|
Jonas Basanavičius lietuvių tautos patriarchas
Vilmantas Krikštaponis
(Tęsinys. Pradžia nr. 7,
8)
Tada, kai J. Basanavičius grįžo į Lietuvą, mūsų kraštas buvo pačiame 19051907 metų revoliucijos įkarštyje. Jis pamatė, kaip kyla tauta, kaip kuriasi naujos partijos. Taigi grįžusį į tėvynę J. Basanavičių tauta pasitiko kaip moralinį vėliavnešį, kuris stengėsi apeiti politines rietenas ir visus kitus tarpusavio nesutarimus, kilusius tarp laisvės ištroškusių lietuvių. J. Basanavičius išliko bekompromisine asmenybe, kuri tarp konkuruojančių pusių buvo laikoma pavyzdžiu.
Kaip tik tuo metu J. Basanavičius, gyvendamas Vilniuje, iš karto ėmėsi neatidėliotinų darbų. Pamiršdamas visas ligas, kurių turėjo nemažai, poilsį, lankydamasis bibliotekose ir laikraščių redakcijose. Jis su Aušros laikų bendražygiais ketino leisti Lietuvių tautą, siekė įkurti Lietuvių mokslo draugiją, rašė jai įstatus, taip pat bendradarbiavo Vilniaus žiniose, taip tapdamas Vilniaus lietuvių spiritus movens, apie kurį būrėsi visas kultūrinis ir viešasis anuometinis Vilniaus lietuvių gyvenimas.
J. Basanavičius Vilniaus žinių redakcijoje sukvietė lietuvių inteligentijos pasitarimą, iš savo tarpo išrinko komitetą atsišaukimui į lietuvių tautą rašyti ir suvažiavimui organizuoti. Atsišaukimas, pasirašytas J. Basanavičiaus ir J. Kriaučiūno, lapkričio 13 dieną buvo paskelbtas Vilniaus žiniose. Jame į suvažiavimą buvo kviečiami atvykti visi lietuvybei palankūs inteligentai.
Tačiau J. Basanavičiui anuomet sušaukti suvažiavimą pasirodė per maža. Jis norėjo, kad ir pasaulis sužinotų, kad lietuvių tauta yra dvasiškai tvirta, kultūringa ir kad nori gyventi laisvai. Tuo tikslu lapkričio 15 d. Jjis parašė 10-ies punktų memorandumą ir nusiuntė jį carinės imperijos ministrui pirmininkui S. Vitei. Šis memorandumas buvo išspausdintas ir Vilniaus žinių Nr. 267. Jame reikalaujama Lietuvai pilnos kultūrinės ir politinės autonomijos. Be J. Basanavičiaus, jį pasirašė kun. J. Ambraziejus, M. Davainis-Silvestraitis ir D. Malinauskas.
Pagaliau caro valdžia nusileido. Visuotinės suirutės akivaizdoje panaikino cenzūrą ir paskelbė spaudos laisvę. Tai buvo pirmasis 19051907 metų revoliucijos laimėjimas. Suprantama, kad kreipimąsi į tautą galima rašyti tik tada, kai cenzūra panaikinta. Sparčiai budo tautinė mintis ir kitaip buvo suprantama mūsų tautos ateitis. Ttokiame pakilime J. Basanavičiaus iniciatyva ir buvo sušauktas Didysis Vilniaus seimas.
Didysis Vilniaus seimas vyko 1905 m. gruodžio 45 d. Jis nuo pat pradžių pasižymėjo aštria lietuvių partijų ir srovių kova. Anuomet didžioji dalis lietuvių tautos siekių buvo išdėstyta Didžiojo Vilniaus seimo nutarimuose, kurie buvo išspausdinti 1905 m. gruodžio 7 d. Vilniaus žiniose.
Idant ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos galėtų pilna laisve naudotis, Lietuvių suvažiavimas nusprendė:
Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo.
Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba, visus reikalus vedant.
Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankiu, tai reikia visas tokias mokyklas paversti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus.
