai nuo religinių ar politinių įsitikinimų, šiandien su pagarba ir dėkingumu mini V. Havelą. Aš pagarbą ir padėką jam reiškiu Čekijos vyskupų konferencijos ir visos bažnytinės bendruomenės vardu, bendruomenės, kuriai jis priklausė Krikštu, Sutvirtinimu ir Eucharistijos sakramento priėmimu. Dėkoju jam už lemtingą indėlį į tikėjimo laisvės ir bažnytinio gyvenimo atkūrimą“.

V. Havelas, būdamas humanistas, pozityviai ir kartu ryžtingai priėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 metais. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas 1990 metų kovo 11-ąją buvo ne tik paraginimas visoms SSRS tautoms išsivaduoti ir skelbti nepriklausomybę, ypač Baltijos kraštams, bet ir artimas kitiems laisvės kovotojams Rytų Europoje. AT pirmininkui Vytautui Landsbergiui išsiuntus laiškus daugelio pasaulio valstybių vadovams apie Lietuvos parlamento priimtą sprendimą, iš tuometinio Čekoslovakijos prezidento V. Havelo buvo gautas vienas pirmųjų tarptautinių Lietuvos palaikymų. Remdamas Lietuvą jis tęsė Prahos pavasarį, vykusį 1968 metais, žinodamas geležinių sovietų tankų grėsmę bet kuriai laisvės išraiškai. Kai V. Havelas pakvietė V. Landsbergį į Prahą oficialiam vizitui (tai SSRS vadų požiūriu tada buvo didžiulis įžūlumas), jis apgailestavo, jog Čekoslovakija kol kas negali užmegzti diplomatinių santykių su Lietuva, nes yra absoliučiai priklausoma nuo sovietų energetikos. V. Havelas tada pasisiūlė tarpininkauti kaip trečioji šalis derybose tarp Lietuvos ir SSRS. Jis siūlė Lietuvai priimti griežtą liustracijos įstatymą ir apsivalyti nuo įvairaus plauko kolaborantų, tačiau, apgailestautina, Lietuva nesugebėjo to padaryti – nugalėjo tariamas atlaidumas. V. Havelas pasmerkė represinį sovietinio saugumo pajėgų aktą Vilniuje 1991 m. sausio 13 d. Čekoslovakijos prezidentas paragino sustabdyti jėgos naudojimą ir spręsti nesutarimus demokratiniu būdu. Jis taip pat perspėjo, jog Čekoslovakija, kuri formaliai tuomet dar buvo Varšuvos pakto narė, „negalėtų prisiimti atsakomybės už kitos valstybės narės jėgos panaudojimą prieš savo pačios gyventojus“.

Šį klausimą V. Havelas iškėlė istorinėje tarptautinėje asamblėjoje 1991 metų liepą, kur Vidurio Europos politikai pasmerkė bet kokios formos totalitarizmą. Asamblėjos metu Čekoslovakijos prezidentas per didžiulį mitingą Vaclavo aikštėje paskelbė apie Varšuvos pakto išformavimą. Po mėnesio, kai žlugus komunistiniam rugpjūčio pučui subyrėjo ir Sovietų Sąjunga, Čekoslovakija pripažino Lietuvą.

Iškilmingos valstybinės V. Havelo laidotuvės vyko penktadienį, gruodžio 23 d. Vidurdienį visa šalis mirusį lyderį pagerbė tylos minute, o jos metu daug kur sustojo eismas ir darbas. Tris minutes visoje šalyje taip pat skambėjo bažnyčių varpai, o nuo kalvos priešais Prahos pilį buvo paleista 21 patrankos šūvių salvė. V. Havelo našlė Dagmara, šeimos nariai, draugai ir dešimčių šalių lyderiai penktadienį susirinko Prahos gotikinėje Šv. Vito katedroje, kur prasidėjo gedulingos pamaldos. Į laidotuves ir gedulingas šv. Mišias atvyko JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Europos Parlamento narys, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis, buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright, buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa, dešimtys kitų šalių vadovų ir tūkstančiai čekų. Šv. Mišias aukojo Prahos arkivyskupas D. Duka. Jas koncelebravo Vatikano pasiuntinys Giovanni Coppa ir V. Havelo draugas bei buvęs disidentas vyskupas Vaclavas Maly. Arkivyskupas D. Duka gedulingoje homilijoje prisiminė, kaip jie abu su velioniu kalėjime stiprino vienas kito dvasią. Ir šv. Mišių maldose arkivyskupas priminė visų Čekijos kovotojų prieš komunizmą auką už laisvę. Buvęs Vatikano apaštališkasis nuncijus Prahoje perskaitė popiežiaus Benedikto XVI laišką, kuriame sakoma: „Prisimenant, kaip narsiai ponas Havelas gynė žmogaus teises tais laikais, kai jos buvo sistemingai atimtos iš jūsų šalies žmonių, taip pat pagerbiant jo įkvepiantį vadovavimą kuriant naują demokratinę politiką žlugus ankstesniam režimui, dėkoju Dievui už laisvę, kuria dabar gali džiaugtis Čekijos žmonės.“ Čekijos filharmonijos orkestras per ceremoniją katedroje (statytoje X šimtmetyje), kurioje valstybinės laidotuvės vyksta pirmąkart nuo 1875 metų, atliko ištraukas iš čekų kompozitoriaus Antonino Dvorako „Requiem“. Ceremonijos pabaigoje V. Havelo karstas buvo išneštas per Prahos Šv. Vito katedros Auksinius vartus ir išvežtas į Strašnicių krematoriumą, kur vėliau vyko privati šeimos laidotuvių ceremonija.

