Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tvirto tikėjimo žmogaus niekas nepalaužia

Kun. Stanislovas Stankevičius Genovaitės Baliukonytės nuotrauka

Kun. Stanislovas Stankevičius – Primicijų šventėje su mama ir seserimi

Vasarą Alovės bažnyčioje sutiksi ir daug uniformuotų žmonių, tarp jų ir jaunųjų šaulių, kurie labai mėgsta klebono Stanislovo (centre) draugiją

Alovės švč. Trejybės bažnyčia Kun. St. Stankevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos

Kaišiadorių vyskupijos Alovės Švč. Trejybės ir Ryliškių Šv. Monikos bažnyčių klebonas kun. Stanislovas Stankevičius yra gerai žinomas visoje Dzūkijoje. Jis ne tik daug prisidėjo, kad, atgavus nepriklausomybę, Ryliškėse vėl stovėtų bažnyčia, bet ir 2007 metais yra pelnęs Alytaus rajono geriausio dvasininko titulą bei Garbės piliečio vardą. Kunigas taip pat daug dvasiškai padeda Alytaus šaulių rinktinei, kuri jį laiko savo garbės kapelionu. Kun. S. Stankevičius įdomi asmenybė dar ir tuo, kad mėgsta techniką, laisvalaikį leidžia su filmavimo kamera – stengiasi įamžinti kiekvieną istorinį įvykį ar gamtos stebuklą. Todėl susipažinti su šiuo žmogumi turėtų būti įdomu ir visos Lietuvos žmonėms.

Nors sulaukėte garbaus amžiaus, bet vis dar esate labai veiklus, turite daug gerų sumanymų, kaip parapijiečius patraukti prie Dievo, sustiprinti jų tikėjimą. Kiekvieną savaitgalį su savo automobiliu sukariate kone pusšimtį kilometrų vykdamas iš Alovės į Ryliškių parapiją, dalyvaujate įvairiuose pasaulietiniuose renginiuose, ir ne tik šių parapijų, bet ir rajono kultūros centruose, mokyklose. Be to, dar spėjate sudalyvauti ir šaulių sąjungos kariniuose mokymuose, esate pabuvęs artisto kailyje – Roberto Šarknicko etnografiniame filme „Dzūkų laidotuvių apeigos“ vaidinote savo profesijos atstovą – kunigą. Iš kokio šaltinio semiaties tiek energijos?

Iš Dievo. Bet amžius daro savo. Nagi pasakysiu, kad metų man jau tikrai gabalas – šiemet (2011 m.) gegužės 12 dieną sukako 77-eri. Taigi klebono kadencija jau pasibaigusi, bet vyskupas dar laiko, todėl vis dar esu Alovės ir Ryliškių parapijų klebonu, sekmadieniais ir per didžiąsias šventes iš Alovės važiuoju Ryliškėsna ir ten atlaikau pamaldas, vykstu ir tada, kai koks nors parapijietis pageidauja, šv. Mišias užsako, suserga, ar kitų dvasininko pareigų atlikti, nors sveikata ir man dažnai pakiša koją, neleidžia visų sumanymų laiku įgyvendinti. Tačiau stengiuosi kiek galėdamas visiems patarnauti, būti reikalingas. Gera, kad šių parapijų jaunimas nepiktybiškas, neužkabinėja, net girti jaunuoliai (o tai labai didelė šiandienos kaimo nelaimė) užgaulių žodžių nepasako. Alovėje ir Ryliškėse žmonės dar jaučia pagarbą Bažnyčiai, o tai mane džiugina ir jėgų suteikia. Ir jų pagalba mums yra didelė jėga. Su jaunimu, ypač Alovėje (mokykla nėra didelė), bendrauju tradiciškai, nors jaunimas naujoviškų pažiūrų. Štai ir šiemet prieš Vėlines mokykloje buvo gražus renginys, pakvietė ir mane. Trumpai tariau žodį – pasakojau apie Visų šventųjų šventę, mirusiųjų atminimą. Rudenį kultūros centre buvo organizuota žemdirbių šventė, tada irgi buvo šv. Mišios, po to koncertas. Bažnyčioje po pamaldų raginau visus žmones susirinkti, dalyvavau ir aš. Taip būna prieš visas katalikiškas šventes. Tačiau laikomės dar senesnių tradicijų, ypač per Velykas. Didįjį penktadienį, Šeštadienį ir Pirmą Velykų dieną Alovės parapijos jaunimas apsirengia sargais, berniukai su dideliu entuziazmu ateina ir noriai dalyvauja procesijoje, nes jiems įdomu – turim specialią aprangą, kardus. Dar anksčiau Kryžiaus kelią aplink miestelį eidavome, bet dabar sumažėjo žmonių, todėl jau kelerius metus to nedarome. Pernai per Kalėdas iš Daugų buvo atvykęs Kalėdų senelis ir pamaldų metu atėjo į bažnyčią. Darau viską, kad žmonėms būtų įdomu, nors mūsų kaimų liaudis gana tradiciška ir nori, kad Kalėdų senelis ateitų tik į kultūros namus, o bažnyčioje viskas vyktų sakrališkiau, todėl didelių iškilmių nedarome. Kasmet prieš Kalėdas labai gražiai paruošiame Prakartėlę. Daug žmonių, tarp jų ir jaunimo, ateina vakare po Kūčios prie jos, pasimeldžiame, sulaužome plotkelę.