Gerai suvokdamas ir realiai įvertindamas Didžiojo Vilniaus seimo nutarimus, J. Basanavičius, besiremdamas savo pažiūromis, ne viskam anuomet galėjo pritarti, nes minėto seimo nutarimai plito Lietuvoje, kur daugelyje valsčių buvo išvyta carinė administracija, tačiau miestuose ji liko, o netrukus susigrąžino valdžią į savo rankas ir visuose valsčiuose. Yra vienintelis seime nepriimtas nutarimas apie lietuvių persekiojimą Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, kuris buvo paskelbtas spaudoje. Jame sakoma:
Kadangi Vilniaus vyskupystėje lietuvių bažnyčiose yra vartojama pamaldose lenkiška kalba su politišku tikslu, tai lietuvių susirinkimas nutarė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupystėje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausią linkėjimą pasisekimo kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškos kalbos Lietuvos bažnyčiose ir palikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupystėje. Šiam nutarimui J. Basanavičius pritarė, bet
kaip seimo pirmininkas griežtai protestavo.
Kaip jau minėjau, Didžiojo Vilniaus seimo nutarimams taip ir nebuvo lemta įsiteisinti. Sustiprėjusi caro valdžia netrukus ėmė persekioti ir areštuoti ne tik aktyvesnius revoliucijos dalyvius, bet ir minėto seimo organizatorius. J. Basanavičius buvo pradėtas carinių žandarų sekti, kol 1906 m. sausio pirmojoje pusėje išvyko į Peterburgą. Čia jis susitiko su Konstitucinių demokratų partijos žymiu lyderiu P. Miliukovu, kuriam daktaras įteikė memorandumą, reikalavusį Lietuvai autonomijos. Ir nors Konstitucinių demokratų partijos suvažiavime Peterburge ir buvo kalbama apie mažųjų tautų likimą ateityje, tačiau apie Lietuvos autonomiją net neužsiminta. Tad to paties mėnesio pabaigoje grįžęs į Vilnių J. Basanavičius pradėjo rengti memorandumą popiežiui Pijui X dėl lenkų kalbos žalingumo Lietuvos bažnyčiose. Tuo metu jis taip pat parengė ir Mindaugo slapyvardžiu išleido knygelę apie Lietuvos lenkintojus.
Vilniaus krašte anuomet vyko itin arši kova už lietuvybę. Nors Vilniaus vyskupija ir priklausė Lomžos arkivyskupijai, tačiau Vilnijoje atsirado tautiškai susipratusių kunigų, kurie gyvai gynė lietuvių kalbą šiame krašte, bet sulenkėjusios lietuvių bajorijos ir lenkų kunigų Vilniaus kraštas, pralenkiant net ir valstybinę rusinimo politiką, buvo sparčiai lenkinamas. Tad primindamas lietuvių bajorijai Lietuvos istoriją bei priekaištaudamas jai už nutautėjimą, jis žadino joje lietuviškumą.
Nuo 1882-ųjų nebuvęs tėviškėje, 1906 m. liepos pradžioje J. Basanavičius apsilankė joje. Bet ir čia neteko sėdėti vietoje. Iš artimesnių ir tolimesnių kaimų ėmė plaukti ligoniai. O ir pats J. Basanavičius dažnai išvykdavo susitikti su bendraminčiais lietuvių tautinio judėjimo dalyviais kunigais M. Gustaičiu, A. Staniuliu, K. Prapuoleniu, T. Žilinsku, daktaru K. Griniumi, pedagogu P. Kriaučiūnu ir teisėju A. Gedgaudu.
Gyvendamas Vilniuje, J. Basanavičius dar 1905 metais su grupe bendražygių buvo įsteigęs Lietuvių tautinės demokratijos partiją, taip pat ir Sąjungą grąžinti lietuvių kalbai teises Romos katalikų Bažnyčioje. Jis, parašęs minėtos sąjungos statutą, kibo į darbą įgyvendinant šios sąjungos sumanymus, dalyvaujant jos rengiamose akcijose. J. Basanavičius šiuo klausimu daug rašė įvairioje spaudoje ir ypač aktyviai kovojo prieš Vilniaus vyskupo E. Ropo antilietuvišką veiklą. Sąjungos grąžinti lietuvių kalbai teises Romos katalikų Bažnyčioje veikla, jos vadovų rašomi skundai caro valdžiai ir Vatikanui privertė bažnytinę valdžią pašalinti minėtą vyskupą iš užimamų pareigų ir iškelti jį kitur iš Vilniaus vyskupijos.
Po reformų carinėje Rusijoje J. Basanavičius dalyvavo rinkimuose į I, II ir III Valstybės dūmas. Rinkimuose į IV Valstybės dūmą buvo išsikėlęs ir savo kandidatūrą, tačiau nesėkmingai. Dėl to labai sielojosi ir nutolo nuo kai kurių savo bendraminčių.
