|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
LGGRT centrą atakuoja auditoriai Su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generaline direktore Birute BURAUSKAITE kalbasi XXI amžiaus žurnalistas Gintaras Visockas.
Ar tiesa, kad per pastaruosius kelerius metus Jūsų vadovaujamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras sulaukė net dviejų patikrinimų? Kodėl auditoriai taip kryptingai pradėjo domėtis Jūsų vadovaujamo centro veikla? Nejaugi pastebėta rimtų trūkumų? O gal vienas po kito pasipylę tikrinimai tik atsitiktinumas? Kita vertus, šį rudenį nauji rinkimai į Seimą. Gal čia galima įžvelgti politinių intrigų? Vienas auditas buvo atliktas mano pačios iniciatyva. Tapusi direktore norėjau, kad nepriklausomi ekspertai pateiktų išsamią analizę apie darbus, kurie buvo atlikti iki mano vadovavimo pradžios. Pavyzdžiui, man kėlė įtarimų, kodėl taip brangiai sumokėta už kai kuriuos dokumentinius filmus, šiandien jau pradedamus demonstruoti Tuskulėnų memoriale. Tie dokumentiniai filmai vos dešimties minučių trukmės. Bet už juos sumokėta 180 tūkst. litų. Taigi norėjau sulaukti profesionalių auditorių nuomonės, ar tų lėšų skyrimas yra pagrįstas. Mano įsitikinimu, auditai reikalingas dalykas. Labai svarbu ir naudinga visoms pusėms tartis, diskutuoti, kaip racionaliau ir efektyviau panaudoti iš biudžeto gaunamas lėšas. Geranoriški ir profesionalūs auditoriai pateikia savo pastabas, į kurias neatsižvelgti ar ignoruoti nevalia. Pirmojo audito metu buvo nustatyta klaidų dėl viešųjų pirkimų. Su kai kuriomis pastabomis iš karto sutikome, dėl kitų diskutavome. Rekomendacijas, kurias pateikė auditas, įvykdėme. Tačiau tuoj po pirmojo audito, kuris baigėsi 2011-ųjų pavasarį, ant mūsų pečių užgriuvo antrasis auditas. Tikrinimas pradėtas 2011-ųjų vasarą. Preliminarios išvados bus pateiktos jau šių metų pavasarį. Prisipažinsiu, kad pokalbių su naujaisiais auditoriais metu mums sukėlė abejonių paaiškėjęs auditavimo tikslas išsiaiškinti, ar LGGRTC nedubliuoja kai kurių kitų valstybinių institucijų veiklos, sakykim, Istorijos instituto ir Kultūros ministerijos. Toks išankstinis kryptingumas mus stebina. Centro veiklą apibrėžia įstatymas, kuriame išvardintos visos mums pavestos vykdyti funkcijos ir uždaviniai. Centras įpareigotas formuoti valstybės požiūrį į labai sudėtingą istorinį laikotarpį. Nei Lietuvos Istorijos instituto, nei Kultūros ministerijos veiklos Centras tikrai niekad nedubliavo. Istorijos institutas neanalizuoja nacių ir sovietų okupacijų įvykių, procesų ir veikėjų, ypač pokario metų. Paminklai, įvairūs atminimo ženklai, kuriuos statome, arba bunkeriai, kuriuos atkuriame, juk irgi ne Kultūros ministerijos prerogatyva. Centro muziejinė veikla turi tą specifiką, kad ekspozicijos susijusios su vietomis, kuriose yra įrengtos Genocido aukų muziejaus patalpos, Kolumbariumas ir ekspozicija Tuskulėnų dvaro paslaptys Rimties parke, kur atkasta masinė kapavietė. Centras yra atskaitinga Seimui institucija. Nenorime pasirodyti esą labai reikšmingi, bet mūsų veikla ir nuveikti darbai yra išties svarbūs visai Lietuvai, ir neabejojame, kad tai motyvuoja mūsų specialistus nuoširdžiai dirbti už labai nedidelius atlyginimus, toli gražu nesiekiančius oficialiojo vidurkio. Gal žinote, kas užsakė pirmąjį ir antrąjį patikrinimus? Pirmąjį auditą užsakė Seimo Žmogaus teisių komitetas, vadovaujamas parlamentaro Armino Lydekos. Antrojo