Kalėdų rytą būna aukojamos iškilmingos šv. Mišios, susirenka nemažai parapijiečių. Nors šiaip sekmadieniais, ypač žiemos metu, bažnyčioje žmogelių būna nedaug, todėl šv. Mišias aukoju tada, kai parapijiečiai paprašo. Sekmadieniais Alovėje šv. Mišios visada būna 11 val. – Suma. Paskui važiuoju į kitą bažnyčią Ryliškiuose. Jeigu aukočiau dvejas šv. Mišias, vienas kitas gal ateitų ryte, bet tuomet per Sumą žmonių susirinktų dar mažiau. Vasarą nuo birželio mėnesio prieš Sumą bažnyčioje kalbame litaniją ir giedame Rožančių, o kitu metų laiku nunešu į bažnyčią didelį televizorių ir pastatau prie šoninio altoriaus. Žmonės ateina likus pusvalandžiui iki šv. Mišių, aš rodau filmuotą medžiagą, esu nemažai visko nufilmavęs. Tuo metu sėdžiu klausykloje, klausau išpažinčių, o per video giedamos giesmės, rodoma, kaip prieš daugelį metų maldininkai per Lietuvą neša kryžių, arba Pivašiūnų atlaidai. Ir šaulių stovyklos renginiuose nufilmuoju. Žodžiu, visa, kas buvo prieš dešimt, aštuonerius metus ir pan. Močiutės ateina anksčiau, atsisėda klauptuose ir save nufilmuotą ekrane pamato. Žmonėms tai įdomu, todėl nenuobodu sėdėti iki Sumos, nes vis kažkas vyksta, turtėjama dvasiškai. Vienais metais buvo kažkoks kunigas į mūsų parapiją atvykęs, tai aš jo paprašiau laikyti pamaldas, o pats su filmavimo kamera fiksavau visą procesiją. Savo kamera esu užfiksavęs ir įdomesnes laidotuvių ceremonijas, pavyzdžiui, kai vieną šaulį laidojome, ar močiutę su senovinėmis giesmėmis. Dabar, jei kas užsako gedulingas šv. Mišias, tai prieš jas parodau laidotuvių procesijas, giesmes, žmonės įdėmiai žiūri. Vis dar kartais pafilmuoju, bet dabar jau man reikalingų mažų kasečių parduotuvėse nebėra, tai filmuoju su senomis, paskui iš jų į dideles perrašau.

Papasakokite apie savo kelią kunigystės link. Kur gimėte ir augote, kokioje šeimoje?..

