Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Išplautos ribos ir niekšybės valdoma minia

Apie Loretos Jastramskienės romaną „Juokingos moters agapė“

Romas Gudaitis

Vasario 25 dieną Vilniaus knygų mugėje romano „Juokingos moters agapė“ pristatymo renginyje dalyvavo ir knygą pristatė rašytojas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Romas Gudaitis ir leidėjas Vilius Gužauskis („Homo liber“), centre – autorė Loreta Jastramskienė Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Knygos viršelis

Sveikindamas Loretą Jastramskienę, parašiusią aktualų psichologinį romaną apie meilę ir laiką, pradedu nuo prisipažinimo, kad absoliučiai netikiu madingais gražbyliavimais apie tekstą ir jo interpretacijas (tekstas juk tiktai leidybinė arba kaip dabar įprasta – kompiuterinė sąvoka). Skeptiškai žiūriu ir į literatūros skirstymą – į vyrų ir moterų literatūrą bei su tuo susijusias diskusijų audras vandens stiklinėje. Svarbiausia man – ar į rankas pakliuvo tikras literatūros kūrinys, išjaustas, iškentėtas, ar jame aš atrandu tai, ką autorius myli, dėl ko išgyvena ir ko neapkenčia. Autorė sukūrė įtikinamą Paulės ir Edgaro meilės istoriją, tai – svarbiausia. Pasidžiaukime šiuo reikšmingu faktu ir ne vien knygų mugės proga! Tikrų talentų keliai į literatūrą skirtingi, ir niekados nebus perdaug džiaugsmo dėl savito, originalaus žvilgsnio į pasaulį! Be to, įsivaizduokime, jog žurnalistė Paulė – dabar tarpe mūsų, šelmiškai stebi, ką čia mes apie ją postringaujame, kokie tie mūsų literatūrologiniai minties viražai, koks abc elementarumas ir tučtuojau kyštels panosėn mikrofoną dėl interviu, kuris sukels pasibaisėjimą dėl nusišnekėjimo rimtoje diskusijoje.

„Juokingos moters agapė“ – novelinės struktūros romanas. Įtaigiausia man pasirodė pirmos dalies novelė apie tariamą Paulės nėštumą, ligoninės atmosferą, operaciją, apie tai, kaip Edgaras parduoda savo mokslinį darbą siekdamas ištraukti šeimą iš juodžiausio vargo. Viskas čia tikra, sodru, spalvinga, detalės taiklios. Visą laiką lauki konflikto, net katastrofos dviejų žmonių santykiuose, tačiau jų meilė, patirdama daugybę išbandymų, palaipsniui tik stiprėja. Meniškai įtikinami ir dukters Teodoros, uošvės portretai, epizodiniai draugių, Edgaro tėvo charakteriai. Autentiška kelionė į Šveicariją – Ronką, kur palaidotas Remarkas. Autorės valia, pabrėžiama net pavadinimu – juokinga, skaitytojui – visai nejuokinga, veikiau išdykėliškai simpatiška Paulė, dažnai sąmoningai provokuojanti įvykius ir aplinkos reakcijas. Psichiškai neįgalių globotinių pensiono  linijoje įtaigūs Juodeikos, Tanios, Žano paveikslai. Itin netikėtas romano finalas, kurio skaitytojo labui neišpasakosiu, – čia su kaupu atsilyginama herojei už jos gerą, jautrią širdį ir krikščionišką atjautą. Beje, krikščioniškuosius kūrinio motyvus turėtų atskleisti kas nors kitas, galbūt labiau parodant katalikiškos pasaulėjautos atspindį autorės idėjose  ir  idealuose (apsidžiaugiau, kad romaną palaiko Marytė Kontrimaitė). Autorė myli gamtą, leidžia mums pajusti Paulės, Edgaro, Teodoros vienovę su ja. Svarbaus personažo vaidmuo, kaip minėta, tenka laikui, kurio tėkmę su savo konfliktais, išgyvenimais, situacijomis lemta pajausti herojams.

Atradęs raktą į meninį L. Jastramskienės pasaulį, atkreipiu dėmesį į vieną citatą: „Mano herojai sugriuvo po jos dalgiu kaip pievos dobilai, atiduodami kiaulėms“. Čia apie jauną kritikę, populiariame dienraštyje liaupsinančią populiarius autorius, suniekinusią, net kūrinio neskaičius, debiutuojančią literatūroje talentingą Paulės draugę, ištrenktą iš redakcijos. Kūrinių neskaitymas „atiduodant kiaulėms“, grubių išpuolių ir schemų „kritika“ su išankstiniu niekinančiu nusistatymu, deja, ne toks jau retas dalykas, ir aš labai gerai suprantu, kodėl tai jaudina Paulę, taip pat ir autorę.