audito užsakovai mums nežinomi. Jo vadovė buvo užsiminusi, kad šiuo metu tikrinamos visos kultūros sferos įstaigos. Tačiau konkretaus atsakymo nėra. Esu įsitikinusi, jog auditoriai pirmiausia privalėtų įstaigų vadovus ir vadovaujančius specialistus konsultuoti, padėti savo patarimais. Taip pat auditoriams nederėtų turėti išankstinės nuomonės nei palankios, nei negatyvios. Gal atvirai reiškiama ši mano subjektyvi nuomonė sukels dar daugiau problemų, bet jaučiu pareigą tai pasakyti. Priminkite, nuo kada Jūs vadovaujate LGGRT centrui? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui vadovauju nuo 2009-ųjų pradžios. Tačiau nesu naujokė. Šiame centre dirbu ne vienerius metus. Iš viso šioje darbo srityje esu apie dvidešimt metų. Tik iki 2009-ųjų kitose pareigose. Buvau archyvinio vardyno vedėja. Pradėjusi dirbti centro vadove puikiai supratau, kaip svarbu visuomenę informuoti apie pagrindinius mūsų institucijos tikslus, darbus. Centras per daugiau nei dešimtmetį nuveikė daug reikšmingų darbų. Neįmanoma čia jų išvardinti. Kas domisi, gali apsilankyti mūsų interneto svetainėje www.genocid.lt. Ten galima rasti ir strateginius ilgalaikius planus, ir kiekvienų metų darbų ataskaitas, aktualijas, renginius, naujausius leidinius ir kt. Mūsų veikla yra užtektinai intensyvi, plati, sudėtinga. Ilgokai neturėta nei laiko, nei fizinių jėgų visuomenei deramai, išsamiai pristatyti tiriamuosius darbus, kurį istorijos laikotarpį nagrinėjame, su kokiais sunkumais susiduriame, kokius paminklus statome, kokias knygas leidžiame. Juk mes išlaikomi už mokesčių mokėtojų pinigus. Tam buvo įkurtas informacinis centras prie leidybos skyriaus, kuris intensyviai ir plačiai skleidžia informaciją apie Centro darbus įvairiausiomis priemonėmis. Norėčiau, kad kuo išsamiau papasakotumėte apie paskutiniuosius reikšmingus LGGRTC nuveiktus darbus. Juk tokių darbų ne vienas. Centro veiklos sritys yra kelios. Prioritetinė istoriniai nacių ir sovietų okupacinių režimų pasekmių Lietuvos gyventojams bei valstybingumui tyrimai. Tarp jų partizanų mūšių, kautynių, partizanų vadų atminimo įamžinimas monografijose, straipsnių rinkiniuose, taip pat paminklais. Labai svarbi sritis kruopštus pokario įvykių tyrimas. Dažnai tokie tyrimai itin sudėtingi, kontroversiškai vertinami, nes viskas dar iki galo deramai ir visapusiškai neištirta, neišnagrinėta. Didžioji visuomenės dalis apie ginkluotą pasipriešinimą turi susidariusi palankią nuomonę, dalis neigiamą.. Todėl čia neabejotinai svarbu Centro specialiųjų tyrimų skyriui bendradarbiauti su teisėtvarkos institucijomis, dar likusiais gyvais liudininkais. Šis bendradarbiavimas galėtų būti dinamiškesnis, glaudesnis. Juk tokio pobūdžio tyrimai reikalauja ypatingo atidumo, atsakingumo. Bet, kaip visada, labai trūksta darbo rankų. Nukentėjusiems nuo okupacinių režimų piliečiams labai reikšminga komisijos, suteikiančios teisinius tremtinio, politinio kalinio, kario-savanorio ir kitus statusus, veikla. Tiesa, šios komisijos darbų apimtys tolydžio mažėja, patyrę specialistai perkeliami dirbti kitus darbus, pavyzdžiui, talkinti istorikams, rengiantiems viešinti KGB veiklos dokumentus. Be abejo, nėra gražu skaičiuoti svetimus pinigus, bet vis tiek norėčiau pasidomėti, kokie Jūsų vadovaujamo centro darbuotojų atlyginimai? Man ypač skaudu, kai profesionalūs darbuotojai, dirbantys Centre ne vienerius metus ir įgiję būtinos patirties, žinių, susiruošia išeiti į kitą tarnybą. Jie susiranda geriau apmokamą užsiėmimą. Susiruošia išeiti tik todėl, kad nebegali pragyventi už 12001300 litų atlygį. Tokių praradimų turime ne vieną. Mes neturime kuo pakeisti išėjusiųjų. Į centro nagrinėjamas temas neįmanoma įsigilinti per keletą mėnesių ir dirbti efektyviai. Lietuva gali didžiuotis atstačiusi partizanų bunkerį Minaičių kaime Radviliškio rajone. Čia yra didelis Jūsų centro nuopelnas? 