Gimiau ir augau Rokiškyje. Buvo keli namai miesto pakraštyje, nutolę nuo civilizacijos, vienas iš jų buvo mūsų. Pamenu, ilgai net ir elektros neturėjome. Ir dar tik šiemet į mūsų namelį seseriai įvedė vandentiekį. Baigiau ten mokyklą, išėjau į kariuomenę. Šeimoje buvome du – aš ir vyresnė sesuo. Pas mus gyveno ir mamos sesuo. Tėvai – Stasys Stankevičius ir Angelė Kazlauskaitė-Stankevičienė. Mama buvo kilusi iš gausios šeimos – aštuonios seserys ir vienas brolis. Niekas iš jų nemokėjo rašyti. Bemoksliai buvo, tik dėdė – mamos brolis – mokėjo pasirašyti. Matot, kai vaikų daug, šeimos negalėdavo visų išmokyti. Nors giminė ir buvo gausi, bet jau visi mano giminaičiai: ir pusseserės, ir pusbroliai – išmirę. Tėvas kilęs iš Panemunėlio, bet aš negirdėjau, kad būtų turėjęs brolį, gal buvo vienturtis. Jis neturėjo jokio ūkio, tad dirbo sargu, laikė arklį: kam daržą aparė, kam kitaip patalkino. Mes turėjome du hektarus žemės prie miesto. Laikėme karvę, arklį, gal kokią vištą – ir visas ūkis. Esame labai dėkingi savo tėvams, kad jie pasirūpino, kad mes su sese baigtume mokslus. Sesuo baigė nepilną vidurinę ir dirbo buhaltere, o aš baigiau visą vidurinę ir tarnavau kariuomenėje. Mūsų tėvai visą gyvenimą stengėsi, kad mes mokytumės. Geriau tėvelis vienas šieną nupjaus, bulves nukas, o man sakydavo: „Eik, vaikeli, tu mokykis. Nesikišk į mūsų darbą, mes susivešim šieną, susinešim bulves, tu tik mokykis.“ Tai aš vis prie knygos, vis skaitau, mokausi.

Ar Jūsų šeima buvo labai pamaldi? Kas paskatino Jus kunigystei? Kokie buvo ir yra Jūsų pomėgiai?

Jau vaikystėje buvau kitoks vaikas nei visi, kaip koks girinis, kitaip sakant – čiudnas žmogus (juokiasi). Manęs nedomino tai, kuo domėjosi bendraamžiai. Svarbiausia man buvo knygą paskaityti ir vienam šventoriuje pasėdėti. Net jei šv. Mišioms ir nepatarnaudavau (tarnavau prie kunigo Talačkos), tai vis tiek ten nueinu ir sėdžiu kokią valandą. O tėvai? Tėvai nebuvo tokie jau labai pamaldūs, nemačiau, kad nuolatos melstųsi. Buvo eiliniai katalikai. Tačiau niekada ir nemačiau, kad valgytų mėsą penktadieniais, Pelenų dieną ar pan. Švęsdavome visas katalikiškas šventes. Šventadieniais tėvai visada eidavo bažnyčion, vienas iš ryto, kitas – į Sumą. Pastebėjau, kad sekmadieniais jie niekada nedirbdavo. Turėjo tokį dvasinį vidinį gyvenimą, bet ne davatkišką. Mūsų nieko daryti namuose nevertė ir man neliepė būti kunigu, bet ir nedraudė. Todėl man namuose buvo labai gera. Pamenu, mokyklon nueinu, baigėsi pamokos, tai jaunimas kažkur lekia: vieni žaidžia, kiti – į šokius traukia, o aš pasidairau, pasidairau, knygą po pažastim ir namo. Manęs netraukė jų užsiėmimai. Bet orkestrų, koncertų paklausyti visada mėgau, tačiau eiti į pasimatymą su panelėmis...Et, ...ne, manęs tai netraukė. Aš jau geriau bažnyčioje pabūdavau, klebonui susitvarkyti padėdavau.

Pamenu, kai buvau paimtas į kariuomenę ir tarnavau Rusijoje (metus Kurske, du – Černiachovske, kareivio uniformą iš viso teko vilkėti trejus metus), visokių draugų sutikdavau. Su ruseliais gerai sutarėm. Ateidavo koks kareivėlis ir prašydavo, kad pastovėčiau poste. Sutikdavau, bet paklausdavau: o ką tu darysi, kad negali stovėti? Tai jie atsakydavo: pas „dievušku“ eisiu. Na, galvodavau, ir kvailas, neina stovėti poste, o pas kažkokias mergas... Man visa tai buvo neįdomu. Net pasakysiu, kad ir šokti nemoku. Bet pasižiūrėti, kaip kiti tai daro, nufilmuoti, visokias vakarones užfiksuoti – patinka. Kadangi toks buvau, tai ir patraukiau prie religinių mokslų. Dar labai mėgstu techniką – iki šiol vairuoju automobilį. O kai jaunesnis buvau, motociklu „Jawa“ lakstydavau. Kai prazvimbiu, net dulkės parūksta. Už tai ne kartą gaudavau barti net nuo savo parapijiečių, mat saugojo, kad kas jų kunigui negero nenutiktų.

Tai grįžęs iš armijos iš karto seminarijon?..