Jei dar prieš Aušros pasirodymą J. Basanavičius puoselėjo viltis įsteigti Mokslo draugiją, tai 1905 m. rugpjūtį jis pradėjo burti visas intelektualines Lietuvos jėgas, kad tai ir įvyktų. Šią idėją jįgyvendino tik 1907 metais.
1907 m. vasario 28 d. buvo patvirtinti J. Basanavičiaus parengti Lietuvių mokslo draugijos įstatai, o 1907 m. balandžio 7 d. įvyko steigiamasis Lietuvių mokslo draugijos susirinkimas. Anot J. Basanavičiaus, tai buvo viena svarbiausių lietuvių atgimimo istorijos diena. Draugijos pirmininku buvo išrinktas J. Basanavičius. 1907 metais atskira knygele išleistuose šios draugijos įstatuose sakoma, kad ji tirs geografiją ir statistiką, geologiją, florą, fauną, greta kultūrinių vertybių sudarinės geologijos, botanikos ir zoologijos rinkinius.
Lietuvių mokslo draugijos veikloje dalyvavo tokie žinomi lietuvių kultūros veikėjai, menininkai ir rašytojai, kaip J. Ambrozaitis, J. Balčikonis, S. Baltramaitis, K. Būga, T. Daugirdas, M. Davainis-Silvestraitis, L. Didžiulienė, J. Dielninkaitis, A. Domaševičius, J. Jablonskis, A. Janulaitis, K. Jaunius, I. Jonynas, P. Karazija, J. Kairiūkštis, P. Kriaučiūnas, M. Kuprevičius, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. Matulaitis, V. Palukaitis, P. Rimša, M. Slančiauskas, A. Sketeris, J. Spudulis, V. Storasta-Vydūnas, M. Šikšnys, broliai Vileišiai, A. Žmuidzinavičius, J. Žymantienė-Žemaitė ir daugelis kitų lietuvių šviesuolių. Jai taip pat priklausė ir lituanistikos tyrinėjimuose pasižymėję kitų tautų mokslininkai F. Fortunatovas, A. R. Niemis, A. Šachmatovas, E. Volteris ir kiti mokslo žmonės. J. Basanavičius redagavo draugijos tęstinį leidinį Lietuvių tauta.
Pravartu pažymėti tai, jog J. Basanavičius, įkūręs Lietuvių mokslo draugiją, nepasiliko Vilniuje. Jis dažnai keliavo po užsienio kraštus, kur kruopščiai tyrinėjo bibliotekose ir muziejuose esančius senus ir retus dokumentus, liečiančius Trakų ir lietuvių sąryšį, taip pat daug laiko skirdamas savo tėvynės pažinimui. J. Basanavičius keliavo po Lietuvą tyrinėdamas bažnytinius archyvus, užrašinėdamas lietuvių liaudies dainas, pasakas, padavimus, su atsidėjimu kasinėdamas piliakalnius, ieškojo lietuvių kultūros liekanų ir jas suklasifikavo, gabeno Lietuvių mokslo draugijon.
Dar 1909-aisiais, padedant K. Griniui, J. Basanavičius, surinkęs daug žinių iš Seinų vyskupijos istorijos, parašė istorinį veikalą pavadinimu Iš Seinų vyskupystės historijos ir tais pačiais metais, Lietuvių tautoje atspausdinęs, išleido atskira knygute. O kai 1912-aisiais Jaroševičius, surinkęs daugybę senų Lietuvos kryžių fotografijų, išleido knygą pavadinimu Lietuvos kryžiai, pratarmę jai, kaip didžiausias senosios Lietuvos kultūros žinovas, parašė J. Basanavičius. Toji pratarmė, anuomet pavadinta prakalba, netruko sulaukti aršios kritikos. Nepatenkinti katalikų dvasininkai, kurie per Vienybės ir Vadovo puslapius J. Basanavičių tiesiog įvardino kaip fanatiką, mėgino jo darbą bei daug metų tęstus mokslinius tyrinėjimus sukritikuoti.
Netrukus J. Basanavičius parašė veikalą pavadinimu Iš Krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra. Čia jis davė tvirtai argumentuotą atsakymą savo kritikams, iš savo pozicijos įrodydamas, kad senovės lietuvių kultūrą sugriovė ir išnaikino krikščionybės platinimo būdas: kryžiuočiai nešė krikščionybę lietuvių tautai prievarta, ugnimi ir kalaviju, o lenkai apgavyste ir sistemingai tyliu lietuvių kultūros naikinimu.