Romaną vertėtų perskaityti studijuojantiems žurnalistiką ir jų dėstytojams Vilniaus universitete. Būtinai! Nieko nėra siaubingesnio, kada jauni talentingi žurnalistai, pradėję karjerą, iš karto susiduria su papročiais, labai tolimais nuo profesinių idealų ir jiems priešingais. Prieš mus atsiskleidžia kruopščiai slepiama „žiniasklaidos virtuvė“, jos tipažai ir atmosfera. Romanas tikrai vertas plačiausio skaitytojų auditorijos dėmesio ir dėl šio nepaprastai tiksliai pavaizduoto redakcijų gyvenimo. Prisitaikė, ėmė vergauti pinigui, reklamai, egoistiniams turčių savininkų interesams nemaža dalis Paulės kolegų, su kuriais ji Atgimimo laikais buvo viena didelė šeima, jaunesni įklimpo į rutiną. „Ūkio pasaulis“ su visagalio jo šeimininko Kromo fizionomija, „celofaninė kačių kontora“ Paulės žodžiais – glencuotas bulvarinis niekalas ponioms kirpyklose „Liza“ su lietuviškai atbulais liežuviais vograujančiais jo šeimininkais – karikatūriška baltarusių Barabanovų porele, jaukiai besijaučiančia tviskančioje prabanga Vilniaus elito, aukštuomenės tuštybėje, „Lietuvos laikas“ ir jo priedas „Gyvenimo džiaugsmai ir pramogos“ su kūrybiškai degradavusiu, pinigus pamilusiu garsiu žurnalistu Arnu Kodiela ir rašyti nemokančia, meistriškai kolegas tarpusavy pjudančia skundike Gitana Kumelyte, su tiksliomis redakcijų rutinos, intrigų, priklausomybių, banalybės charakteristikomis, pagaviomis detalėmis – tai įtaigiausias didelės dalies mūsų žiniasklaidos, jos įžūlaus, begėdiško bulvariškumo, parazitizmo, jos vergavimo reklamos užsakovams  paveikslas. Ribos išplautos, jų paprasčiausiai nėra, neatsitiktinai epitetai – bulvarinis, bulvarinė – atsiranda tik kūrinio pabaigoje. Neatsitiktinai Paulė kaip profesionalė pasmerkta ir nereikalinga šiam pasauliui. Kam ieškoti tiesos, kam tikėti šventa profesijos misija, ją puikiai atlieka panelė Kumelytė ir jos šefas Kodiela, o doras, tikrai laisvas žurnalistas, išvytas iš darbo, tampa dar laisvesnis. Priekabesniam žvilgsniui šiek tiek pristinga komercinių televizijų užkulisių, tačiau neabejoju, kad ir jie Paulei neblogai žinomi. Visa laimė, kad tas pinigus mylintis ir žiniasklaidos laisve besidangstantis pasaulis romanų neskaito, todėl prototipų  neieškos ir skandalo nekels. Jo žanras – tai skaičiai litų ir eurų, kuo didesnės sumos – tuo gražesni idealai ir pinigais matuojama jų vertė. Aišku, literatūrinė. Panašiai mąsto Edgaras. Panašiai mąstome ir mes kartu su herojais ieškodami tiesos – gyvenime, mene, žiniasklaidoje, apsiginkluodami skepticizmu ir sveika nuovoka. Drįstame. Nenorime būti niekšybės valdoma minia, ir tai mūsų teisė.

Autorė nebijo mitų, neliečiamumo aureolės, savo herojus vaizduoja su tikru azartu, aistra, gilia psichologine motyvacija. Subtili autoironija virsta sarkazmu, kada į pirmą planą iškyla banali vartotojiška visuomenė ir jos atstovai. Beje, labai norėtųsi, kad Paulės vyro Edgaro moksliniame darbe atrastas meilės vardas – agapė, kasdienėje kalbos vartosenoje prigytų.

Taigi iš visos širdies tariu GERO VĖJO Jūsų burėms, miela kolege Loreta, rašant kitą kūrinį. Lauksime. Tikro rašytojo ieškojimus, savęs atradimą visada lydi nežinomybė. Kol jo nenuveda savo keliais herojai – kaip kad atsitiko šiame Jūsų romane ir jo kelyje į skaitytojų širdis.

© 2012 „XXI amžius“