Ne, metus dirbau fabrike, ruošiausi mokslams ir, įsitikinęs savo pašaukimu tarnauti Dievui, 1958 metais įstojau į Kauno kunigų seminariją. Penkerius metus mokiausi ir 1963 metais balandžio 10 dieną buvau įšventintas į kunigus. Primicijas švenčiau gimtajame Rokiškyje, Šv. Mato bažnyčioje, 1963 metų birželio 2 dieną. Po to buvau paskirtas vikaru į Dzūkiją – Pivašiūnus. Ten prabuvau pusę metų. Tada net laikraščiai apie mane rašė, kad į Pivašiūnus atkėlė jauną kunigą – davatkom bus didžiausias džiaugsmas. Paskui paskyrė Ukmergės rajone Krikštėnų parapijos klebonu, dabar ten Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės vienuolynas. Sumenkusi parapija, bet aktyviai dirba vienuolė Rozana. Ten klebonu buvau ketverius metus, iki 1969-ųjų. Paskui nukėlė į Punią, kur klebonu išbuvau septynerius metus. 1976 metais paskyrė į Alovę. Čia būnant klebonu, 1986 metais vyskupas Vincentas Sladkevičius paskyrė man ir Ryliškių parapiją aptarnauti. Taigi prasidėjo važinėjimai ir rūpesčiai, nes ten nebuvo bažnyčios (buvo sudegusi). Rinkdavomės melstis pas privačius asmenis, parapijos namuose, klebonijoje. Teko rūpintis ne tik sielos, bet ir ūkiniais darbais. Statėme bažnyčią, rūpinomės, gražinom. 1993 metais ji buvo pašventinta ir pavadinta Šv. Monikos vardu. Per tą laiką teko ne tik visokių rūpesčių patirti, bet ir visokių žmonių sutikti: ir nuoširdžių, ir pagiežingų. Bet žmonių mažėja. Dar po metų kitų ir Alovėje bažnyčia gali būti užrakinta, nes trūksta ir klierikų: laikui bėgant, per laidotuves ar šventes, gal atvažiuos iš kur nors kitas kunigas. Kaip dabar Ryliškėse – visą savaitę pamaldų nėra, tik sekmadieniais. Alovėje dar ir šiokiadieniais  susirenka. Ryliškėse anksčiau buvo choras, dabar tie žmonės išmirė, tad tik su vargonininku iš Alovės nuvažiuojam, šv. Mišias atlaikom, pagiedam. Alovėje bažnyčios kultūrinis gyvenimas verda – yra choras, turime gražią tradiciją, kad Visų Šventųjų dieną, pasibaigus iškilmingai Sumai, giedamos egzekvijos, bet ne lotyniškai. Visas choras gedulingus mišparus, pritariant vargonams, traukia lietuviškai. Kunigas sėdi kėdėje su kapa, o choras gieda penkias psalmes, paskutinė būna Magnitificat, paskui bažnyčioje darome gedulingą procesiją, sustodami keturiose vietose, į lauką neinam, nes šalta, choristai užkimtų.  Mišparus giedam labai įspūdingai: Iš Širdies gelmių šaukiuos tave, Viešpatie, – traukia choras  ir visa bažnyčia jam pritaria: Jšgirsk mano balsą... Gedulingus mišparus mūsų žmonės labai mėgsta  ir net tarybiniais laikais daug žmonių ateidavo, nors tuomet jie vykdavo vakare. Paskui, pusę pirmos, važiuoju į Ryliškius. Ten šv. Mišios būna antrą valandą, namo grįžtu tik apie pusę penkių, anksti sutemsta, tad ir vakarinių pamaldų nedarom.

Po gerų metų, 2013-aisiais, Ryliškių bažnyčiai sueis 20 metų, o ir man pačiam bus gražus jubiliejus – 50 metų kunigystės. 1963 metų balandžio 10 diena, kai gavau šventimus, buvo trečiadienis, ir 1213-aisias balandžio 10 diena bus trečiadienis.

O kada buvo maloniausia klebonauti, jautėtės labiausiai reikalingas?  