2010-aisiais atlikome išties reikšmingą darbą. Mums jį nuveikti pasisekė ypač nepalankiomis finansinėmis sąlygomis. Bet kai vienu metu surėmėme kelių institucijų pečius, sulaukėme puikių rezultatų. Dirbo kaip darni komanda Radviliškio rajono savivaldybės specialistai, Centro darbuotojai, skulptorius, muziejaus istorikai, archeologai. Rezultatas Radviliškio rajono Minaičių kaime įamžintas svarbus istorinis įvykis 1949 metų partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo įkurtas Lietuvos Laisvės kovų sąjūdis, koordinacinis ir vadovaujantis ginkluoto pasipriešinimo centras, sukurta ir paskelbta 1949-ųjų Vasario 16-osios Deklaracija. Naudodamasi proga norėčiau padėkoti Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei už efektyvią paramą. Taigi atstatytas ne tik pats bunkeris, bet ir virš bunkerio stovėjusi klėtis. Ji atkurta remiantis gyventojų, kurie ten gyveno, pasakojimais, nes ikonografinės medžiagos, nuotraukų nebuvo. Bunkeris atkastas profesionaliai atliekant archeologinius tyrimus, kuriais remiantis ir atkurtas. Autentiška negalima vadinti tik betoninės kapsulės, kuria jis dabar apgaubtas. Bet tokia kapsulė, manau, būtina ir neišvengiama. Ji neleis bunkeriui greitai suirti, apsaugos nuo drėgmės, nuo greito puvimo. Šiais metais klėtyje ir bunkeryje Centras įrengs nuolatos veikiančią ekspoziciją, bus panaudotos kopijos partizanų dokumentų, kurie prieš kelerius metus buvo atkasti šioje teritorijoje. Bunkerio Minaičiuose atstatymas, paminklo pastatymas, aplinkos ir prieigų sutvarkymas svarbūs dalykai. Dabar čia kasmet vasario 16-ąją prisimenamas partizanų vadų suvažiavimas ir jų darbai, perskaitoma minėta Deklaracija. Lanko ir aukšto rango svečiai iš užsienio. Bunkeris tikrai vertas visuomenės dėmesio. Žvelgiant į jį įmanoma patirti, tegul ir netiesiogiai, kokiomis sudėtingomis sąlygomis mūsų partizanų vadai 1949-ųjų vasarį čia dirbo. Partizanų suvažiavimas, kurio metu aptartos ir numatytos pagrindinės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo gairės, truko daugiau kaip dvi savaites. Lankytojai gali įsivaizduoti, kaip aštuoni mūsų partizanų vadai su visa žiemine apranga ir amunicija bei ginklais sutilpo tame ankštame bunkeryje, posėdžiavo, spausdino dokumentus. Šie narsūs vyrai atliko valstybinės reikšmės kūrybinį darbą. Buvo diskutuojama dėl Lietuvos ateities, buvo kuriamos partizanų struktūros, kuriami ginkluotą pasipriešinimą reguliuojantys įstatai, numatomi konstituciniai principai, pagal kuriuos privalėtų gyventi būsimoji laisvos Lietuvos valstybė. Taigi LGGRTC, KAM ir Radviliškio rajono savivaldybės bendradarbiavimo ir bendravimo dėka pavyko atkurti autentišką Minaičių bunkerį, klėtį, pastatyti paminklą. Tiesa, dar neišspręstas Balandiškių kaime Sajų sodybos, į kurią rinkosi partizanų vadai, likimas. Nesutariama, ar išsaugoti, tiksliau, atstatyti patį gyvenamąjį pastatą, ar įamžinti istorinę vietą. Balandiškių kaimas vos už trijų kilometrų nuo Minaičių. Balandiškiuose