Šis J. Basanavičiaus veikalas yra svarbus dar ir tuo, kad jame autorius išreiškė savo požiūrį į tikybą. Reikia pažymėti, kad jis anuomet buvo visų pirma žmogus, lietuvis, todėl nebijojo pasakyti į akis karčią tiesą, kas, anot jo, Lietuvai buvo žalinga. O juk ir pats krikščionybės įvedimo būdas sunaikino iki tol buvusią Lietuvos kultūrą, tačiau prieš patį tikėjimą J. Basanavičius nesakė nei pusės žodžio. Jis pripažino Kristaus mokslą esant šventu ir tyru, bet kartu mokė blaiviai ir teisingai žiūrėti į tai, kad laikui bėgant Kristaus mokslas buvo ne kartą ir grubiai iškraipomas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad J. Basanavičius, nors ir nesilaikė savo gyvenime visų Katalikų Bažnyčios nustatytų dogmų, bet buvo tikintis.
Šiandien, matydami Vilniuje Gedimino pilies bokštą, tapusį šio miesto simboliu ir pasididžiavimu, vargu ar įsivaizduojame, kad 1911 metais Vilniaus miesto magistratas, remdamasis inžinieriaus G. Šenfeldo projektu, ten ruošėsi įrengti miesto vandentiekio kolektorių. Tačiau apie tai sužinojusi Lietuvių mokslo draugija paskelbė protestą. J. Basanavičius, D. Malinauskas ir J. Vileišis pasirašė protesto kreipimąsi ir išsiuntinėjo jį įvairioms įstaigoms bei įtakingiems asmenims. Tuo klausimu 1912 m. pavasarį J. Basanavičius buvo pasiųstas į Peterburgą, kad prieš caro valdininkus apgintų Gedimino kalną nuo ruošiamo vandalizmo. Ir tik po šios kelionės Vilniaus gubernatorius uždraudė akcinę Vilijos ūkio mašinų bendrovę. Jis tapo šios bendrovės stambiu akcininku, investavo į ją nemažai savo santaupų 19000 rublių. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo, Vilnių užgrobus Lenkijai, Vilijos bendrovės turtą okupantai rekvizavo.
J. Basanavičius, kaip ir kiti tautiškai susipratę lietuviai, gerai suvokė, jog tautiškai susipratusias ateities kartas galima išžudyti tik per švietimą. Tad siekdamas, kad Vilniaus lietuvių vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba, jis kartu su P. Matulioniu ir P. Vileišiu išrūpino valdžios leidimą steigti Vilniuje lietuvių dviklasę mokyklą.
Bene didžiausias J. Basanavičiaus užmojis anuomet buvo planas Vilniuje statyti Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namus. Šie namai, anot lietuvių inteligentijos, turėjo būti Lietuvos atgimstančios kultūros centru. Bet tokiems namams statyti reikėjo turėti lėšų. J. Basanavičiaus pastangų dėka iš caro vyriausybės viceministro V. Charuzino gavus leidimą rinkti šiam sumanymui reikalingas aukas, imta jų intensyviai ieškoti tėvynėje ir užsienyje. O ir pats J. Basanavičius buvo vienas aktyviausių šio sumanymo rėmėjų. Tad buvo nutarta vykti į JAV ir tenykščių lietuvių prašyti finansinės paramos. Į šią kelionę, ilgai atsisakinėdamas, skųsdamasis amžiumi ir sveikata, galop sutiko vykti ir pas J. Basanavičius.
Prieš ilgą ir varginančią kelionę, apsilankęs gimtuosiuose Ožkabaliuose, J. Basanavičius 1913 m. liepos 10 d., lydimas M. Yčo, per Berlyną ir Brėmeną atvyko į Brėmenhaveno uostą, iš kur po dešimties parų kelionės atvyko į Niujorką. Ten jis bendravo su J. Adomaičiu-Šernu, V. Jankausku, P. Mikolainiu, K. Račkausku-Vairu, J. Strimaičiu, J. O. Širvydu, J. Šliūpu ir kitais JAV lietuvių veikėjais.
Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams statyti aukojo apie 6000 JAV gyvenusių tautiečių. Net ir J. Basanavičiui bei M. Yčui išvykus, pinigai dar kurį laiką iš Amerikos buvo siunčiami į Lietuvą. Tad nuo 1913 m. liepos 21 iki lapkričio 1 d. buvo surinkti 23 709 JAV doleriai, o atskaičius kelionės išlaidas, į tėvynę parvežta 22 330 JAV dolerių. Tai buvo pirmoji tokia didžiulė lietuvių visuomenės rinkliava, skirta Lietuvos kultūros reikalui.
Tačiau Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namai taip ir liko nepastatyti, o surinkti pinigai buvo padėti Vilniaus komercijos ir lietuvių III Vilniaus savitarpio kredito bankuose. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, šie bankai, kartu su juose buvusiais pinigais, buvo iškelti į carinės Rusijos gilumą. Iš išsaugotų pinigų lietuviškoms mokykloms buvo išleista vadovėlių.
Su metų našta J. Basanavičių alino ir įsisenėjusios ligos, kurias papildė ir naujos. Ypač sunkūs sveikatai buvo 1914 metai. Tuomet sausio 4 d. jį, grįžusį iš Amerikos, gyvenantį Vilniuje, Niškovskio viešbutyje, ištiko sąmonės netekimas. Visa tai pasikartojo ir to paties mėnesio 15 d. Tik dėlių pagalba J. Basanavičių pavyko atgaivinti.
Prie visų negalių J. Basanavičiui anuomet prisidėjo ir chroniškas šlapimo pūslės uždegimas, kuris tęsėsi iki pat mirties. 1914 m. liepos pradžioje, dar labiau pašlijus sveikatai, jis, atidėjęs visus darbus, išvyko į Berlyną gydytis ir tik to paties mėnesio 31 d., kilus Pirmajam pasauliniam karui, daktaras paskutiniu traukiniu, vykusiu iš Vokietijos į Rusiją, grįžo į Lietuvą.
J. Basanavičius aktyviai dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. Be jo, šioje draugijoje dirbo M. Biržiška, P. Dogelis, M. Yčas, L. Jezukevičius, J. Kymantas, J. Kukta, D. Malinauskas, A. Smetona, J. Stankevičius, A. Stulginskis, J. Šernas, A. E. ir J. Vileišiai bei A. Žmuidzinavičius. Draugija buvo įsteigusi valgyklą inteligentams, tris bendrabučius ir penkias prieglaudas, kuriose gyveno apie 600 vaikų ir 30 senelių. O kai 1915 m. rugsėjo 18 d. Vokietijos kariuomenė užėmė Vilnių, Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti iš okupacinės valdžios išsinuomojo namus, kuriuose apgyvendino apie 3000 karo pabėgėlių, atidarė dar šešias valgyklas būsto ir turto netekusiems žmonėms.
Vargu ar karo metu tautiškai susipratę lietuviai galėjo Vilniuje nurimti be lietuviškos mokyklos. Ir čia pirmosiose gretose vėl iškilo J. Basanavičius. Taigi 1915 m. spalio 22 d., nors ir ribotai, tačiau Vilniuje pradėjo veikti lietuviška mokykla. Nežiūrint savo sunkios būklės, J. Basanavičius stengėsi neapleisti ir mokslinio darbo. 1917 m. spalio 22 d. pradėta ir lapkričio 2 d. pabaigta gabenti Mokslo draugijos biblioteka ir kiti daiktai į tuos namus. Gabenti teko jam, lydint kiekvieną vežimą po kelis kartus kasdien iš Pranciškonų gyvenvietės. Dėl to dar sunkiau susirgo.
Nors viltis kurti nepriklausomą valstybę lietuvių inteligentijai buvo gyva, tačiau nelengva. Vokietijos okupacinė valdžia visaip trukdė, bet tikrieji savo krašto patriotai nė neketino nuleisti rankų. Tai daryti juos įpareigojo Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai. Galų gale lietuvių inteligentija nutarė sušaukti analogišką Didžiajam Vilniaus seimui tautos konferenciją. 1917 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudarytas Organizacinis komitetas lietuvių konferencijai sušaukti. Organizaciniam komitetui nelengvų pastangų dėka pavyko gauti leidimą sušaukti konferenciją Vilniuje, bet okupacinė vokiečių valdžia neleido organizuoti rinkimų. Taigi Organizacinis komitetas išsiuntinėjo kvietimus savo nuožiūra parinktiems žymiausiems tėvynėje likusiems skirtingų pažiūrų lietuvių visuomenės veikėjams, kurie atstovavo įvairioms srovėms ir politinėms partijoms.
© 2012 XXI amžius
|