Sovietmečiu. Tada žmonės tikrai nuoširdžiai melsdavosi, palaikė Bažnyčią, ją rėmė, laikėsi visų tradicijų ir jas savo vaikams perduodavo. O dabar, kai viskam pasidarė laisvė, tai ir patys nesupranta, koks yra jų tikėjimas. Prasidėjęs Atgimimas  buvo tik kaip saldainis. Vienais metais vasario 16-ąją bažnyčia blizgėjo, o kitais – tą pačią dieną buvo tuščia. Taigi šita karta išeidama į Amžinybę Bažnyčią palieka pliką. Todėl šiandien nėra nei daug užsakomų šv. Mišių, nei kitų patarnavimų. Ir jei dar Alovėje pusė bėdos, tai Ryliškėse – visai blogai. Klebonui kartais tenka net užsakytų šv. Mišių išlaidas dengti iš savos kišenės – kelionė, žvakės kainuoja daugiau nei užsakydamas žmogus Bažnyčiai aukoja. Ryliškėse blogiau ir mokiniams. Ten, jei vaikas ateina į bažnyčią patarnauti, bendraamžiai jį tuojau išjuokia. Iš šalies žiūrint, kai žmogus pajuokos bijo, peršasi išvada, kad jo tikėjimas silpnas. Manau, jeigu žmogus turi tikėjimą,  tai nieko nebijo, jis drąsiai eina ten, kur nori. Jis patarnaus, o apie besišaipančius pasakys: tegu sau šneka, juk net ir kunigą visaip apkalba.

Bet ką darysi, reikia visa tai suprasti, reikia maldomis semtis tvirtybės. Alovėje, negaliu skųstis, į pamaldas ateina daugiau žmonių. Čia vasarą ir Santuokos, ir Krikšto sakramentų būna, o žiemą – šiaip sau. Bet va, bendrauju su mokyklomis: ir Alovėje, ir Ryliškėse vyksta įvairūs renginiai. Alovėje labai graži tradicija – bendruomenės Kūčių vakarienė. Ji vyksta kultūros namuose, čia susirenka nemažai tikinčiųjų: ir suaugusiųjų, ir daug vaikų, kalėdines giesmes pagieda, bet toji vakarienė būna ne Kūčių dieną, o keliomis dienomis anksčiau. Ji vyksta pagal senovines tradicijas ir daugiausia ateina senbuviai, jų vaikai, vaikų vaikai. Žinoma, į mūsų senas tradicijas įsijungia ir naujakurių.

Jūs visada sugebėjote išlikti tvirtas, nes kiti kunigai sako, kad sovietmečiu jiems buvę labai sunku, daug kliūčių, pažeminimo teko patirti, net ir studijuojant seminarijoje – klierikus verbuodavo saugumas. Kaip Jums pavyko atsilaikyti?

Visko buvo ir man. Šaukdavo ir saugumas, bet man tokia laimė kliuvo, kad jie nepalaužė, nes mane saugojo didelė jėga, be to, didelis pliusas buvo ir faktas, kad tarnavau tarybinėje kariuomenėje, o mano tėvai nebuvo niekur jiems užkliuvę: nei kokių laiškų iš užsienio gaudavome, nei ten giminių turėjome. Matyt, žinojo apie mano ketinimus sukti dvasininko keliu, nes seminarijon dar neįstojus kvietė į valdiškas tarnybas, o kai įstojau, per atostogas pasikvietę liepė mest, žadėjo geresnį darbą duosią. Labiausiai mane laužė, kad būčiau milicininku.  Tada seminarijoje mokiausi jau trečius metus. Pašaukė, pamenu, į komisariatą neva dokumentų patikrinti. Atėjus, toks karininkas lietuvis sako: „Tau, Stankevičiau, duosim gerą tarnybą, Lietuvoje tarnausi lygtinių kariuomenėje, laipsnį majoro suteiksim, tik mesk tą savo seminariją.“ Labai gražiai šnekėjo, tai ir aš su juo gražiai, sakau: „Man seminarijoje patinka, o kariškis ar policininkas būsiu prastas, nes vis tiek eisiu į bažnyčią melstis, aš tada būsiu partietis, o netesėsiu duotos priesaikos, slapstysiuos, jums bus negarbė, gausit per mane pylos.“ Jis klausė, klausė. Sako: „Aha, jūs labai teisingai šnekate, žinote, aišku mus bars, kad mes jūsų neišauklėjom. Tai spręskit, kaip žinote“, – ir paliko mane ramybėje. Aš niekada ant jų nepykau, o Dievas man padėjo, kad viskas gerai susiklostytų.

Bet kariniai reikalai iki šiol Jums nesvetimi, esate Šaulių sąjungos kapelionas.

Aš nesu kapelionas Šaulių sąjungoje, neturiu tam vyskupo rašto, tik jie, šauliai, mane taip vadina. Su jais bendrauju nuo 1990 metų – būnu Alytuje įvairiose jų stovyklose, kituose renginiuose, bendrauju su šaulių jaunimu. Šaulių jaunimas Alovėn į atlaidus atvažiuoja. Tai jie galbūt prisidėjo, kad mane Alytaus rajono Garbės piliečiu 1997 metais paskyrė. Aš galvojau, kad tas titulas galioja tik  tiems metams, bet pasirodo, kad čia visam gyvenimui. Malonu, kad rajono valdžia mane gerbia, kai koks nors renginys, vis pasikviečia, sveikinasi, o kareiviai sako: atvažiavo garbės pilietis, duokit Alovės klebonui be eilės kareiviškos košės... O man ir gerai.

Gal todėl gerai, kad pats esate geras žmogus, gerai sutariate ir su pagiežingais parapijiečiais. Ar daug turite padedančių Bažnyčios reikaluose?

Seniūnija daugiausia padeda bažnyčios aplinką susitvarkyti, o parapijiečiai gal kiek per kuklūs ar baigštūs. Pavyzdžiui, užrašiau kelis gerus žmones, sakau, vyskupijai sąrašą paduosiu, jūs būsite Bažnyčios tarybos nariai, tai jie nė iš tolo: „Aš, – sako, – Jums, klebone, tada nei procesijos neorganizuosiu, nei aukų rinksiu, o sėdėsiu suole ir man bus ramu. Aš Jums patarnausiu, bažnyčioje būsiu visą laiką, bet kad mano pavardė niekur nebūtų įrašyta, nereikia, kad kažkas mane svarstytų, aptarinėtų, apkalbėtų.“ Esą jam vėliau sakys: „Tu čia prie kunigo landžioji...“, pavydas kažkoks. O gal žmogus neturi ir tokio didelio entuziazmo, vidinio tikėjimo, kad taip pasiaukotų. Bet patarnauti visada padeda, net jei ir auką Bažnyčiai atneša, tai nenori, kad viešai paskelbčiau. Rudenį vienas ūkininkas atvežė kopūstų ir kelis stiklainius mišrainės iš kaimo, bet sako, klebone, tik nesakykit niekam. Yra kai kurie žmonės apnikti piktos valios – išjuokia, terorizuoja: „Kodėl tu neši, kodėl tu remi, kodėl tu darai? Tai tu – kunigo padlaižūnas, tu aplink jį šliaužioji.“ Taigi dabar šitaip velnias savo darbą dirba. Bet yra ir gerų pavyzdžių. Neseniai į Alovės parapiją atsikėlė viena šeima, namus čia nusipirko. Tos šeimos moteris Rūta Skomantienė yra labai uoli, dalyvauja Bažnyčios kultūriniame gyvenime, gieda chore, altorius puošia gėlėmis, rūpinasi procesijų organizavimu, net mergaičių šventines suknias išplovė. Taigi atėjo naujas žmogus ir parodė labai didelį aktyvumą. Labai gražu, jos berniukas šv. Mišioms patarnauja, šiemet priėmė Pirmąją Komuniją. Tokie aktyvūs žmonės labai parapijai reikalingi. Taip pat galima pasigirti, kad vasarą pas mus Alovėje keletas krikštų ir vestuvių buvo – Santuokos sakramentus gražiai suteikėm, bažnyčią išgražinom, tik jaučiasi, kad dabar žmonėms ne tiek pats Santuokos sakramentas rūpi, kiek paradą padaryti, prieš kitus pasirodyti. O šiaip jie visi yra geri žmogeliai. Kartais ateina pas mane ir pasibėdavot, kai ant ko būna supykę: „Va, klebone, ką televizija rodo, ką laikraščiai rašo...“ Sakau, tegu rodo, tegu rašo, o tu nežiūrėk ir neskaityk. Mano televizorius gal 11 kanalų rodo, bet aš išsirinkau vieną, turintį labai gražią programą, ir tik jį žiūriu. Žmonės gi klauso blogų žinių ir paskui dejuoja: „Oi, kaip Lietuvoje blogai...“ Paskui kyla daug piktumo, vyksta negeri pokalbiai, vieni su kitais ginčijasi, barasi. Net teismai kyla, bylinėjasi. „Nežiūrėk ir neskaityk“, – tokiam sakau. Juk seniau kaime irgi būdavo, kad žmonės namie susibardavo, gal ir kunigas su tarnais susivaidydavo, bet apie tai niekas nežinodavo. Pasibardavo, pasikeikdavo, bet paskui eidavo išpažinties, išpažindavo nuodėmes, gailėdavosi, atsiprašydavo. Ir niekas po teismus dėl užgaulesnio žodžio nelakstė, niekas savo tėvų testamentų neužginčijo teismuose. Prisimenu, vaikystėje kartą mačiau, kaip tėvas su mama uždarę duris kažką tarpusavyje aiškinosi, o mes, vaikai, paslapčia stebėjome. Ir ką aš pamačiau: po visų kalbų tėvas apsikabino ir pasibučiavo su mama, o paskui abu nuėjo bažnyčion spaviednį atlikti. Vadinasi, buvo susipykę ir susitaikė. O kas dabar darosi?! Dabar svarbu išsibarti, net susimušti, o paskui ar kunigui apie tai pasakysiu, ar nepasakysiu, tai jau mano reikalas, dėl netinkamo poelgio niekas nesisieloja. Blogi pavyzdžiai perduodami vaikams, vaikų vaikams ir taip žmonės tampa vis piktesni ir blogesni. Velnias dirba savo darbą. O juk pykstamasi dažniausiai dėl pinigų. Ir velnias, ir žmonės labiausiai bijo mirties. Mirtis – tai baimė. Dreba visi. Todėl, kad daug pinigų turi ir bijo, kad juos reikės palikti. Kai miršta žmogus, giminaičiai ne apie jį kalba, bet jo turtą bando savaip skirstytis. Tačiau, jeigu žmogus kažkam paliko atminimą, tai jo šventa valia turi būti vykdoma. Dabar ir močiutė duodama didesnį pinigą Bažnyčiai leidžia savo pavardę užrašyti tik prie dvidešimties litų sumos, nes tai sužinojęs vaikas ar anūkėlis gali labai supykti. O juk Bažnyčiai reikia kažkaip išsilaikyti. Ką iš žmonių surenkame, viską atiduodame. Seminarijai išlaikyti kasmet turime įnešti po 1100 Lt. Vyskupija mūsų niekuo paremti negali. Anksčiau atsiųsdavo klierikus padėti, bet dabar seminarijoje tik keli klierikai belikę, juos siunčia į didesnes parapijas. Žinoma, labai nuvargstu ir per pamaldas, per šventes, o ypač – per Velykas, kai daugiausia žmonių susirenka. Jau vien kiek Komunijos tada tenka išdalinti, todėl aš jau antri metai dalį Komunijos išdalinu prieš šv. Mišias, kad lengviau būtų per Sumą. Gal labai nenusikalstu taip darydamas. Džiaugiuosi, kad rajono ir seniūnijos valdžia Bažnyčios rūpesčius supranta, neužmiršta ir paremia. Tad, švenčių proga norėtųsi jiems ir parapijiečiams padėkoti, visiems žmonėms palinkėti stiprybės ir tvirto tikėjimo. Tada niekas nebus baisu.