anuomet gyveno miško brolių ryšininkai Sajai. Mūsų žiniomis, partizanų vadai ir jų atstovai pirmiausia susirinko Balandiškių kaime. Tai galėjo atsitikti 1949 metų vasario 25 dienomis. Bet partizanų vadai ir partizanų apygardų vadų atstovai negalėjo čia dirbti ilgiau nei keletą dienų. Mat, toji kamara, kuri įrengta už pečiaus kaip bunkeris, buvo labai ankšta. Ten negalėjo sutilpti aštuoni partizanų vadai. Ten buvo keblu, beveik neįmanoma spausdinti dokumentus. O bunkeris, kuris 2011 metais Centro iniciatyva buvo ištirtas, pasirodė esąs per mažas keliems žmonėms. Taigi Balandiškiuose greičiausiai buvo įrengta tik laikinoji slėptuvė. Tačiau ši vieta yra vis tiek labai svarbi Lietuvos istorijai. 2005-aisiais partizanų ryšininkų Sajų namas buvo pripažintas kaip istorinio paveldo objektas. Jis mena garsiąją Vasario 16-osios Deklaraciją pasirašiusiųjų partizanų vadų žingsnius. Tačiau juo niekas nesirūpino, ir 2009-aisiais įgriuvo namo stogas. Tik pilietiškai nusiteikusių jaunuolių būrys, neapsikentęs dėl tokios padėties, 2010 metais surentė laikiną stogą. Tokiu būdu pastato irimas buvo sustabdytas. Ar pajėgsime atstatyti partizanų vadus menantį namą Balandiškių kaime? Ar čia praradimai jau negrįžtami? Iš rąstų, kurie likę, mano nuomone, atkurti autentiško namo neįmanoma. Jei statyti, tai tik iš naujų statybinių medžiagų. Šiuo metu namas perimtas savivaldybės žinion, ir žemė išpirkta valstybės reikmėms. Galima remontuoti, kurti, statyti, bet šie darbai neatliekami. Rajonui nenumatytos lėšos. Vien talkomis labai sunku atstatyti taip, kaip derėtų. Mūsų centras pateikė pasiūlymą: konservuoti pamatus, perimetro vidų iškloti akmenimis, o toje vietoje, kur buvo slėptuvė-kamara, pastatyti atminimo ženklą. Dar išlikusius, nepažeistus puvinio rąstus sužymėti ir tinkamai saugoti greta esančiame Daugyvenės etnografiniame muziejuje. Atsiradus lėšų, būtų paprasta nurinkti bruko akmenis, nuimti atminimo ženklą ir ant autentiškų pamatų atkurti gyvenamąjį namą. Bet pilietiškai nusiteikusių jaunuolių grupė mano, kad namą galima atstatyti iš to, kas yra išlikę, ir ten įsteigti Lietuvos partizanų pasipriešinimo centrą. Nesiruošiu su jais ginčytis. Tiesiog LGGRTC nepajėgus atlikti tokių darbų, artimiausiu metu abejoju, ar tam būtų skirta lėšų. Man keista, kad apie Sajų namo Balandiškių kaime išsaugojimą daug kalbama ir mažai daroma. Juk iki šiol neatlikti net patys elementariausi matavimai, kuriais remiantis būtų galima pagaminti maketą. Jį Minaičiuose galėtume eksponuoti. Gal čia ir vėl padės KAM ministrė R. Juknevičienė, šiais reikalais, beje, besirūpinanti labai nuoširdžiai, ne paviršutiniškai? LGGRTC pakoregavo savo veiklą dėl kai kurių Holokausto įamžinimo reikalų? Pernai Centras deramai paminėjo Holokausto skaudulius. Prieš kelerius metus buvo rasti vandalų išdarkyti kaulai Titnago gatvėje Panerių rajone. Tada Centro pastangomis buvo atlikti išsamūs archeologiniai tyrimai, kurių metu nustatyta, kad ten sušaudyta apie šešiasdešimt Vilniaus gyventojų. Tarp sušaudytųjų dauguma buvo žydų tautybės asmenų, taip pat lenkų studentų. Po atliktų tyrimų tie kaulai ilgokai gulėjo pas mus centre. Turint mintyse, kad žydai turi griežtas laidojimo apeigas, ritualus, ilgai nepavyko rasti tinkamo sprendimo. Taigi tik 2011 metų birželį pagaliau atlikome žmogiškąją priedermę perlaidojome nacių aukas iškilmingai, prasmingai, dalyvaujant Vyriausybės atstovams, dvidešimčiai