Urna su V. Havelo pelenais vėliau buvo palaidota jo šeimos kape Vinohradų kapinėse, šalia pirmosios žmonos Olgos, kuri mirė 1996 metais.

Spauda apie Vaclavą Havelą

Pirmomis dienomis po V. Havelo mirties Čekijos dienraščiai pagarbiai atsiliepė apie buvusį prezidentą ir revoliucijos lyderį, vadindami kovotoju už tiesą, pakeitusiu istorijos kryptį. Prahos dienraštis „Lidove Noviny“: „Žodį „didvyris“ taikos metu reikia vartoti taupiai. Tačiau jeigu kas nors šiais laikais ir šiame krašte atnaujino šio svarbaus žodžio prasmę, tai buvo V. Havelas, švelnus, visai ne kariškas, savotiškai drovus ir susilaikantis žmogus, nemėgęs konfliktų“. Laikraštis „DNES“ (22 puslapius paskyręs žmogui, tapusiam „Čekijos revoliucijos siela“): „Kai kurie jį laiko nepataisomu politikos idealistu, kiti – garsiu menininku. Tačiau kiekvienas, girdėjęs apie mažą šalį Europos širdyje, tikriausiai laiko jį kovos su totalitarizmu simboliu“. Cituodamas agentūras AP ir AFP: „Jis buvo vienintelis Čekijos prezidentas, kalbėjęs JAV Kongrese ir pasveikintas atsistojusių įstatymų leidėjų ovacijomis. Jis buvo unikalus politikas, nes iš tikrųjų niekada nebuvo politikas. Niekada nebeturėsime kito tokio kaip Havelas.“

Vietos spauda priminė V. Havelo devizą: „Tiesa ir meilė turi nugalėti melą ir neapykantą“.

Ir Slovakijos laikraščiai V. Havelą apibūdino palankiai ir šiltai. „Čekijos ir Slovakijos visuomenė praranda ne tik revoliucionierių ir politiką. V. Havelas visuomet įkūnijo tai, kas politikoje pasirodo retai ir tik trumpam laikui – idealizmas. V. Havelo kritinis idealizmas buvo unikalus ir kartu paprastas. Jis rėmėsi paprastais žodžiais – tiesa, meilė, gerumas, garbė. Šitie keturi žodžiai buvo Aksominės revoliucijos pagrindas. Jis norėjo, kad žmonės taptų geresni tuo, jog įveikia blogį. Jis šaukėsi ne naujo pasaulio ar naujos sistemos, o senosios dorovės“, – rašė vienas Bratislavos (Slovakija) verslo laikraštis.

Varšuvos dienraštis „Dziennik“: „V. Havelas buvo vienas iškiliausių politikų Europos Sąjungoje, tarsi Čekijos prekės ženklas ir kartu sąžinė. Jis priklausė jau išmirštančiai Rytų Europos generacijai, kovojusiai už kitokio pasaulio vertybes, už laisvę, toleranciją, atvirumą, meilę kitiems žmonėms. Jam pavyko per sąsajas su tradicijomis parodyti čekams kelią į ateitį“.

Paryžiaus nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Liberation“: „V. Havelas komunistų propagandai priešpriešino „galios neturinčiųjų galią“ ir su saujele kitų disidentų komunizmą ištrėmė į pralaimėjusių iliuzijų muziejų. Šiais revoliucijų ir audringų perėjimų laikais prezidentas filosofas mums paliko dar vieną žinią – V. Havelas visada atmesdavo keršto akcijas. Jis niekada neskaitė tūkstančių pranešimų, kuriuos apie jį rašė pernelyg uolūs slaptieji policininkai. Taip V. Havelo žemėje galėjo tvirtai įsišaknyti demokratija. Dar jam gyvam esant rašytojas Milanas Kundera jį buvo pagerbęs šiais žodžiais: „Svarbiausias Vaclavo Havelo kūrinys yra jo paties gyvenimas“.

Maskvos laikraštis „Vedomosti“: „Jis buvo moralinis autoritetas, intelektualas ir drauge efektyvus politikas – V. Havelas liks mūsų atmintyje kaip žmogus, sujungęs tai, kas nesujungiama. Tokios asmenybės randa kelią į galios viršūnę tik persilaužimo laikais“.

© 2011 „XXI amžius“