Dėkoju už nuoširdų pokalbį. Ir Jums linkime daug jėgų ir tvirtos sveikatos.

Kalbėjosi
Genovaitė Baliukonytė

Alovė, Alytaus rajonas

Alovės bažnyčios istorija

Pirmoji medinė bažnyčia ar koplyčia Alovės parapijoje (Kaišiadorių vyskupija) buvo pastatyta 1802 metais čia dvarą turėjusio Lietuvos kunigaikščio Jokūbo Kęstučio Gedimino (fundatorių palaikai ilsisi bažnyčios rūsyje, jų palikuonys Alovės dvarą valdė iki 1940 metų). Ją pašventino Trakų dekanas ir davė Švč. Trejybės vardą (yra šatinių, teigusių, kad bažnyčios Alovėje būta ir anksčiau, jau XVII amžiuje, tačiau duomenų apie tai XVIII amžiaus vizitacijų aktuose kažkodėl nėra, galėjo būti sudegusi). XIX amžiaus viduryje aloviškiai caro valdžios prašė leidimo statyti mūrinę bažnyčią, bet valdžia 1866 metais leido tik paremontuoti senąją koplyčią. Dabartinė medinė Alovės Švč. Trejybės bažnyčia ant aukščiausio miestelyje kalnelio gyvuoja daugiau nei šimtmetį – ji pastatyta 1900 metais vietinių dvarininkų Gediminų rūpesčiu. 1977 gruodžio 27 dieną pastatas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą kaip turintis architektūrinę vertę. Išsiskiria savo paprastumu. Bažnyčios išorė nuo pastatymo keitė tik spalvą – dabar ji geltona su rudais apvadais. Iš Pivašiūnų kilusi literatė Scholastika Kavaliauskienė, parašiusi knygą „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia“, mini ir jau mirusio parapijos klebono Aleksandro Alkoviko (dirbusio 1952–1967 metais) pasakojimą, kad bažnyčios stogas 1963 metais buvo uždengtas medinėmis lentutėmis, vadinamaisiais gontais. Stogui prakiurus, į vidų sunkdavosi vanduo. Norėdamas bažnyčią išgelbėti, klebonas kreipėsi pagalbos į tarybinius valdininkus, bet nieko nepešęs surinko iš parapijiečių pinigus ir nupirko stogui naują skardą. Kad nebūtų apkaltintas savivaliavimu, su parapijiečiais sugalvojo ją pasendinti. Kolūkio traktorininkai privežė „atidirbtų“ tepalų, o parapijos moterys jais ištepė skardos lakštus. Taip stogas įgijo rudą spalvą. Kai darbas ėjo į pabaigą, kažkas iš valdininkų tai pastebėjo, buvo sudaryta komisija, kuri apžiūrėjusi stogą nutarė, kad, jeigu klebonas gavo surūdijusios skardos ir ji jam tinka, tegu sau dengia. Taip senovinis bažnyčios medinių lentučių (gontų) stogas po skarda išsilaikė iki šiol. Bažnyčios vidus keitėsi labiau – medinės grindys pakeistos cementinėmis, sustatyti nauji suolai, padaryta ir daugiau pakeitimų. Tačiau čia ir šiandien skamba senieji – 1916 metais Petrapilyje (Sankt-Peterburge) pagaminti – keturių registrų vargonai.

Iš knygoje papasakotos bažnyčios istorijos sužinome ir Alovėje tarnavusių kunigų pavardes: 1856 metais – kun. Vėlavičius, 1887 metais – kun. Krupavičius, 1883 metais – kun. Beinaravičius, 1885 metais – kun. Vaitkevičius, 1892 metais– kun. Deksnys.

Po 1863–1868 metų sukilimo vietiniai bajorai ir aplink dvarą gyvenantys lenkai (į Alovę yra įsiterpęs ir lenkais, kuriuos čia neva atsivežė lenkų kilmės ponas, apgyvendintas kaimas Akalyčia – G. B.) Alovę pradėjo smarkiai lenkinti – bažnyčioje pamokslai buvo sakomi tik lenkiškai. Apie 1901–1908 metus, klebonaujant kun. Rapolui Jukniui, bažnyčioje pradėta giedoti ir pamokslus sakyti lietuviškai. Vietinei lenkų diduomenei tai labai nepatiko. Buvo sudaryta komisija, kuri nustatė, kad du trečdaliai Alovės apylinkės gyventojų kalba lietuviškai. Nuo tada du šventadienius pamokslai buvo sakomi ir giedami lietuviškai, o trečią – lenkiškai. Lenkams ši tvarka netiko, tad pamaldų metu jie triukšmaudavo, imdavo giedoti lenkiškai, mušti lietuvių choristus. Kai 1907 m. lapkričio 25 dieną lenkai riksmu nutraukė lietuviškas pamaldas, kun. R. Juknys triukšmadarius apskundė pasaulietiniam teismui. 1908 m. birželio 25 dieną Varėnoje buvo nagrinėjama ir tuomet labai išgarsėjusi „Alovės byla“, po kurios lenkų laikraščiai užsipuolė kunigą ir šis buvo perkeltas į kitą parapiją. 1910 metais Alovėje klebonavo kun. Valavičius, 1912 metais – kun. Šarkauskas, 1919 metais – kun. Kvietienis. Išlikęs ir 1928 metų inventoriaus aktas, kuriame kun. N. Sabaliauskas bažnyčios inventorių perduoda kun. Bistrajui, o šis – kun. Tadui Akstinui (1929–1942). Vėliau čia klebonavo kun. Antanas Šležauskas (1942–1952), kun. Aleksandras Alkovikas (1952–1967), kun. Ignas Kavaliauskas (1967–1976), o nuo 1976 metų – kun. Stanislovas Stankevičius.

© 2011 „XXI amžius“