karių iš Izraelio ir rabinams bei katalikų kunigams. Centras palaidojimo vietą pažymėjo atminimo akmeniu. Aš laiminga, kad galų gale, padedant Lietuvos Vyriausybei, atlikome šią pareigą iki galo. Šis mūsų žingsnis padėjo atnaujinti gražius kontaktus su žydų bendruomenėmis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Taip pat atliktas dar vienas prasmingas žingsnis. Genocido muziejuje iki šiol nebuvo jokios ekspozicijos, pasakojančios apie nacių okupacijos laikotarpį. Šiandien KGB muziejuje jau turime vieną kamerą, kurios eksponatai pasakoja būtent apie Lietuvos žydų bendruomenės ir kitų tautybių vilniečių netektis vokiečių okupacijos metais. Kad tokios ekspozicijos neturėjo mūsų muziejus klaida. Dėl to sulaukdavome įvairiausių priekaištų. Dabar šios konfliktinės situacijos nebėra. Beje, kad Lietuva sugebėjo normalizuoti santykius su žydų bendruomenėmis didelis premjero Andriaus Kubiliaus nuopelnas. Vienas reikšmingesnių leidybos darbų dukters ir motinos dienoraščiai, rašyti tremtyje. Mokytojų šeima iš Rokiškio tėvai ir trys dukros buvo ištremta 1941-aisiais. Vyras žuvo Rešiotų lageryje. Motina ir vyriausioji duktė mirė 1943 metais. Taigi išleidome jų dienoraščio faksimilinį albumą su iššifruotais tekstais lietuvių ir anglų kalbomis. Įsimintina ir tarptautinė konferencija, surengta Vilniuje kartu su Seimu. Konferencijos tema Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykiai Lietuvoje. Čia daug skirtingai traktuojamų įvykių: ir Birželio sukilimas, ir pirmieji žydų žudymai, ir Lietūkio garažas, ir 9-asis fortas, ir visuomenėje vyravęs stresas, atsiradęs po pirmųjų masinių trėmimų. Konferencijoje savo požiūrius dėstė lietuvių, lenkų, latvių, estų, rusų, žydų istorikai. Mano supratimu, tai buvo prasmingi ginčai, prasminga diskusija. Teko girdėti, jog naujoji ekspozicija Tuskulėnų memoriale Vilniuje labai populiari. Ypač ją mielai lanko mūsų moksleiviai, jaunimas. Tuskulėnų memoriale atidaryta nauja ekspozicija Budelis auka. Ji tapo labai populiari ir net konkuruoja su mūsų Genocido aukų muziejumi. Kai kas mums priekaištauja, esą budeliui pastatėme altorių. Mano įsitikinimu, budelį pamatyti vizualiai neišdildomas įspūdis kur kas didesnis nei perskaityti jo pavardę. Todėl nesutinku su mums metamais kaltinimais. Šia ekspozicija susidomėjo ir jaunoji karta. Ją kurdami mes orientavomės būtent į mūsų jaunimą, kuris, beje, vis intensyviau domisi rezistencine kova, okupaciniais režimais. Susidomėjimas tikrai neslopsta. Ir tai gera žinia. Esama atliktų išsamių tyrimų, jog savo tėvų kančiomis ir vargais labiau domisi ne vaikai, o anūkai. Tiksliau tariant, ne antroji, o trečioji karta. Ši tendencija pastebima ir kitose tautose. Žinoma ir tai, kad berniukus labiausiai domina ginkluota kova, ginklai, mūšiai, o mergaites buitinės sąlygos, kurias patyrė mūsų tremtiniai, partizanai, politiniai kaliniai. Taip pat prie dabar atliekamų reikšmingų darbų reikėtų priskirti ir KGB veiklos dokumentų skelbimą. Ypač didelį susidomėjimą sukėlė KGB rezervo karininkų sąrašas ir jų bylų dokumentai. Per 34 val. svetainėje www.kgbveikla.lt apsilankė apie 30 tūkst. lankytojų, net svetainė užlūžo. Viliuosi, kad nebūtinai toks intensyvus, bet tikras susidomėjimas skaudžiausiu Lietuvos istorijos laikotarpiu bei Centro atliekamais darbais nuolatos atves būrius lankytojų į mūsų svetainę www.genocid.lt.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |